IEVA STEBUKLŲ ŠALYJE

2012-01-29T00:13:00.000+02:00

Sapnavau sapną. (Gal ča neikam ir neįdomu, tik man pačiai įdomu paskui persakityti savo ryškiausius sapnus. Neįdomu - neskaitom, skaitom tadu delfi ir žavimes žodžio grakštumu, taiklumu ir gilia mintimi).
Tai va. Sapnavau sapną. Užpraitą naktį. Kas naktį sapnuoju. Šią naktį sapnavau tokį smagiai nepadorų sapną, bet tiek jau to. Nežadinsiu vaizduotės. O tas užpraitas sapnas buvo toks: vaikštau aš po tokį didelį pastatą. Viešos paskirties - nes laiptai platūs, erdvūs. Biblioteka, universitetas aš šiaip kažkas didelio, šviesaus, ramaus. Tik žinau - kad negaliu iš čia išeiti. Vaikštau aukštyn žemyn. O išėjimo nėra. Tada susitinku kažkokį bendramintį ir ieškom išėjimo kartu. Nusiledžiame į rūsį. Ten tamsu, bjauru, vamzdžiai, laidai, komunikacijos ir voratinkliai. Aptinkame kambarį išklotą ryškiai ryškiai mėlynom plytelėm. O viena plyta sienoje išsikišus. Pajudiname ją. Ir lubos taip indianadžonsiškai ima leistis žemyn. Labai baisu. Nesinori būti sutraiškytai ant ryškiai ryškiai mėlynų plytelių. O sienoje ankštas siauras praėjimas. Lendu ten. Iš jo du tuneliai. Žinau, kad rinkis galiu tik vieną ir negalėsiu grįžti. Pasirenku ir keberiojuos pirmyn. Netikėtai atsiduriu didelėj didelėj salėj. Labai aukštoj, šviesioj. Pilna žmonių ir šiuolaikinio meno kūrinių, instaliacijų įdomių. Vaikštau, dairausi. Žiūriu - berniukas pardavinėja šunį. Toks mielas mielas. Nors aš ne iš "mimimi pupuliukas utiutiu" serijos, bet širdį pakerėjo iš karto. Klausiu, kas per veislė tokia. Sako - laukinis taksas. O ne taksiškas visai. Daugiau toks užpernai-kioskelinis-surink-lipdukiškas. Dvi akys didelės, už dūšios griebiančios. Bet tai ne viskas - dar keturios akys palei nosį. Mažos, voriškos. Ir nors aš visai visai nė trupučio ne šunistė, bet užsigeidžiau to šešiakio laukinio takso. Kiek kainuoja, klausiu. 400 svarų. Oho, sakau. O pati galvoju - su tuo šunėku dar ir vaikščiot kasdieną reikia. Kakučius rinkti. O aš rytais padrybsoti mėgstu... O jis į dūšią žiūri ir tirpdo mano valią. Pagalvosiu, sakau. Rytoj ateisiu.
Ir prabudau.

Va tokios tos papildomos akys. Tik ant šuniško snukio. Ir nesistebėjau visai. Čia tik šiame pasaulyje, jei kažkas neįprasto - tai jau keista. O sapne viskas sueina net pečiais negūžtelėjus. Sapne įdomiau.

2012-01-26T10:53:00.002+02:00

Žinojimas, kad esi mylimas - suteikia stiprybės, o mylėdamas pats - įgauni drąsos.

/Lao Tzu/

Seksas pagal grafiką

2012-01-25T18:11:00.000+02:00

Dirbadama visuomenei naudingą darbą, viena ausim klausiau radijo. Laida skirta moterims, kurios labai nori būti sąmoningos ir progresyvios. Studijoje psichologai, profesoriai ir politikai jausmingai ~~reklamuoja save~~ gvildena klausimus, kurie atrodo labai keisti nesąmoningai ir neprogresyviai moteriai, t.y. man.
Šį kartą tema buvo itin netnežinaukaipavadinti ir patraukė mano vienos ausies dėmesį. O tema štai kokia: sutuoktinių sutartis dėl sekso dažnumo. Taip taip. Kai kurie vyrai ir žmonos pasirašo sutartį kiek kartų per savaitę jie seksinsis. Kažkodėl populiariausias grafikas "du kartus per savaitę". Kaip užsienio kalbos kursai.
Abi mano neprogresyvios ausys negalėjo patikėti, kad tie, be abejonės, kostiumuoti-diplomuoti dėdės ir tetos labai rimtai apie tai kalba. Ir kaip tai yra gerai. Kaip palengvina šeimos gyvenimą. Kad niekas neturi teistės reikalauti iš sutuoktinio sekso ne pagal sutartį. "Brangioji, tu šiandien tokia graži!" - "Šalin rankas, sutartį skaitei? Šiandien nepriklauso!". Arba atvirkščiai.
Anot radijuje gyvenančių balsų, tokia sutartis tiesiog gelbėja šeimas nuo skirybų.
Tikrai tikrai. Aš nejuokauju.
Vat.
Ir susimąsčiau tada - kur aš čia papuoliau? Ar viskas su šita šalim tvarkoj?
Na, kol kas iš manęs niekas sutarčių šiuo klausimu nereikalauja. Lankstus grafikas, taip sakant.
Bet visuomenė su tokiom radijo laidom man ima keltį įtarimą.

Patinka

2012-01-24T16:23:00.000+02:00

2012-01-23T16:43:00.002+02:00

Išprotėti, nusižudyti ar tęsti?

/Charles Bukowski/

P.S. Gerb. Irmantai ir kiti gerb. skaitytojai, nereikia priimti šio tinklaraščio kaip 100% mano gyvenimo atspindžio. Aš nesiruošiu nei žudytis, nei išprotėti. Čia tik citata ir tik paveiksliukas. Atidirbus saulėtą pusdienį, likusią dienos dalį skirsiu visokiems geriems ir maloniems užsiėmimams, tame tarpe giros darymui. Reikia apšviesti gūdžios monarchinės šalies atstovus gi.

2012-01-23T10:42:00.000+02:00

Tibetas, XV a.

Smagaus pirmadienio!

2012-01-23T01:47:00.000+02:00

Mes gyvename. Mes mirštame. Tai viskas. Bet per vidurį, mes svajojame.
/Alex Behr/

2012-01-22T13:31:00.000+02:00

Teoriškai, viskas paprasta. Pvz.:
A+B=C, H+F=Ž, Ė+O=Ū ir t.t.

Tačiau praktikoje visada viskas kitaip. Nėra didelės lentos su kreida prirašytom formulėm. ~~Išprotėjęs profesorius suvalgė kreidą ir atsisėdęs ant lentos išplaukė į Panamą.~~
Taigi, tas pats banalusis A+B=C pavirsta realybėje į lygtį su begalybe kintamųjų: A+B+x+y+z+........= a bala žino, kam ten kas lygu, o kam nelygu.
Ir kaip tuos nežinouosius sužinoti? Empyriniu ir organoleptiniu būdu. ~~Pauostyt, palaižyt, paspardyt.~~ Paprasčiau tariant - bandymų ir klaidų metodu.
Intuicija čia irgi praverčia, bet šitą subtilę damą dažnai pakeičia norai, vaizduotė ir iliuzijos. Atsargiai su intuicija. Dar neaišku, kur nuves švelniai kuždėdama "aš viską žinau geriau už patį žinojimą".

Dažnai abejoju, ar patirtis iš tiesų suteikia išminties. Kartais kai ažiūri - ta patirtis atsiduoda degutu, naftalinu ir rūdimis. Žmogus pavirsta į surūdyjusį raganosio skeletą, spjaudantį karčiom seilėm ir mokantį reaguoti į aplinką tik keliais užsiprogramuotais būdais.

Kažkokiu būdu galvoje susidelioja įvykių modelis - kad tam tikri veiksmai tarpusavyje susiję. "Jei asmuo A daro veiksmą B, o aš atsakysiu veiksmu C, tai gausiu didelį saldainį". Visai patrukli, patogi teorija. Kartais labai padeda. Dažnai netgi veikia. Kol neįsivelia ankščiau minėtieji kintamieji. Ir visa graži veiksmų seka vietoj didelio saldainio duoda didelį ... patysžinotkokįžodįnoriuparašytibetneparašysiu.

Ir viskas būtų nuostabu, jei žmonės tai suprastų ir taikytų kasdieniniame gyvenime. Bet paprasčiau galvoti, kad kažkada, praeitame tūkstantmetyje išmokta formulė tinka visiems gyvenimo atvejams. Kas suveikė sužavėti klasiokę šeštos klasės žiburėlio metu vargu ar veiks kai žilė barzdon. Nuo pirmo sėkmningo bandymo išvengti tėvelių bausmės, išsisukti nepadarius namų darbus ir pasimatymo laikų daug kas pasikeitė...

Nieko aš šitame gyvenime nesuprantu. Viską, ką Lietuvos švietimo ministerija daug daug metų bandė sukišti į mano galvą sėkmingai pamiršau. Sunkiai skiriu pliusą nuo minuso. Pagal tikimybių teoriją kartais atspėju. Todėl nesukdama galvos drąsiai minu ant eilinio grėblio.

Ir ką aš čia tuo norėjau pasakyti? Kaip visada pamečiau mintį. Na, galų gale, kaip sakė senasis gerasis ūsuotasis Einšteinas "Jeigu faktai neatitinka teorijos – pakeisk faktus".

EInu pirkti džinsus. Labai sudėtinga procedūra.

2012-01-21T17:27:00.003+02:00

Suprantu, kad ir gintaro šalies tautiečiams galbūt ne visada lengva suprasti apie ką aš čia rašau. O ką jau kalbėti apie angliakalbius kapitalistus, kurie skaito šitą blogą su vargano google vertėjo pagalba.
Geriam alų apytuščiame pabe, nes visi normalūs žmonės tokiu laiku dar ~~vaizduoja, kad~~ dirba. Prisimerkęs ir palenkęs galvą į šoną atsargiu balsu klausia: "Google keistai labai išvertė tavo blogą... meškos ant dviračių, zuikiai su balalaikom... nieko nesupratau... neteisingas vertimas...". "Na taip, - sakau, - meškos ant dviračių ir zuikiai su balalaikom - teisingai viskas. Ko nesupratai?". "Kodėl meškos ant dviračių?". Hmmmm... Ir kaip čia paaiškint, kad tai ne žiaurus elgesys sy gyvūnais...
Dabar ta žmonijos dalis, kuriai nenusišypsojo dangiška laimė pažinti didžią ir nuostabią lietuvių kalbą galės paskaitinėti mano įrašus angliškame bloge:
http://blogsedova.blogspot.com/

2012-01-20T01:52:00.000+02:00

Jeigu esi įsrigęs svetimoje svajonėje, tu susimovei.

/Gilles Deleuze/

2012-01-19T00:33:00.002+02:00

Prieš kalbėdamas - klausyk,

Prieš rašydamas - galvok,

Prieš išleisdamas - uždirbk,

Prieš investuodamas -ištirk.

Prieš kritikuodamas - palauk,

Prieš melsdamasis - atleisk.

Prieš mesdamas - pabandyk,

Prieš išeidamas į pensiją - taupyk,

Prieš mirdamas - duok.

/ William Arthur Ward/

2012-01-17T23:52:00.000+02:00

Kartais labai smagu pažiūrėti, kokie paieškos laukelyje įvesti raktiniai žodžiai atvedė atsitiktinį skaitytoją į mano virtualų kamputį.
Yra pastovūs ~~nosies krapštymo kursų lankytojai~~ mielieji mano skaitytojai, ir nemaža dalis tų, kurie tik šiaip pro šalį ėjo. O gooooglas koją pakišo.
Nenustoju stebėtis, kokių gilių žinių žmonės ieško interneto kloduose. Siekia dvasinio tobulėjimo. Ne kitaip:

sudai šiknoj

su slapiom kojinem

kaip dauginasi sunys

ka daryti jei norai nesipildo?

kaip sunys dauginasi nuotraukos

aš nebutinai sutinku su viskuo, ka aš sakau.

dvesia krevetes

ar imanoma suspausti dantis jeigu jie su tarpaisis

is kur pagauti drugeli

baisus plaukai
...

Dar nemažai skaitytojų užklysta ieškodami gražių žmonių, lapių, sraigių, meškiukų ir anoreksijos.

Tai susimąstau - ir apie ką aš čia?

2012-01-17T18:29:00.001+02:00

Jau kažkada rašiau, kad mano manymu, ne visada verta daužyti galvą į sieną, jei matai, kad stengies stengies - o gaunasi šūdas paprastasis. Gal ne visai šūds, bet panašios vertės produktas. Vėl gi nesupraskite mano žodžių per daug tiesmukai - jei iš pirmo karto gaunasi, pavadinkime gražiau - blynas, tai dar nereikia galvos pelenais barstyti. Bandome dar kartą, dar kartą ir dar kartą. Kaip sakoma, norint bėgti, pirma reikia išmokti eiti. Kantrybė ir praktika dažniausiai padeda.
Bet būna, kad ir ne. Nereikia perlenkti lazdos ir atkaklumo versti į savęs prievartavimą. Galima, aišku, kad galima ir mešką išmokyti dviračiu važiuoti, ir zuikį balalaika groti. Bet ar tai verta laiko ir pastangų?
Va kartais taip ir jaučiuosi - kaip zuikių balalaikininkų ansamblio vadovė ir meškų dviratininkių komandos vyr. trenerė. Vienoj rankoj dirigento lazdelė, kitoj botagas, o burnoj švilpukas. Balalaikos groja, meškos ratais važiuoja, o aš centre visos šitos kakafonijos stoviu ir atsigrožėti negaliu. Dairausi, kur čia pabėgus, bet baisu, kad visi zuikiai su balalaikom ir meškos ant triratukų puls iš paskos. Sunku nuo savęs pabėgti.
Nebėgsiu. Sugalvosiu ziuikiams ir mešom naują veiklą.
Birbynes ir šokdynes.

2012-01-15T13:46:00.000+02:00

Radimas, tai kažko netekimas.
Aš galvoju apie tai, galbūt net gedžiu,
ko aš netekau, kad tai rasti.

— Richard Brautigan

Brautiganas nusišovė į galvą iš .44 Magnumo. Jo irstantis kūnas buvo rastas po mėnesio su priešmirtiniu rašteliu:
"Bjauru, ar ne?"

2012-01-13T21:55:00.000+02:00

Paskutiniu metu pagausėjo mano ~~sveikos gyvensenos rubrikos~~ rašliavos skaitytojų. Turbūt ne visi žino, kas aš tokia. Aptikau, kad anot Skirtumo, aš esu pavasirinio vėjelio dvelksmas, o Rokiškis laiko mane moteriškumo skleidėja ponia Ieva. Tai va, dabar bandau apsispręsti ar aš čia vėjelis, ar vis gi ponia.
Iki ponios man dar augti ir augti. O vėjelis skamba visai žavingai. Ir niekas manęs anksčiau nevadino, net kavalieriai. Tai va, vyriškiai - įsidėmėkit, moteriškėms visai patinka, kai jas vadina pavasarinio vėjelio dvelksmu. Taip taip, suprantu, kad nesąmonė, kad ne iš karto liežuvis apsiverstų. Bet nieko, pasitreniravus prieš veidrodį ir dar atitinkamą žvilgsnį nutaisius su tuo vėjeliu labai daug ką pasiekti galima. Pravers daugelyje gyvenimo atvejų.

Mano 2011-ųjų metų įvykis - persikraustymas į šitą keistą salą. Didžioji Britanija nemaža sala ir labai graži. Dar ne viską apžiūrėjau, yra kas veikti 2012. Miestas Mančesteris manyje meilės iš pirmo žvilgsnio (prieš 3 metus) nesukėlė. Iš antro, ir iš trečio taipogi. Bet nusprendžiau duoti jam šansą, gal mums reikia pažinti vienas kitą geriau. Gal aš vis dar ilgiuosi Vilniaus, gal man reikia daugiau laiko...
Mančesteris nusipelno atskiro pasakojimo. Žavi mančesteriečių nuoširdi meilė savo miestui. O blogo miesto juk tiek žmonių šiaip sau nemylėtų. Juk nemylėtų, ar ne?
Ir man patinka, kaip skamba "Miss Sedova". Chi chi.

Blogų aš beveik neskaitau. Daugiau žiūriu paveiksliukus. Nes būna, kad paveiksliukai geri, labai geri, o tekstas tarp jų apie tris meilužius. Išvados: prasti meilužiai, jeigu reikia net trijų vienetų. Ir iškarto imu abejoti ne tik autorės meilužių, bet ir viso blogo kokybe. Ir be to, labai daug raidžių apie tai rašo. Ar labai įdomu? Man savų užtenka. Tai ir nustojau skaityti.

O kodėl rašau? Kad mano mielos draugės ir draugai žinotų, kad aš sveika gyva. Kuo kvaršinu savo vėjuotą galvą ir ką mano akys mato.
O jei tai dar įdou ir plačiajai auditorijai - miela malonu. Nuoširdžiai prašom apsilankyti dažniau.

Šiandien mačiau atspausdintą programėlę, kur "renginio vedančioji Ieva Sedova". Vat kas būna, kai viskam sakai "taip". Kelio atgal nėra. Bet užtai smagu.

Einu plaukus dažyti, rytoj pasimatymas.

Tai va, aš tokia:

Pokalbis traukinyje

2012-01-12T18:56:00.000+02:00

Nugirdau pokalbį traukinyje važiuodama prie jūros.
Kalbasi du viduriazietiškos išvaizdos vyrukai. Amžius sunkiai nuspėjamas 20-35. Kalbasi angliškai, bet ne su anglišku akcentu. Reiškia, emigrantai, bet skirtingų tautybių.
- Na, aš mėgstu parūkyti hašišą.
- Bet gi smirdi.
- Na taip, smirdi, bet hašas geras šūdas.
- Ne... dvokia tas šūdas, labai dvokia tas šūdas. Kaip tu gali rūkyti tą smarvę?
- Smirdi, bet geras šūdas.
- Dvokia tas šūdas. Nerūkyk. Seksas geriau, aš tau sakau - seksas daug geriau! Vesk!

2012-01-12T01:58:00.000+02:00

Foto su teksu nesusijusi, bet gera:

Ėjau gatve ir išgirdau:
nei tai loja,
nei tai karksi,
nei tai krenkščia,
nei tai kvaksi,
nei tai rėkia,
nei tai švokščia,
nei tai žviegia,
nei tai kriuksi...
kas?

Ogi voverytė, pilka uodegytė.

Ant šakos sėdėjo ir ant visos gatvės dainavo. O gal barėsi ant viso svieto. Kas ją žino.
Maždaug taip.

Čarlis

2012-01-08T01:23:00.001+02:00

Prieš tris savaites atėjo moteriškė kaimynė ir sako, kad prapuolė Čarlis. Išėjo ir negrįžta. Čarlis - katinas be vienos kojos. Optimistas pasakytų - katinas su trim kojom. Čia kaip su ta stikline. Bet kojų nuo to ne daugiau.
Ir nesisėdi tam Čarliui namučiuose ant palanges tarp orchidėjų. Į laisvę traukia. Kitų pažiūrėti ir savęs parodyti. Gal ir meilę kokią turi. Platonišką, aišku.
Visa apylinkė nukabinėta Čarlio nuotraukom. Žinau tą jausmą. Pati laksčiau ne kartą ieškodama savo keturkojų.

Praeinu pro šalį. Padūsauju. Kur gi tu Čarli Čarli?

Apie namą

2012-01-07T01:47:00.001+02:00

Senas dailidė, pradirbęs pas vieną šeimininką daugiau nei 30 metų, nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį. Jis pranešė apie tai šeiminkui, labai nuliūdindamas jį šia žinia.
Šeimininkas paprašė meistrą pasilikti dar bent vieneriems metams. Bet senasis dailidė atsisakė. Tada šeimininkas paprašė jį pastatyti dar vieną - paskutinį namą. Dailidė negalėjo atsakyti šeimininkui ir ėmėsi darbo.
Bet mintimis jis jau buvo ~~Ibizoje~~ toli nuo čia - darbas šlubavo ir jis visai nekreipė dėmėsio į medžiagų kokybę.
Tai buvo prasčiausias iš visų namų, kuriuos jis buvo pastatęs per visą savo gyvenimą.
Kai namas buvo užbaigtas, šeimininkas, kaip paprastai, atvažiavo priimti darbo.
Bet jis net neapžiūrėjo namo iš lauko ir neįėjo į vidų.
Jis išėmė raktą ir padavė jį dailidei: "Ačiū už viską. Tai mano dovana tau."

(autorius redakcijai nežinomas)

2012-01-04T19:33:00.000+02:00

Gera spintelė:

Geras baseinas:

Geras patarimas:

2012-01-03T21:11:00.000+02:00

Šiandien toks vėjas, kad aišku iš kur atsirado pasaka apie Merę Popins.
Vos nenuskridau ir be skėčio.
Žiema net nekvepia. Taip pat pilka, kaip ir pernai. Jokio skirtumo.
Nors šiandien ir nereikėjo anksti keltis, bet norėjau pilietiškai padoriai pradėti dieną. Nepavyko. Bandydama išsiridenti iš lovos užmigau ir sėdėdama, ir skersai lovos, ir užsitempus kelnes, ir su akiniais ant nosies. Ridenimosi procesas užėmė 4 valandas.
Iš pernykščių pažadų 100% įgyvendinau tik "aplankyti naują šalį" - garbė atiteko Škotijai.

Kadangi šiais metais mūsų laukia įvairių stilių ir žanrų pasaulio pabaigos, tai ir nesuksiu sau galvos tikslais, planais, prasmėm ir kt. laimės koroziją sukelenčiais elementais.

Beje, apie pasaulio pabaigą. Yra toks filmas "Melancholia". Labai nelogiškas, neįtikinantis, emocijų nesukeliantis, širdies nepaliečiantis, nieko po savęs nepaliekantis - tiesiog gražūs vaizdai. Gražu, estetiška. Bet daugiau neturiu ką pasakyti. Žiūrėti galima - tai ne laiko švaistymas, bet ir ne aukso fondas.

Su Naujais metais!

2011-12-31T17:09:00.001+02:00

Sveikinu su Naujaisiais metais!

Sniego nėra nei lašo. Paukščiai čiulba dieną naktį.

Man drakonai visada patiko. Niekada netikėjau, kad jie pikti ir skriaudė mergeles. Tokias pasakas iš pavydo kūrė mergelių atstumti liurbiai.

Liurbiai buvo mažo ūgio ir minkštakūniai, nes prastai maitinosi, nesilaikė higienos ir apskritai nesirūpino kūno kultūra. Jie nešiojo mažus, bet sunkius šarvus. Po šarvais jie labai prakaitavo ir smirdėjo, o drakonai turėjo gerai išvystytą jautrią uoslę, todėl vengė liurbių smirdalių, vadinančių save riteriais. Vargšams drakonams jų aromatas iš tolo rietė nosį, daugumai netgi sukeldavo alergiją. Ir jie krisdavo žemėn negyvi, ištikti anifilaktinio šoko. O kreivakojai liurbiai smirdaliai išdidžiai pozuodavo tapytojams prie atseit nukauto drakono.

Išnaikinus drakonus, liurbių palikuonys susigriebė, bet buvo jau per vėlu. Tada jie atidavė šarvus į muziejus, susirūpino asmens higiena, prikūrė dezinfekuojančių ir dezodoruojančių priemonių. Ir ėmė piešti drakonus bei statyti apie juos nostalgiškus filmus.

John Jude Palencar

Aš ir pati turiu drakonų tatuiruotę, kad netrukdo būti tikra ožka. Internetinis horoskopas ta proga skelbia: "Ožkos laukia be galo įdomus pilnas nuotykių gyvenimas". Kiek gi kiek gi kiek gi galima? Gal užteks jau? :) Ir ožkos kartais nori ramybės.

Bet kiekvienas savo laimės kalvis, kiekvienas pats sau ir drakonas, ir ožys, ir kiaulė, ir kas tik nori.

Todėl linkiu ~~neprisikiaulinti~~ gero skrydžio!

François Schuiten

Įpročiai valdo mus

2011-12-30T13:44:00.002+02:00

Roy Lichtenstein

Prieš Naujus metus dauguma žmonių susirūpina ~~šampano atsargom~~ savo gyvenimo prasme ir kokybe. Peržiūri nenuveiktus darbus, nepasiektus tikslus ir nenumestus kilogramus. Tada prižada sau visa tai ir dar daugiau padaryti kitais metais. Nereikia būti Nagliu Šulija, kad išpranaušauti - rūkoriai rūkys, o pilvūzai ir toliau dejuos vos įsisprauzdami į per mažus džinsus.
Mes visi turime blogus įpročius ir neturime tų, kurių norime, kuriuos tėvai, mokytojai, sutuoktiniai ir mes patys bandėme išsiugdyti ne tik po naujų metų. Daugiau mankštintis, praleisti laiko gryname ore, sveikiau valgyti, produktyviau panaudoti laiką... Daug knygų ir patarimų parašyta šia tema, jų autoriai susikrovė turtus, o skaitytojai perskaitė, padėjo į lentyną ir toliau prokrastinuoja žiaumodami bandelę priešais televizorių.
Baksnodama pirštu spyruokliuojantį pilvą, eilinį kartą galvodama apie visus tuos "labai gerus pratimus", kurių nedarau, aptikau įdomų ir vertą dėmesio straipsnį. Angliškas originalas čia.
Jo autorius teigia, kad:
Mankštintis kasdieną yra lengviau, nei 3 kartus per savaitę.
Pakeitus10 patiekalų, pasikeis 90% mitybos įpročių.
Išmokti naują kalbą ar kitus įgudžius galima per 5 minutes į dieną.

Kam vargintis keičiant įpročius?

Idėja labai paprasta: galima automatiškai daryti tai, kas paprastai reikalauja valios pastangų.

Daugumos žmonių naujametinis pažadas mankštintis būna pamirštas jau vasarį. Tai atsitinka todėl, kad išlaikyti tokį elgesį reikalauja daug pastangų.
Bet turint įpročius, nebereikės tiek valios pastangų, jie tiesiog įvyks nesąmoningai. Šita idėja - kad viskas, kam paprastai mes iššvaistome tiek valios energijos, gali būti padaryta lengvai, turi daug žavesio. Net jeigu visiškas automatizmas yra neįmanomas, jūs galite padaryti tuos veiksmus daug lengviau ir gyvenimas taps smagenis.

Kaip pakeisti įprotį

Pirmiausia yra pereinamasis įpročio formavimo laikotarpis. Tai yra laikas, kai jūs dedate pastangas automatizuoti įprotį.
Galima įsivaizduoti prisitaikymo laikotarpį kaip raketą išeinančią į orbitą. Ji naudoja kurą, kad įveikti gravitacijos lauką. Jei eiti teisinga trajektorija, jūs galite išeiti į orbitą ir jau nenukrisite ant žemės. Tikslas kuriant įprotį yra pasiekti orbitą (įprotį) anksčiau nei pasibaigė kuras (valios jėgos).

Kaip ir raketa, daug kas priklausys nuo to, kaip jūs elgsities pereinamuoju laikotarpiu. Neteisinga trajektorija ir jūs galita sunaudoti tonas kuro ir niekada nepasiekti orbitos. Teisingas požiūris gali palengvinti įpročio keitimą.

Foto: Angela Kesp

1. Nustatykite formavimo laikotarpį.

Rekomenduojamas laikotarpis 30 dienų. Jei pasirinktsite per trumpą - nespėsite pasiekti orbitos. Per ilgą - nesukaupsite pradinės motivacijos traukos jėgai įveikti.
Per tas pirmąsias 30 dienų jūsų tikslas paprastas - paversti elgesį įpročiu. Tai gali užimti ilgiau, nei 30 dienų (studijos parodė, kad reikia 66 dienų suformuoti tikrą įprotį), bet tai pilno susikoncentravimo periodas.
Įpročio formavimas skiriasi nuo to, ką dauguma žmonių įsivaizduoja pirmą kartą keisdami įpročius. Dažniausiai žmonės siekia rezultatų - jie nori numesti svorio, gauti paaukštinimą ar ištobulinti įgudžius.
Bet formuoti įprotį yra ne tas pats, kas pasiekti rezultatą.
Dauguma žmonių sunkiai suvokia, kad pasiekti norimą rezultatą daug lengviau, kai tu jau turi įprotį. Būti sportišku yra lengva, kai lankaisi sporto salėje kiekvieną dieną. Būti geru rašytoju lengviau, jei tu jau kasdieną rašai. Įprotis sėkmės pirmtakas.

Susikoncentruok 30 dienų pereinamajam prisitaikymo laikotarpiui.

2. Daryk tai kasdieną.

Kita dažna klaida, kad žmonės tiki, kad atliekant veiksmą 3 kartus per savaitę yra lengviau, nei daryti tai kasdieną.
Naiviai mąstant, tai turi prasmės. Nes jei kasdieną praleisi po 30 minučių sporto klube, tai užims 3,5 valandas į savaitę - pakankamai daug laiko iš užimtos dienotvarkės. Einant dukart - tik 1 valandą.
Tokios logikos problema yra manymas, kad laikas čia yra pagrindinis faktorius. Bet, išskyrus retus atvejus, laikas dažniausiai niekada nėra lemiamas rodiklis. Daugumai žmonių, jei sudėtumėte visus iššvaistytus vilkinimo ir blaškymosi momentus bei tarpus tarp darbų, tikrai liktų daugiau nei kelios valandos.
Jei netrūksta laiko, kodėl tada taip sunku "rasti laiko"?

Esmė tame, kad mes galime rasti laiko, bet ne energijos. Eiti į sporto klubą, kai tai nėra įprotis, reikalauja valios pastangų. Po užimtos dienos, jūs tikriausiai jau neturite daug laisvos valios atsargų.

Susitelkti į kasdieninį įpotį, nei 3 kartus į savaitę yra geriau, nes įpratimas yra stipresnis ir įprotis greičiau tampa automatišku. Jei mankštintis kasdieną, tai greitai taps kasdienės dienotvarkės dalimi. Šios metodikos autorius bandė 4 formavimo periodus, kol įprotis pagaliau įsitvirtino. Po to, įprotis liko 6 metams, ir daugiau nebereikia kasdieną mankštintis, norint jį išlaikyti. Kasdienis mankštinimasis buvo lemiamas skirtumas tarp trijų nesėkmingų bandymų ir galutinės sėkmės.

Padarykite įprotį kasdieniu.

Foto: Fan Ho

3. Pakeiskite didžiausius prarastus poreikius

Per prisitaikymo laikotarpį ir kasdienius įpročius jūs keičiate savo trajektoriją, kad pasiekti orbitą prieš tai, kai pasibaigs jūsų kuras. Prarastų poreikių keitimas, tai būdas traukos jėgai sumažinti - taip bus mažesnė tikimybė, kad jūs silpnumo akimirką nuslysit atgal prie blogų įpročių.
Pagalvokite, kiek prirašyta knygų apie dietas. Kiekviena iš jų skelbia stebuklingą būdą svoriui numesti ir kiekviena žada, kad ja bus lengva sekti. Dabar pagalvokite, kiek žmonių iš tiesų jų laikosi. Kas gaunasi?
Dalis problemos tame, kad dietos siekia tik pašalinti blogus įpročius: "navalgyk šito!". Bet tai palieka tuštumą, kuri traukia žmones atgal prie netvarkingos mitybos.

Manoma, kad žmonės nori kuo daugiau įvairovės - kitaip, kodėl būtų sunku laikytis apribojančių dietų?
Straipsnio autorius rado kitą atsakymą. Žmonės nenori įvairovės. Iš tiesų, pagrindianiai 10 patiekalų sudaro 90% vidutiniško žmogaus meniu. Jei įvairovė tokia svarbi, kodėl žmonės visada valgo tuos pačius patiekalus?
Kai prieš 5 metus jis perėjo prie vegetarinės mitybos, jis galvojo mažiau apie tai, ko neturėtų valgyti ir daugiau apie naujų "Top 10" patiekalų kūrimą. Jei jis galėjo pakeisti savo meniu patiekalais, kurie atitiko jo mitybos įpročius ir patenkino skonio receptorius, tai valios jėgos buvo reikalingos tik ne tokioms dažnoms progoms kaip valgymas už to meniu ribų (restoranai, šeimos pietūs).

Kažko atsisakydami, neužmirškite pakeisti 80-90% naujais.

Foto:Rodney Smith

4. Pradėkite galvodami apie startą

Woody Allen pajuokavo "80% gyvenimo yra pasirodymas". Su įpročiais net gi daugiau.

Sudėtingiausia įpročių keitimo dalis yra pirmas žingsnis. Jei jums pavyko tai padaryti, kita, paprastai, eina lengvai.
Tai lengva suprasti intuityviai. Sportavimo sunkioji dalis - pirmas žingsnis į sporto salę. Rašymo - atversti tuščią lapą. Nugalėti atidėliojimą - pirmosios penkios darbo minutės.
Tai reiškia, kad išmokti kalbą ar kažką naujo nereikia pradėti pažadais tam skirti daug begalę valandų kas savaitę. Paprasčiausiai, nusiteikimas pradėti 5 minutes kasdieną, mokys jus priprasti prie naujo įpročio.
Kai pereinamasis periodas baigsis, bus daug paprasčiau padidinti pastangas, negu kurti įprotį nuo pradžios.
Kadangi pereinamasis pripratimo periodas yra varžybos tarp ketinimo pasiekti orbitą ir kuro išnaudojimo, šitas principas turi didžiulę reikšmę. Pirmųjų 5-15 įpročio minučių vystymas reikalauja dešimtosios pastangų dalies, netgi kalbant apie sudėtingus įpročius galima padaryti juos nesąmoningais prieš pradedant nerimauti dėl jų vykdymo.
Vienas būdas tai padaryti, yra įsipareigoti tik pirmam žingsniui per 30-ties dienų laikotarpį, paliekant likusią dalį pasirinktinai. Pvz., pasižadant bėgioti kasdieną, bet neįsipareigoti tam tikrai distancijai (leidžiant sau bėgioti tik 15 minučių, jei tikrai neturit laiko).
Šio požiūrio privalumas, kad net su minimaliais įsipareigojiomais (5-15 minučių), jūs, ko gero, dažniausiai padarysite visą darbą iki galo.

Koncentracija pirmoms jūsų įpročio 5-15 minučių turi būti privaloma per pirmąsias 30 dienų.

Įpročių apsėsto gyvenimo rezultatai

Gali atrodyti, kad veiksmų kartojimas tūkstantį kartų pavers jus robotu, jūs kaip apsėstas kartosite savo įpročius ir nebeliks vietos spontaniškumui ir džiaugsmui.
Bet patirtis parodė priešingai - žinojimas kaip pakeisti įpročius suteikia laisvės. Kaip meistriškumas leidžia pianistui groti bet kurią melodiją, taip pradinis gebėjimas duoda lankstumą.
Žinojimas kaip kurti įpročius leidžia skirti energiją kitiems pomėgiams. Geriau skirti laiko tam, kaip rašyti įdomiau, nei jaudintis dėl žodžių kiekio ar tapti stipresniu, nei kaltinti save tingėjimu.

Mus visus valdo įpročiai. Skirtumas tame, ar tu kontroliuoji įpročius, ar jie kontroliuoja tave.

Henry Ford

2011-12-29T13:04:00.000+02:00

Žmogus visada turi du motyvus. Vieną tikrą ir kitą gerai skambantį.

Kokybė - reiškia daryti gerai, kai niekas nežiūri.

Kai atrodo, kad viskas yra prieš tave, prisimink, kad lėktuvas kyla prieš vėją, o ne pavejui.

Ar tu galvoji, kad gali, ar, kad negali, paprastai, tu esi teisus.

Dauguma žmonių iššvaisto daugiau laiko ir energijos apeidami problemas, nei bandydami jas spręsti.

Optimizmas

2011-12-27T16:57:00.002+02:00

2011-12-26T15:24:00.000+02:00

Prieš Kalėdas jaučiausi taip:

O dabar jau šitaip:

Beliko atlaikyti Naujus metus ir galima bus vėl ramiai gyventi.

Ho ho ho

2011-12-25T13:24:00.001+02:00

Su Kalėdom!

p.s. pažiūrėjus 30-40 sekundžių į taškiukus blyno centre ir paskui į šviesų vienspalvį paviršių, patys žinot ką matysit.

Knygos po vieną nevaikšto (lentynos)

2011-12-23T14:12:00.002+02:00

Knygos yra gerai. Jose yra visko: daug raidžių, kartais paveikslėlių. Raidėmis žmonės koduoja žodžius. O žodžiai neša prasmę (bent jau taip turėtų būti). Rašinėlio tema "skaitymo reikšmė ir pasekmės" čia nerašysiu.
Savo santykį su knygom trumpai galėčiau išreikšti taip:

O dar knygos yra gražu. Knyga yra vertybė. Knyga -geriausia dovana. Bet kokiu atveju, pas skaitantį žmogų jos kažkokiu būdu kaupiasi ir dauginasi ~~kaip itin aukšto libido triušiai.~~ Tada jas tenka kažkur kišti ir grūsti. Galima tai padaryti protingai ir stilingai. Nes jei skaitymas proto ir skonio nesuteikė - tai nafig akis gadinti? Knygas tiesiu taikymu į pečių!

2011-12-23T05:14:00.000+02:00

Vat ką aš moku, tai moku - sukelti gaisrą. Bet tokį ne iki galo, o tik šiaip, kad labai smirdėtų. Kai daug dūmų ir nesupranti kas gi vis dėl to dega. Tada randi liepsnos židinį. Skubiai likviduoji. Atidarai langus, duris. Evakuojies iš apnuodytos zonos ir tada ateina mintys apie gyvenimo trapumą. Taip. Panašu, kad reikėjo senelio šalčio prašyti gesintuvo. Arba bent jau dujokaukės.
Šį kart gaisro sukėlėjas - stalinė lepa. Išėjau į virtuvę, grįžau į kambarį - o kambarys smirdi gerai pažįstamu degančios plastmasės dūmu. Pasirodo stalinė lempa, stovėjusi ant grindų prie lovos, keberiokšt ir kažkokia mandra philips nano lemputė savo nežabota kaitra ištirpdė kiliminę dangą. Taip. Visai.

Lempa žudikė ir ištirpęs kilimas.

Nepamenu, ar pasakojau vasarą, kaip važiavau mašinoje, o po mano uodega ruseno sėdynė. Ir nieko, kokias 15 minučių sėdėjau virš potencialaus gaisro pavojaus. Tik išlipant pamačiau iš po sėdynės rūkstančius dūmus.
O šios dienos horoskopas sako: "Let the fire burn red hot.". Diena tik prasidėjo, t.y. para tik prasidėjo, iki dienos dar reikia pamiegoti. Koks dar čia red hot. Užtenka man ir melting beige.

2011-12-23T04:23:00.000+02:00

Į sniego temą:

Duok, sniego man duok

2011-12-21T03:07:00.001+02:00

Lyja. Šilta.
Neteisinga ir ne taip.
Noriu sniego iki kelių.

p.s. laimingi žmonės, kurie galėjo gyvai stebėti šitų kačių sniego jausmą.

2011-12-21T02:04:00.000+02:00

Labai patiko. (Gera tokia šypsena).

2011-12-18T14:30:00.000+02:00

Neseniai skaičiau straipsnį NY Times apie vienišą banginį. Mokslininkai jį stebėjo nuo 1992 metų. Jis visada plaukiojo vienas. Niekada neprisijungdavo prie banginių grupės ir neturėjo poros. O viskas dėl to, kad banginiai bendrauja ~~maurojimu~~ dainuodami savo banginiškas dainas. Normalūs banginiai dainuoja dažnyje nuo 12 iki 25 Hz, o vienišasis, dėl neišaiškintų priežaščių - 52 Hz. Ir jo tiesiog niekas negirdi.
Liūdna.
Būna, kad ir aš jaučiuosi, kaip tas banginis. Lyg bendravimas vyksta skirtingais dažniais. Ir vienas kito negirdime. Maurok nemaurojęs.
Ir esmė ne tame, kad kažkas iš Marso, kažkas iš Veneros ar Jupiterio. Per menki atstumai, vis tiek visi po viena Saule. Greičiau jau iš paralelinės visatos.
Apskritai, mane stebina žmogaus gebėjimas jaustis vienišu šioje ~~šprotų skardinėje~~ mažoje planetoje su 7 milijardais tapačių būtybių.
Manau, visi gi dažnai mūsų rūšies atstovai nesąmoningai mazochistiškai mėgaujasi dirbtinai susikurta vientatve. Kaifuoja nuo savo unikalios egzaltuotos vienatvės priešpastatytdami save socialių/komunikabilų banderlogų gentainių miniai. Nors iš tiesų pats lygiai toks pats banderlogas, tik žiūrėdamas į veidrodį mato save idėjinio vado pozoje (Leninas ranka rodantis kelią į šviesų rytojų).
Parašiau "dažnai", nes ne "visada". Būna, kad kitokiais ir gimsta. Bet tas kitokiškumas toks menkas.Pažiūrėkit į kalėdinės eglutės šaką. Ar labai skiriasi spygliai? Jiem atrodo, kad jie visi labai skirtingi. O koks vienas tai iš vis keistas ir "kitoks". O iš tiesų - spygliai kaip spygliai. Bet jie visi skriaus tą kitokį spyglį, kol tas neištvėręs nudžius nuo savo vientvės ir įsmigs į kilimą.
Kalėdos artėja, visi kalba apie kalėdinę dvasią. Kad nebūti visišku Grinču palinkėsiu visiems pasistengi išgirsti šalia esančius. Mūsų dažniai labai nedaug skiriasi.

2011-12-16T15:41:00.000+02:00

Sninga ir tirpsta. Sninga ir tirpsta. Laša. Samanos ant akmeninio stogo suvalgo sniegą, išgeria lietų. Ir vėl sausa.

Baltas rytas. Pilka diena.

Lietvamzdis čiurlena.

2011-12-15T22:52:00.000+02:00

Foto Jesús González Rodríguez

Buvau šiandien viename tokiame ~~anoniminių alkoholikų~~ meninės veiklos būrelyje. Kas nori piešia, kas nori tapo, lipdo, dainuoja, vaidina, o tarpuose tarp meninės veiklos nemokamą arbatą su sumuštiniais, sausainiais, šokoladais kemša. Smagu.
Susipažįstant visiems paaiškinu, kaip tą mano vardą tarti: "as yellow, as yesterday". Tada, kur ta mano Lithuania yra - į šiaurę nuo Lenkijos, prie Baltijos jūros. Taip, pas mus šalta. Taip, šalčiau, negu čia. Bet man vis tiek šalta. Taip, žiemos pas mus šaltos, bet, ne, aš nepripratau prie šalčio. Kai šalta, tai šalta.
Ir žmonės ten tokie skirtingi. Įdomu. Ir visi taip nuoširdžiai įsitraukia į teatrinius žaidimus. Ir natūraliai susidredavęs nenusakomo amžiaus neitin higieniškas diedulis, ir naglai patcaniško sportinio gatvės stiliaus vyriokas, ir spoguotas putlutis pasišiaušęs jaunuolis, ir visi kiti ne tokie charakteringi dalyviai.
Kažkodėl mano ribota fantazija neleidžia įsivaizduoti rūstų, naiko apranga pasidabinusį lietuvaitį vaidinantį komišką sceną, azartiškai diskutuojantį ir kuriantį tekstą. Nors tu ką. Ir ne dėl to, kad reikia. Ne dėl to, kad už tai kažką gausi, o šiaip. Nes įdomu ir smagu.
O tas susivėlęs diedukas, labai mandagus, šiltas, tik atrodantis kaip Lasko urvo gyventojas, akriliniais dažais tapė ~~mamuto medžioklę~~ medį. Pasviręs medis toks, viena šaka nulūžusi. Kita kreiva. O tarp kitų šakų lizdas. O lizde kiaušiniai. O paukščių tėvų nėra. Gal dar bus. Gal dar nepabaigė. Nuėjo dainuoti.
Ir įdomus toks jo tapybos procesas. Paima dažus teptuku iš tiūbelės. Papiešia. O tada teptuką nulaižo. Ir vėl toliau piešia. Ir vėl aplaižo. Stebiu jį. Neiškenčiau. ~~Svieto lyginimas~~ Darbų sauga manyje gerai įskiepyta.
Toksiški dažai, sakau, negerai juos nuryti. Nuodinga.
Nieko, sako diedulė, aš praeitą savaitę irgi piešiau, ir gyvas.
Hm, sakau.
Diedulė šypsosi.
Toksiški, nesveika, sakau. Nes nesugalvoju, kuo dar jį galima pagasdinti - panašu, kad jis gyvenime jau visko matęs ir nieko nebijo.
Aš daug rūkau, sako diedulė. Man nebepakenks.
Čia įsiterpė kita moteris, su kuria aš jau prieš tai ~~visus apipletkinau~~ radau bendrą kalbą.
Tai, jei rūkai, manai, kad kitkas jau nekenkia? Ar manai, kad prieš tave niekas nelaižė?
Ir mes jungtinėm moteriškom pajėgom privertėm urvinį diedulę atsinešti vandens. O nešti tą vandenį 3 žingsniai, nuo kito stalo.
Atsinešė. Pasistatė indelį. Toliau tapo.
Užkabina teptuku dažus iš tiūbelės. Papiešia. Tada teptuką į burną, nulaižo. Tada į indelį su vandeniu. Nuskalauti.

So this is Christmas...

2011-12-14T17:28:00.001+02:00

Nors pati aš Kalėdinėm nuotaikom ir negyvenu ir visokiariopai stengiuosi ignoruoti jų artėjimą. Ką labai sudėtinga daryti braunantis per paklaikusią dovanpirkmaniakų minią, hipnotizuojamą saldaus Lenono "So this is Christmas..." ir dar saldesnio "laaast christmas I gave you my heart..." melodijomis, kurios matyt aktyvuoja prekinimosi centrą smegenyse, taip pat kaip citrinos nuotrauka seilių gamybą.
Aš bijau Kalėdų ir Naujų metų. Labai, labai baisios šventės. Visapusiškai. Ir pasiruošimas joms trunka daugiau nei mėnesį. Jokioms kitoms šventėms žmonės taip ilgai nesiruošia. Galima palyginti tik su prezidento rinkimais. Prezidento rinkimai, tai bent jau įdomu - na, kas gi bus kitas? O su Kalėdom viskas žinoma, nuspėjama: eglutė, dovanos, stalas. Tas pats kaip ir pernai, užpernai ir praeitame tūkstantmetyje. Tai kam iš to daryti visą šitą raudonai-baltai-žalią blizgantį kankaną? Kalėdų sindromas baisi liga.
Man taip baisu baisu nuo tų visų "I gave you my heart", kad aš tiesiu taikymu bėgu prie pieno ir humuso, o paskui pamirštu prie self checkout ir 10 svarų gražą, ir kepurę. Ir bėgu lauk taip greitai, kad parduotuvės darbuotuoja vos mane paveja, mosikuodama kupiūra ir galvos apdangalu.
Pabumbėjau. Išsibumbėjau. Palengvėjo.
Tai va. Nors aš ir negyvenu Kalėdinėm nuotaikom, bet radau gražių/įdomių netipinių eglučių. Tikrai gražu gražu. Šaunuoliai žmonės.

Nuotraukas priprešiojau iš čia, ten ir daugiau yra.
Man labiausiai patinka eglišakis trilitriake.

2011-12-08T12:42:00.000+02:00

Važiuodama autobusu žiūriu pro langą kaip į televizorių. Juda žmonės, šunys, namai, kiti autobusai. Televizoriuje skuba gyvenimas. Kažką galvoju, siuntinėju mintis iš kairio pusrutulio į dešinį ir atgal, iš tuščio į kiaurą. Žvilgsnis slysta gatvėm, iškabom, praeivių kepurėm.
Autobusas sustoja stotelėje. Laukiantys žmonės žiūri į autobuso vidų kaip į televizorių. Du ekranai vienas priešais kitą. Kaip toj instaliacijoj - televizoriai žiūri vienas į kitą.
Ir staiga žvilgsniai susitinka. Įsminga. Ir pažadina. Suprantu, kad tai ne televizorius. Šitas žvilgsnis paliečia. Akimirkai. Ir nuslysta atgal.
Toliau už lango keičiasi vitrinos ir sankryžos, tiltai ir parkai.
Vaizduoju, kad skaitau protingą knygą.

Oskaras Vaildas

2011-12-07T14:31:00.000+02:00

Kiekvienas šventasis turi praeitį ir kiekvienas nuodėmingasis turi ateitį.

Vyras gali būti laimingas su bet kuria moterim tol, kol jos nemyli.

Gyvenime yra tik dvi tragedijos: negauti tai, ko nori ir gauti tai.

Jie sugadina kiekvieną meilę bandydami padaryti, kad ji truktų amžinai.

Aš turiu paprastą skonį, aš visada pasitenkinu geriausiu.

Patirtis, tai vardas, kuriuo mes vadiname savo klaidas.

Viskas, kas yra populiaru yra klaidinga.

Yra daug dalykų, kuriuos mes išmestumėme, jei nebijotume, kad kiti gali juos paimti.

Pesimistas: tai tas, kuris turėdamas galimybę pasirinkti iš dviejų blogių renkasi abu.

/Oscar Wilde/

2011-12-06T14:48:00.001+02:00

Pasipiktinimas ir apmaudas yra našta, nesuderinama su sėkme. Visada atleisk pirmas; ir visada pirmas atleisk sau.

Dan Zadra

2011-12-05T13:47:00.000+02:00

Vat aš ir sakau - nieko šiaip sau nebūna. Nėra, tiesiog nėra gamtoje jokio "šiaip sau". Ar girdėjote chemijoje, matematokije "šiaip sau" dėsnį? Nėra ir nebus. Penkiasdiašimt aštuoni Einšteinai kvadratu neatras pagal jokias nano tikimybių teorijas "šiaip sau". Nei kvantinėje, nei stygų, nei žalvarinių triūbų teorijoje. Nėra jokio "šiaip sau". Pamiršk "atsitiktinai".
Jei neturi paaiškinimo, kodėl taip ir ne kitaip atsitiko - išsitrauk iš po lovos krištolinį rutulį ir jis tau pasakys, jei neturi krištolinio rutulio - išsitrauk krepšinio kamuolį (veikia taip pat efektyviai) arba tiesiog atsistok priešais veidrodį ir pats sau pasakyk: ką prisivirei, tą ir srėbk.
Daug yra tam paaiškinimų: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip šauksi, taip ir atsilieps; belskis ir atidarys; ieškok kaip duonos ir rasi.
Jei turi krepšinio ar kitoki kamuolį gali paspardyt, krištolinio rutulio spardyt nerekomenduojama.

O penktadienį ėjau į "Blue Orchid Enterprise" seminarą. Keistas pavadinimas - "Žydroji orchdėja", skamba kaip gėjų baras. Ta orchidėja bando iš Sedovos daryti žmogų (ne, tai ne anoniminių alkoholikų klubas). Atsisėdau į laisvą vietą. Išdalino korteles vardams užsirašyti. Užsirašiau. Žiūriu - o kaimynas vardu Adam. Visi pamatė ir pradėjo kikenti "Eva and Adam". Ir pataikyk tu man taip atsisėsti. Iš 20 žmonių - prie Adomo. Atsitiktinai? Gal. Nes ta vieta buvo patogi, į galą sėst nenorėjau. O gal dėl to, kad jis animatorius, o visi kiti bankininkai/buhalteriai/marketingistai. Nuobodžiai rimti.

Pažįstamas egiptietis šiandien pirmą kartą matė iš dangaus krentančius ledo gabaliukus (aka kruša). Sniego dar nėra matęs. Kai tai pasakė, aš pasijaučiau tokia ooooooooooo. Na tokia ooooooooo - gyvenimo mačiusi. Nes sniegą žinau. Gilios žinios - kartais net iki juosmens, prie Kauno marių. Na ir kas, kad apie visokius marketingus jis išmano 1000 kartų daugiau, nei aš... Kas yra tūkstantį kartų daugiau už nieko? Bet vis tiek - nesvarbu, ką jis žino, nesvarbu, kad jo protėviai kartu su ateiviais piramides statė, kai mano protėviai virvelinę keramiką išradinėjo, nes neturėjo į ką alų pilstyt. Ber jis gi SNIEGO nematęs!
Karibietė iš Sent Vinsento ir Grenadinų nežino kas yra Antrasis Pasaulinis karas. Kitas pusrutulis, kitas pasaulis. Na, aš irgi daug ko nežinau. Ne tame esmė. Bet netgi WW2 nežinojimas- smulkmena palyginus su sniegu!
Vat tik dabar supratau, kad labai labai labai pasiilgau sniego.

Karoliukas po mano "M" ir "K" klavišais kiekvieną kartą smarkiau paspaudus, skamba taip skania skaniai, kaip tarp dantų trupantis griliažas. Ir man kaip Pavlovo šuniui sustiprėja seilių liaukų sekrecija.

Dūmai

2011-12-03T15:22:00.000+02:00

Asmeniškai, aš nepažįstu nei vieno rūkoriaus-pypkoriaus, kuris būtų nustojęs pūsti dūmus, vien pamatęs anti-rūkymo plakatą.
Bet man tokie plakatai labai patinka kaip propogandinio meno forma. Vis gi reikia smegenų/pastangų, kad pasakyti/parodyti kažką naujo/įdomaus šioje kaip kiaulių takas ištryptoje temoje.

2011-12-01T16:18:00.000+02:00

Rašau aš čia nesuprasi ką, o gyvenimas teka savo vaga.
Sirgau, kosėjau, čiaudėjau ir buvau labai temperatūriškai nelaiminga. Prie viso to snargliuoto nelaimingumo turėjau skubiai išversti labai ilgą ir baisiai neįdomią sutartį. Kur šalys įsipareigoja daug daug visko, kompensuoti, likviduoti, eliminuoti, atlyginti ir t.t. Ir išverčiau. Ir netgi beveik pasveikau. Ir prabudus nusprendžiau, kad dūšia reikalauja kultūros. Meno jai reikia. Na, kad jau taip reikia - duosim. Suplanavau išvyką į dvi galerijas. Antakius išsipešiojau (kad kultūrą geriau matyti).
Ir čia įvyko skambutis. Nemalonus tokis. Ištvėriau. Ir netgi pagalvojau - va kaip puiku, iš ryto atlikau, tai dabar ramiai galiu žinoti, kad nieko nemalonesnio šiandien nebeįvyks. Bet ne - po to įvyko dar keli skambučiai. Vieno pasekmėje paklausiau telefonisto (ar kaip vadinasi žmonės, kurie kalba su tavim paspaudus tam tikrą skaičių) ar jis kartais ne idijotas. Jis įsižeidė, pasakė, kad su manim nebekalbės, tokiu vaikišku tonu, kaip smėlio dėžėje pabiručiai sako "aš su tavim nebežaidžiuuuuu". Bet taip ir neišpešiau iš jo reikalingos informacijos. Skambinau ratais. Galų gale vis tiek teko skambinti atgal, ir atsiliepė tas pats (o gal identišo balso klonas) ir kantriai ir mandagiai aiškino man 20 minučių sudėtingą vaiksmų seką. O viskas dėl banalaus telefono, kad numerio nereikėtų keisti. Ir taip viskas sugedo. Ir taip viskas beprasmiškai sudėtinga. Dėl tokio mažo dalyko. Net žmogų įžeidžiau. Net neatsiprašiau...
Nuplaukė, Sedova, tavo kulūra. Buitis nugalėjo.Reikia belstis į telefonų saloną. Pakeliui, aišku, užsuksiu į 1 paundo parduotuvę ir prisipirksiu visokių riešutų šokolade. Ir vėl pradėjo skaudėti gerklę, galvą ir kutenti nosį.
O po klaviatūros "M" ir "K" klavišais lindo lindo ir palindo karoliukas (biseris). Ir labai nepatogu. Reikia smarkiai smarkiai maigyti. Ypač trukdo rašant slaptažodžius. Neberite aroliuų ant laviatūros. Ir nevalgykite trupančio maisto priešais kompiuterį. Neapsisunkinkite sau gyvenimo, nes ir taip aplinkui daug norinčių tai už jus padaryti.

Šunų mylėtojams

2011-11-29T15:33:00.000+02:00

Jeigu jūs galite:
- pradėti savo dieną be kofeino,
- džiaugtis gyvenimu ir nekreipti dėmesio į skausmus ir ligas,
- susilaikyti nuo skundų ir nevarginti žmonių savo rūpesčiais,
- kasdieną valgyti tą patį maistą ir būti už tai dėkingu,
- suprasti mylimą žmogų, kai jis neturi jums laiko,
- nekreipti dėmesio į kaltinimus iš mylimo žmogaus pusės, kai ne dėl jūsų kaltės viskas einasi ne taip, kaip reikia,
- ramiai priimti kritiką,
- elgtis su savo vargšu draugu taip pat, kaip su turtingu,
- apsieiti be melo ir apgaulės,
- tvarkytis su stresu be vaistų,
- atsiplaiduoti be alkoholio,
- užmigti be tablečių,
- nuoširdžiai pasakyti, kad jūs neturite nusistatymų dėl odos spalvos, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos ar politikos

reiškia jūs pasiekėte savo šuns išsivystimo lygį.

Seras Vinstonas Čerčilis

2011-11-23T02:10:00.000+02:00

Tai, ko jūs ieškote irgi ieško jūsų.

/Rumi/

Nerimas, tai neteisingas vaizduotės panaudojimas.

/Dan Zadra/

2011-11-18T12:31:00.000+02:00

Pratęskit sąrašą:

2011-11-17T14:18:00.000+02:00

Aš rašau skirtingai nuo to, ką kalbu, aš kalbu skirtingai nuo to, ką galvoju, aš galvoju skirtingai nuo to, ką turėčiau galvoti, taigi visa tai tęsiasi į giliausią tamsą.
Franz Kafka

Atelofobija

2011-11-09T18:35:00.001+02:00

Va, radau tokį žodį "atelofobija" - netobulumo baimė. O aš vis nežinojau, kaip šį jausmą įvardinti. Kai nori padaryti kažką labai gerai ir labai gražiai. Taip gražiai ir taip gerai, kad tieisog rankos svyra dar nepradėjus. Nes kažkur kirba tokis mažas smailiauodegis kirminukas ir pyktibiškai šnabžda "nepadarysi che che che".
Froidas su barzdočių akiniuočių kompanija pasakytų, kad iš vaikystės čia viskas. Kalti visi aplinkui - tėvai, seneliai, 15 kartų atgal į amžių glūdumą, vaikų darželis, viešasis transportas ir be abejo - lietuvių kalbos mokytoja. Froidas to nežino, bet ji skatinimą suprato septintukais už rašinėlius.
38% vakarų Europos gyventojų turi psichinių sutrikimų. Aš su savo atelofobija ir kitais nagų kramtymais papuolu į statistiką.
Beje, išskaičiau, kad bitutė-darbštuolytė per visą savo gyvenimą surenka tik 2 arbatinius šaukštelius medaus. Šiandien aš surijau, tiksliau sugėriau su arbata jau kokių 3 bičių gyvenimo darbus. Va ir galvok - vienam viso gyvenimo triūsas kasdieninis, kitam... ech... Gerai, kad bitės to nežino.
Kaip Houmerio išmintis išmintis byloja: "Bandymas - pirasis žingsnis nesekmės link". Dzeno išmintis sako: "Kliūtis ir yra kelias". Kuo tikėti - tikriausiai bitėm.

2011-11-07T19:38:00.000+02:00

Mano sparnai nepaliko pėdsako danguje, bet man neliūdna - aš juk žinau, kad skraidžiau.

/Rabindranath Tagore/

2011-11-03T16:52:00.001+02:00

2011-10-28T15:00:00.000+03:00

Ir kodėl į gyvenimą negalima pažiūrėti iš viršaus kaip į šachmatų lentą? Kad būtų viskas aišku: čia baltieji, o čia juodieji. Rikis vaikšo įstrižai, žirgas vaikšto kampuotai. Pėstininkai negali eiti atgal. Pasižiūri, įvertini -
viskas aišku.
Bet gyvenimas labiau panašus į pokerį. Tik dažnai ir atvertus kortas nėra laimėtojo.

2011-10-27T18:57:00.000+03:00

Matyt perskaitė ir tiesiogiai suprato mano ankstesnį įrašą. Pirmieji žingsniai individualaus stiliaus paieškoje.

2011-10-27T15:36:00.000+03:00

Ir kodėl mūsų mados tokios neįdomios? Tiek visko po ranka - tik imk ir puoškis.

2011-10-27T12:37:00.000+03:00

Kažkada aš buvau graži. Dabar tapau savimi.

/Anne Sexton/

Geras skonis gali būti ne kas daugiau, kaip gyvenimo ir grožio baimė.

/Jules Renard/

2011-10-26T13:22:00.000+03:00

Radau įdomų žodį tokį:

Ir iš karto iškilo sąsaja su psichologiniais reikaliukais. Pastebėjau savyje ir aplinkiniuose žmoniškuose sutvėrimuose - kiekvienas turi va tokią vat vietą, kurios pasikasyti negali. Kirba, erzina - o nepasikaso. Laikas eina. Niežti vis labiau.
O šiuolaikinės psichologijos ir psichiatrijos lygis primena viduramžių alchemiją. Turi kelis elementus kolbuose ir bando atrasti Filosofinį akmenį bei išauginti homunkulą. Nevirsta švinas auksu, o prozacas ne panacėja. Iki periodinės elementų lentelės dar labai toli. Mes nedagyvensim.
Todėl kiekvienas bando pasikasyti savo vidinį acnestį kaip kas išmano. Tik rudenį labiau išryškėja šiltuoju metų laiku užslėptos žaizdos.

2011-10-20T16:41:00.001+03:00

Sapnavau, kad šoku baletą. Kaip priklauso - tapenu ant pirštų galiukų. Šokinėju, plazdu. Tokia visa lengva it vėjelio dvelksmas. Ir sijonukas toks tututiškas. Lengvai atsispiriu, strykt - ir plevenu ore. Visai smagus jausmas, turiu pastebėti.
Sapnininkas šiuo klausimu sako, kad teks sudalyvauti netikėtoj šventėj. Keistas dalykas - netikiu sapnininkais, o vis tiek retsykiais įkišu nosį.
Nes kartais taip iš žmogiško silpnumo norisi, kad kažkas patartų ką daryti. Kad kažkas žinotų tai, ko tu nežinai. Kad tiesiog būtų kažkoks paaiškinimas - ir kuo nelogiškesnis ir neracionalesnis, tuo geriau.
Net racionalus vyriškis, netikintis net psichologais, susprogus mikrobangėje pašildytam scotch egg (tokis kotletukinis rutuliukas su kietai virtu kiaušiniu viduje) pareiškė, kad čia ant mūsų prakeiksmas uždėtas, ne kitaip. Sprogimo būta įspūdingo - Sedovos akiniai, kompiuteris, stalas, popieriai ant stalo, kėdės, langai, grindys - viskas aplipę kiaušinio ir kotleto dalelėm. Toks tikras nei juoktis, nei verkti. Tai ir nesijuokiau, ir neverkiau, o atkakliai išvaliau. Ir jokio prakeiksmo, tik faktas, kad kiaušnių negalima šildyti mikrobangėje.
Bet nuo to laiko, kai prieš kelias savaites, sudužus lėkštei aš pasakiau "šukės laimę neša", o vietoj laimės prasidėjo smulkių nesėkmių, nesklandumų ir problemėlių virtinė - vyriškis visur mato sudaužytos lėkštės prakeiksmą. Susprogęs kiaušinis galutinai jį įtikino situacijos rimtumu.
O kaimynai turi juodą katę... kas bus toliau?

2011-10-19T13:37:00.001+03:00

Religija žmonėms, kurie bijo pragaro

Dvasingumas žmonėms, kurie ten pabuvojo.

(David Bowie)

Pažindamas medžius aš suprantu kantrybės prasmę. Pažindamas žolę galiu įvertinti atkaklumą.

(Hal Borland)

Dino Valls

Mene yra tik vienas dalykas, turintis prasmę: dalykas, kurio jūs negalite paaiškinti.

(Georges Braque)

2011-10-18T23:11:00.000+03:00

Sunkūs lašai barbena į stoglangius. Skamba visas namas. Noriu būti kaip šitas katinas. Ir daugiau nieko. Iki pavasario.

2011-10-17T10:11:00.000+03:00

Laukdama traukinio nugirdau pokalbį. Kalba mama su maža dukryte.
Mama: "Tu pirmą kartą keliavai traukiniu, kai tau buvo 5 savaitės."
Dukra: "O kas yra penkios savaitės?"
Mama: "Penkios savaitės - tai penki pirmadieniai, penki antradieniai, penki trečiadieniai, penki ketvirtadieniai, penki penktadieniai, penki šeštadieniai ir penki sekmadieniai. Nuo tada, kai tu gimei."

Šiandien dar vienas pirmadienis. Kažkelintas nuo gimimo.

2011-10-15T10:22:00.000+03:00

Pažiūrėjau filmą "Machine Gun Preacher". Nežinau, kaip skambės lietuviškai išverstas pavadinimas. Angliškas nuskambėjo nieko gero nežadančiai. Gavau nemokamą bilietą. Paskaičiau internete atsiliepimus. Baikeris-nusikaltėlis atranda dievą ir padeda vaikams Afrikoje....Keistas siužeto vingis, vienok. Pagalvojau - bus nesąmonė iš serijos "svieto lygintojas daro tvarką". Bet iš godumo "bile nemokamai" (sako ir actas saldus) nuėjau. Nepasigailėjau.
Drąsiai rekomenduoju skirtingo plauko žiūrovams. Tiems, kam patinka kieti bičai darantys tvarką ar tikrais faktais paremtos istorijos (pagrindinis veikėjas Sam Childers - tas baikeris, narkomanas, atradęs dievą - iš tikrųjų Sudane savo lėšomis pastatė našlaičių prieglaudą. Ne žodžiais, o darbais paprastas amerikietiškas bičas Semas Afriką myli).
Pažiūrėkite filmą. Geras. Apie tai, kad gyvenimas gali būti kur kas baisesnis negu Lietuvoje.
O iš tiesų, mano manymu, viskas daug paprasčiau. O gal sudėtingiau. Iš esmės, tai tas pats. Galima gyventi vartojant pasaulį. Galima gyventi stebint pasaulį. Aukščiau eina nežymus ir sunkiai žodžiais nusakomas pokytis nuo to, ką matau į tai, ką suvokiu - kai jauti grožį paprastuose dalykuose, laimę banaliame patyrime. Tame, į ką niekas nekreipia dėmesio.
O dar yra labai paprasti dalykai, kurių neįmanoma padaryti be meilės. Bet kurie pakeičia pasaulį aplinkui.
Ar yra prasme gelbėti keliasdešimt vaikų, kai tūkstančiai miršta? Verta. Jei sugebi padėti bent vienam žmogui - tai jau yra vertinga.
Lietuva daug metų pirmauja savižudybių sąrašuose. Kodėl mes nevertiname gyvybės? Ji vertinga pati savaime. Ne materialūs komforto atributai - daiktai, BMW, iPhonai ir pan. Gyvybė - yra vertingesnė už viską. Gyvybė yra vertingesnė už tautybę, rasę, religiją. Už neapčiuopiamą ir slidžią laimę Gyvybė vertingesnė už gyvenimo prasmę. Neieškokite jos, o tiesiog gyvenkite.
Saugokite save ir artimuosius.
Brangikite tai, ką turit.

Sam Childers

Apie knygas

2011-10-12T10:49:00.000+03:00

Italo Calvino apie knygas:

Knygos, kurių galima ir neskaityti.
Knygos, parašytos bet kam, tik ne skaitymui.
Jau perskaitytos knygos, kurių galima buvo ir neatversti, nes jos priklauso kategorijai perskaitytų dar prieš tai, kai buvo parašytos.
Knygos, kurias tu mielai perskaitytum, jei turėtum keletą gyvenimų, bet gyvenimas, deja, tik vienas.
Knygos, kurias tu nusiteikęs perskaityti, bet prieš tai turi perskaityti kitas knygas.
Per brangios knygos, kurių pirkimą tu atidedi, kol jos neatpigs dvigubai.
Knygos, kurias galėtum iš ko nors pasiskolinti.
Knygos, kurias visi skaitė, todėl galima teigti, kad tu jas irgi skaitei.
Knygos, kurias jau seniai numatei perskaityti.
Knygos, kurias tu nesėkmingai iškojai metų metus.
Knygos apie tai, kuo tu užsiimi dabar.
Knygos, kurias patartina turėti po ranka dėl visa pikto.
Knygos, kurias tu galėtum atidėti, tarkim, iki vasaros.
Knygos, kurių trūksta tavo knygų lentynoje šalia kitų knygų.
Knygos, kurios sukelia tau aštrų ir nelabai paaiškinamą susidomėjimą.
Knygos, perskaitytos senų senovėje; dabar atėjo laikas jas dar kartą perskaityti.

Tu pastoviai vaidinai, kad skaitei šitas knygas: dabar pats metas iš tikrųjų jas perskaityti.

2011-10-11T12:35:00.000+03:00

Užduotis slypi ne tik tame, kad pamatyti tai, ko kiti dar nematė - greičiau tame, kad galvoti tai, ko kiti dar negalvojo, apie tai, ką mato visi.

(Erwin Schrödinger)

One Thousand Secrets of Wise and Rich Men Revealed, by C.A. Bogardus, 1907

Gyvenimiškas nuotykis

2011-10-10T12:14:00.001+03:00

Reikėjo mano jaunikiui ketvirtadienį iš pat ryto į Linkolną. Sako "važiuojam kartu, ten katedra labai graži, pasivaikščiosi". Paguglinau tą Linkolną. Tikrai įspūdinga katedra stūkso ant kalvos. "Gerai, - sakau, - važiuoju. O kelintą keltis reikės?". "Verslo susitikimas 8:30, miesto centre. Kelio virš 2 valandų. Reiškia išvažiuot reikia apie 6, tai keltis reikia....". Čia mes susimąstėm. Nes labai labai nesinori keltis 5 val. Mąstėm mąstėm ir sumąstėm: kam ryte kankintis ir keltis ankščiau už saulę, o paskui grūstis per rytinius kamščius - geriau iš vakaro ramiai nuvažiuoti ir žmoniškai išsimiegoti viešbutyje.
Pasirodo, dauguma viešbučių Linkolne užimti. Galų gale rezervavom kambarį Holiday Inn. Ideali vieta - univesitetas, kuriame vyks susitikimas, tiesiai priešais, kitoje upės pusėje. Čia pat senamestis ir katedra. Pakilioje nuotaikoje išvykome.
Atvažaivę į Linkolną, pirmu taikymu tiesiai prie katedros. Ką čia beprikalbėsi. Katedra naktį nepaprastai graži. Aš patenkinta, kad atvažiavau. Noriu išsimiegoti ir kitą dieną viską ištyrinėti.

Ateiname į viešbutį apie 11 val. vakaro. Sakome - "užrezervavome kambarį pas jus". O administratorius sako "laisvų kambarių nėra". "Kaip tai taip nėra?" "A va taip nėra, a nei vieno laisvutėlio kambarėlio". "Hm hm, tai kaip čia taip gavosi?" "Jūs rezervavote per centrine viešbučių sistemą?" "Aha" "Klaida sistemoje, mes duodame kambarį, o jie nemato, ir rezervuoja jį antrą kartą". "Hm hm, tai ką dabar daryti?". "Nesijaundinkite, mielieji, tuoj mes viską išsręsime. Rasiu jums kambarį kitame viešbutyje". "Hm hm, gerai, ką padarysi".
Ir administratorius Tonis skambina į kitą viešbutį. Bet jie irgi neturi laisvų kambarių. Skambina į antrą - nėra. Trečią - tas pats. Ketvirtą, penktą, šeštą. Visi viešbučiai Linkolne užimti. Mat, pasirodo, Linkolne vyksta antikvarinė mugė. Ir antikvarai iš viso svieto gužėte sugužėjo į Linkolną ir užėme visus viešbučius. Ir pagalvok tu man. Nežinojau, kad šiais laikais taip būna - visame mieste nėra nė vieno laisvo kamabrio!
Čia jėgos mane apleido. Prisėdau ant minkštasuolio po kalėdine eglute. Visa fojė kalėdinėmis girliandomis apvyniota. "Ar ne per anksti Kalėdom pasipuošėt?". "Mes darėme kalėdimio vakarėlio pristatymą, tai pasipuošėm, o darbuotuojas, kuris turi nupuošti susirgo, tai jau nuo rugsėjo pabaigos taip ir liko". Aha, eglutės nupuošimas rimtas darbas, tik atsakingas darbuotuojas gali tai padaryti. Kokiai valytojai tai ne ne, nekompetetinga.
Tonis perėjo prie užmiesčio viešbučių. Aplink šokinėjo mažesnis darbuotuojas vis kaišiodamas naujus popieriukus su telefonų numeriais. "Sveiki, čia Tonis iš Holiday Inn. Ar turite laisvą kambarį? Aišku, ačiū". Beklausydama šitos frazės užsnūdau ant minkštasuolio po kalėdine eglute.
Tonis apskambino viebučius 5 mylių spinduliu, 10 mylių, 15... Aš pramerkdavau akį, išgirsdavau vis tą patį žodžių rinkinį ir snaudžau toliau. Jau buvo apie pirma valanda nakties. Maži viešbutėliai B&B tipo, aišku nebudi prie telefono visą parą.
Uolusis mažasis darbuotuojas pasiūlė pastatyti sulankstomas lovas konferencijų salėje. "O kur praustis? Dušas?" "Na, iš ryto galėsite pasinaudoti darbuotojų dušu". Kažkaip nesuviliojo šis pasiūlymas.
Tonis skambina toliau. Pagaliau jo veidas nušvinta ir milijoną laimėjusio žmogaus balsu pareiškia "Jums laaaabai pasisekė!". Atrado laisvą kambarį Gainsborough miestelyje. "Ar toli?" "Na... apie 25 mylias nuo čia." "Ir tai jūs vadinate "labai pasisekė"???" Iškankintas Tonis atsiprašinėjo, žadėjo apmokėti kambarį ir t.t.t.t.t.... Kambario paieška užėmė beveik 2 valandas. Jis labai labai norėjo mumis atsikratyti.
Nuvažiavome į tą miesteliūkštį. Pasitiko apsimiegojęs šeimininkas. Aukštas, liesas melancholikas. Išaiškėjo, kad šitas dviejų žvaigždučių viešbučio kambarys kainuoja 20 svarų daugiau, nei viešbutyje Linkolno centre. Ir jie nori pinigų dabar. Ginčijames. Melancholiškas ilgšius pasikviečia savo pozicijų sustiprinimui žmoną - mažą, drūtą, apvalią susivėlusią juodaodę. Abejonių nekelia, kas jų šeimoje dėvi kelnes. Ginčijames. Mes nenorime mokėti už šitą kambarį. Skambiname į Holiday Inn, ginčijames.... Čia jau ne esmė.
Galų gale pasiekiu lovą apie 3 val. nakties. Keltis teko 6:30. Ir važiuoti per kamščius į miestą.
Išvados: užsisakykit viešbučius iš anksto, kol antikvarai neokupavo.
Pasikartosiu: Linkolno katedra nepaprastai graži. Visko ten daug: vitražų, gotikinių skliautų, akmens raižybos, antkapių, ažūrinių kontraforsų, chimerų... viskas kaip priklauso senai gotikinei katedrai.

Kai kurie ornamentai man pasirodė šiek tiek nepadorūs. Nors gal viduramžiais simbolių kalba buvo kitokia.

2011-10-08T13:05:00.001+03:00

Psichologai viską apie visus žino.
Jie net pvz., teigia, kad žmonės atideda iki paskutinės akimirkos darbą, kurį turėjo ir galėjo padaryti jau senų seniausiai - dėl nesekmės baimės. Žmogus taip tarsi apsidraudžia - va jei aš turėčiau daugiau laiko, aš jums tokį šedevrą parodyčiau... bet ot nespėjau.

Va taip va.

2011-10-04T11:40:00.000+03:00

Aš nesu įsitikinęs, kad egzistuoju iš tikrųjų. Aš - tai visi rašytojai, kuriuos skaičiau, visi žmonės, kuriuos sutikau, visos moterys, kurias mylėjau ir visi miestai, kuriuose buvau.

(Jorge Luis Borges)

2011-10-03T12:35:00.000+03:00

Turiu savo slaptą žemuogių pievą. Kokie 2-3 krūmai. Bet užtai labai savo ir labai slaptą. Palei pat taką. Ant akmenų tvoros auga samanos, ant samanų - žemuogės. Pačioj matomiausioj vietoj. Vis tiek tie kapitalistai nieko apie žemuoges neišmano. Vaikšto, bėgioja, dviračiais važiuoja pro šalį. Ir net neįtaria koks skanumas nuostabumas čia pat po ranka auga. Taip jiems ir reikia. Man daugiau liks. Jau keletą kartų rinkau savo žemuogių derlių. Gausiausias buvo net 6 uogos. Bet užtai kokios skanios! Pirmą kartą gyvenime valgiau šviežias tikras laukines žemuoges rugsėjį. O vakar nuėjau į savo žemuogyną ir radau 2 saldžias-saldžias kvapnias-kvapnias uogas. Žemuogės spalio mėnesį! Nuo šitos minties jos dar skanesnės. Ir dar žydi.

Apie neramias močiutes

2011-10-02T15:57:00.000+03:00

Gyveno kartą moteriškė. Vardu Emma Rowena Gatewood. Ūkininko žmona iš Ohajo valstijis, JAV. Gyveno sau ramiai. Užgyveno 11 vaikų, 23 anūkus ir 30 proanūkių.
Ir vieną dieną būdama 68 metų amžiaus perskaitė "National Geographic" žurnale apie sunkų žygeivių taką per Apalačių kalnus, kurio ilgis 3489 kilometrai. Tame straipsnyje buvo parašyta, kad šį sunkų kelią sugebėjo įveikti tik 5 vyrai. Apie moteriškes kalbos net nebuvo. Garbi prosenelė apsiavė Keds sportinius batelius, susirinko kuklią mantą: kareivišką antklodę, lietpaltį, plastikinę dušo užuolaidą, vaistinėlę, vieną drabužių pamainą ir šiek tiek maisto. Viskas. Ji neturėjo žemėlapio, kompaso, palapinės ar miegmaišio. Net kuprinės. Maitinosi vytinta jautiena, sūriu ir riešutais. Kitą maistą rinko miške. Nė kiek nestebina, kad ji neteko 15 kilogramų, o batų išmiera padidėjo nuo 8C iki 8D. Bet ji įveikė visą maršrutą per 142 dienas, vienu ypu. Po 5 metų ji pakartojo savo pasivaikščiojimą. O paskui dar kartą. Būdama 75 metų.
Mirė 85 metų amžiaus. Sulakusi dar vieno pro-proanūkio.
Va. Tokia istorija.
Išvados:
variantas "A": nėr ko skaityti "National Geographic" ir trainiotis po kalnus. Per 142 dienas kiek kojinių galėjo numegzti!
variantas "B": kai labai nori ir nežinai, kas laukia, tai ir darai, o paskui negi grįši atgal. Be to, gera kartais pailsėti nuo anūkų ramiai kalnuose.

2011-09-30T11:34:00.000+03:00

Aš pažįstu žmogų,

kuris fotografavo vaizdą, kurį matė

pro kambario langą, kur mylėjosi

o ne moters veidą, kurią ten mylėjo.

/Yehuda Amichai/

2011-09-28T11:52:00.001+03:00

"Mes mėgstame pirkti knygas, nes galvojame, kad perkame laiką joms skaityti."

Warren Zevon

Labai labai sutinku.

2011-09-27T13:39:00.000+03:00

Paėmiau ir prapuoliau. Palikus tėvynę dainų ir artojų persikrausčiau į baltų avyčių ir pudingo kraštą. Yra tokia sala, plaukioja šalia Europos. Gal esate girdėję - čia gyveno Šerlokas Holmsas, Bitlai ir Beni Hilas.
Ir viskas čia ne kaip pas žmones: važinėja kita gatvės puse. Kelis kartus vos nepalindau po automobilio ratais. Vis tie refleksai. Pažiūriu į kairę, mašina pravažiuoja - smegenys akimirksniu padaro išvadą "kelias laisvas" ir kojos neša pirmyn. O čia iš dešinės bžžžž pralekia mašina. Pavojinga. Bet su refleksais sunku kovoti. Todėl prieš eidama per gatvę tam neskirtoje vietoje ilgai dairausi į visas puses. Dėl viso pikto ir į viršų pažiūriu. Maža ką.

Vietiniai gyventojai nemėgsta rengtis.Ar +10 ar +20 jiems tas pats. Sedova šaliku apsivyniojus apie pirštines svajoja, o tie su šortukais stovi ir mėgaujasi šalto vėjo gūsiais. Tai kas čia iš šiaurės? Jie ar aš?
Kultūrinė pažintis prasidėjo nuo Manchester United komandos sąstato, kriketo taisyklių ir "Chitty Chitty Bang Bang" bei kitų klasikinių filmų peržiūros. Pasirodo, kriketas ir kroketas - visiškai skirtingos sporto šakos.
Ilgai nerašiau blogo, nes per 27 dienas dar nesusidėliojau savo dienotvarkės. Vis kažką veikiu, adaptuojuos, tyrinėju apylinkes. O apylinkės čia labai gražios. Įsimylėjau Peninų kalnus. Netoli namų yra kanalas. Kanale gyvena antys, žąsys ir kiti paukščiai. Nupirkau kažkokių rytietiškų paplotėlių. Atrodė labai apetitingai, o iš tikrųjų visiškai nevalgomi. Ir iš vieno krašto kandau, ir iš kito. Na niekaip nesivalgo. Reikės pabandyti antims sušerti. Tik nežinau ar jos mėgsta prieskonius.
Dar neturiu savo kampo. Visiems turtams išsidėlioti. Tenkinuos okupuodama virtuvės stalą. Labai mielas apvalus ąžuolinis stalas. Mes su juo kažkaip iš karto radom bendrą kalbą. Reikia jam duoti vardą. Bus jis stalas Stanislovas. Aha. Matau, patiko jam vardas. Orus toks. Juk negali ąžuolinis stalas būti Džonas. Netinka.

Stalas Stanislovas (ant kėdės įduba nuo mano sėdmenų :)

Atvykus į salą nuėjau į darbo biržą. Anketų kalnas visokių, klausimų prigalvota. Ypač pralinksmino "ar jūs atsivežėte visus savo daiktus?". Chi chi chi. Jei aš atsivežčiau visus savo daiktus - jūsų sala paskestų su visom avytėm. Nedaplauktų avys iki žemyno. Šlapia vilna sunki.
O gal ir nenuskęstų. Tiek visko pakelia - ir mano turtus pakels. Tam reikalui įrenginėja kambarį palėpėje. Būsiu kaip tikras Karlsonas. Jau dvi savaites, kala, grežia, pjauna. Namas apstatytas pastoliais. Metalinių pastolių karkasas primena ortodontinius breketus. Kenčia namas. Nieko, nedaug liko, turėsi naują stogą, o aš naują darbo kambarį.
Tokios mano glaustos naujienos. Trumpai: man čia patinka.

2011-08-30T14:49:00.001+03:00

Šiandien yra būtent taip:

Traukiniai

2011-08-26T10:13:00.000+03:00

Gal neokologiška, bet man labai gražu: senai traukiniai su visais priklausainčiais čiuku-čiukais.

2011-08-25T08:43:00.000+03:00

foto: Catherine Chalmers

Kaip sakoma - kiekvieno galvoje savi tarakonai. Ir laksto jie, ir krebžda. O paskui paima ir pasikaria visi vienu metu. Ir tyla.

Da Vinčio kodas

2011-08-23T10:27:00.001+03:00

Yra trys žmonių tipai: tie, kurie mato. Tie, kurie mato, kai jiems parodo. Tie, kurie nemato.

Kur dvasia nedirba kartu su ranka, ten nėra meno.

Laikas tęsiasi pakankamai ilgai kiekvienam, kas naudoja jį.

Geležis rūdyja nenaudojama; vanduo netenka savo skaidrumo stovėdamas... taip pat neveiklumas atima proto galią.

Kur yra rėkimas, nėra tikrojo žinojimo.

/Leonardo da Vinci/

Apie dėžes

2011-08-22T20:08:00.000+03:00

O kartais būna, kad atrodo niekas nesigauna. Darai darai - ir rezultate šūds su bruknėm. Ir galvoji - niekam tikus tu, sedova, visiškai.
Šiuo metu man viskas taip ir vyksta. Nes užsiimu daiktų dėliojimu į dėžes. O smegenų centras atsakingas už rūšiavimą ir sisteminimą mano galvoje turbūt net nebuvo numatytas projekte. Pradedu dėlioti daiktus į krūveles "reikia" ir "nereikia". O rezultate gaunasi viena didelė krūva "labai reikia ir negaliu be to gyventi". Ačiū dievui, dar sugebu išrūšiuoti daiktus pagal paskirtį. Gainasi: "drabužiai", "knygos", "indai" ir "visokie labai reikalingi ir vertingi daiktai". "Visokie labai reikalingi ir vertingi daiktai" dar turi poklasę "iš to galima padaryti kažką labai gražaus". O toliau nepasakosiu, nes labai baisu.
Pasirodo mano spintos labai apgaulingos. Kiek jose telpa neįmanoma išmatuoti nei kūbiniais metrais, nei litrais, nei uncijom. Daug. LABAI DAUG. Penkiasdešimt penkių universitetų fizikos profesoriai išprotėtų bandydami pritaikyti kokią nors teoriją ar išvesti formulę mano spintoms aprašyti. 11 išmatavimų ir stygų teorijos neužtektų net vienai lentynai. 127 išmatavimai kaip minimum.
Niekam tikus tu sedova, niekam tikus.
Nors neseniai kažkur netyčia perskaičiau įkvėpiančią mintį. Kad klaidinga galvoti, kad žmogus yra visiškai netalentingas. Tai tik reiškia, kad jis užsiima ne jam skirta veikla. Jei žmogus kažką daro ir gaunasi šūds su bruknėm, reiškia jis tiesiog daro ne savo darbą.
Galima netgi teigti, kad net didžiausias idiotas pasaulyje talentingas. Idiotizmas - jo talentas. Ir kažkur tas talentas reikalingas ir gali būti pritaikytas. Juk ne kiekvienas sugeba būti didžiausiu idiotu pasaulyje.
Aš vadovaujuos nuostata, kad jei žmogus jau atėjo į šį pasaulį - tai jam yra skirta vieta. Kaip sakoma: "Būk savimi, visi kiti vaidmenys jau užimti." Tik, deja, dažnai žmonės nori būti ne savo vietoje. Susikuria žmogus sau klaidingą tikslą, pluša, zuja, spurda, blaškosi - o tikslas kaip neartėja, taip neartėja. Nes tikslas buvo ne jo, ne tikrasis, neatitiko prigimties. O bandymas būti ne savimi, įgyvendinti ne savo norus, siekti ne savo tikslo atveda į aklavietę. Žmogus blaškosi, eikvoja jėgas, o apsėdimas klaidingais tikslais susuka protą, susiaurina matymo lauką, uždengdamas kitas galimybes. Sėkmė lydi tuos, kas eina savo keliu. Tada yra ir jėgų, ir noro. Tada pasieki savo tikslą.
Tačiau praktikoj kartais tenka užsiimti ir ne savo darbais. Bet ir mano spintos ne bedugnės. Kaip nors išrūšiuosiu "labai vertingus ir reikalingus daiktus". Einantis įveikia kelią.

2011-08-20T15:20:00.000+03:00

Sapnavau, kad radau kačiuką, miegantį mašinos išmetamajame vamzdyje. Mažas, pilkas, rainas. Ir mes iš karto įsimylėjom. Noriu mažo pilko kačiuko.
Kelios foto ne apie tai.

2011-08-19T08:29:00.000+03:00

Mane žavi amžinas žmonių noras skraidyti. Svajojo svajojo. O paskui prikūrė visokių skraidančių griozdų. Įdomu.

J. D. Salinger

2011-08-17T22:35:00.003+03:00

Tame ir yra visa bėda. Tu niekada nerasi vietos, kur yra gražu ir ramu, nes tokios nėra. Tu gali galvoti, kad yra, bet kai tu ten atsidursi, kai nematysi kas nors prasmuks ir parašys "Fuck you" tiesiai tau po nosim.

Man atsibodo tiesiog mėgti žmones. Aš prašau Dievo, kad galėčiau sutikti ką nors, ką aš galėčiau gerbti.

Juokinga. Viskas, ką tu turi padaryti, tai pasakyti ką nors, ko niekas nesupranta ir jie padarys praktiškai bet ką, ko tu iš jų nori.

Aš esu paranoikas atvirkščiai. Aš įtariu žmones sąmokslu padaryti mane laimingu.

Žmonės niekada nieko nepastebi.

2011-08-16T17:01:00.002+03:00

Sutikau senamiestyje naują padarą. Prašom susipažinti: Sieninis lenktasnapis.

Mobilografija

2011-08-15T21:06:00.001+03:00

Kas telefone gyvena.

Spalvoti namai

2011-08-13T09:57:00.000+03:00

2011-08-12T14:46:00.000+03:00

foto: Edouard Boubat

Radau žodžius. Sudėliotus į labai teisingą mintį. Deja, minties autoriaus neradau:
"Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėti, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotis.
Pasaulyje tvyro chaosas todėl, kad myli daiktus, o žmonėmis naudojasi".

2011-08-10T16:07:00.002+03:00

Ėjau gatve. Prieš mane ėjo du vyrukai. Kreivom muskulingom ir gana plaukuotom kojom. Apsirengę sportiniais šortais, šlepkėm ir net nežinau, mieli kalbininkai, kaip tą drabužį pavadinti - berankovėm maikėm. Nenoriu barbarizuoti, bet per kalbos kultūrą taip ir neišmokė kaip tas aprangos elementas vadinamas. Kažkodėl iš tokio apsirengimo ir kojų kreivumo nesitikėjau išgirsti rišlių, ilgesnių nei 3 žodžiai, cenzūrinių sakinių. Nustebau. Vienas sako kitam: "Tu taip užaštrintai į viską reaguoji, nes tavo nervų sistema išsiderinusi." Oho, galvoju. Hm, galvoju. Mane irgi daug kas paskutiniu metu užknisa, galvoju, matyt irgi nervų sistema išsiderinusi.
O ant šaligatvio gulėjo nedgyvas žvirblis. Toks visai negyvas ir netradicinėj pozoj numiręs. Keistai pasviręs ir snapu atsirėmęs į šaligatvio plyteles. Pamatė kreivakojai praeiviai žvirblį ir sako: "Stručiu apsimeta!".
Išvaizda apgaulinga.

Leopardizmas

2011-08-09T14:09:00.000+03:00

Aš asmeniškai nesu leopardinių raštų gerbėja, bet žaviuosi šio namo savininko drąsa.
Amerikoje namų bendrijos prisigalvoja visokių įstatymų ir taisyklių, kad žmonės net savo nuosavo namo kieme negali daryti tai, ko nori. Pvz., kai kuriose bendrijose negalima net vidiniame namo kieme džiauti skalbinius. Negalima auginti daržvių lysvėse. Žolė visada privalo būti nušienauta, už pienes ir kitokias piktžoles skundas į policiją. Negalima kieme palikti grilių, žaislų, valčių ir t.t. Negalima laikyti daugiau nei 3 šunis. Štai jums ir laisvės šalis. Galima pasidžiaugti, kad negyvenu ten tarp paranojiškai baltu tvorelių. Nors ir neturiu valties, 5 šunų ir netgi grilio.
Mano kreivakojai balandžiai man mielesni už pagal liniuotę nukramtytą veją.

Balandžiai

2011-08-09T11:14:00.001+03:00

foto Dmitry Zverev

Mano gatvėje daug balandžių. Ir vyrų su žaliai orandžiniais kombinezonais ir ūsais. Jie kasa ir grežia taip, kad visas namas dreba ir dingsta karštas vanduo.
Balandžiai tik vaikšto pievelėje, burkuoja ir kažką lesa. Ant suoliukų dažnai sėdi žmonės. O kur sėdi žmonės - visada yra ką palesti.
Eidama iš parduotuvės mačiau kaip rainas katinas lėtais medžiokliškais žingsniais, kaip sulėtintame filme prisėlino prie balandžių kompanijos. O tie toliau sau burkavo, kraipė galvas, kasėsi sparnus ir nekreipė į jį jokio dėmesio. Jis prisėlino dar arčiau. Pritūpęs, įsitempęs. O tie nekreipia į jį dėmesio. Dar lėtą žingsnelį į priekį. Jau iki balandžių tik koks 30 centimetrų likę. Šok, griebk! O kvaišius net nežino ką daryti. Gal jam tie balandžiai visai kaip ir nereikalingi. Pagausi kokį - o ką su juo tada daryt? O jei dar snapu akį išmuš? Kam tiek rizikos. Mąsto rainius ir žiūri į balandžius. O tie nekreipia į jį jokio dėmesio. Aš stoviu ir stebiu. Nepasiemiau nei fotoaparato, nei telefono. Rainas katinas pritūpęs ir sustingęs. Balandžiai taip arti. Sustingęs kaip skulptūra - nei pirmyn, nei atgal. O balandžiams visai neįdomu. Nekreipia į medžiotoją dėmesio. Pro šalį ėjo triukšmingi žmonės - balandžiai tingiai paskrido porą metrų į šoną. Katinas liko nepatenkintas. Praignoravo.
Kaimyninio namo balkone dažnai matau senutę. Tokią visišką visišką senučiukę. Smulkutė. Baltais plaukučiais. Kabančiais drabužėliais. Mačiau kaip beria balkone grūdus. Balandžiai suskrenda. Tada ji sėda ant mažos kėdutės. Toks graudus senatvės įsikūnijimas. Balkonas visas pilnas balandžių. O ji sėdi tarp jų. Senutė ir balandžiai. Vis ne viena.
O kai pamatau nesveikas balandžių kojas man pasidaro liūdna. Susirietę pirštai. Pas kai kuriuos tik po vieną kreivą susisukusį. Mačiau ir visai be pirštų. Įdomu, ar čia tokia liga, ar žiemą nušąla kojas?
Sako, balandžiai skriadančios žiurkės. Nes jie perneša ligas. Žmonės irgi platina nemažai ligų. Nežinau, kas čia didesnė žiurkė. Nežinau, ar balandžiai yra gerai, ar blogai. Jei yra - reiškia reikalingi.
Man jie tiesiog mano gatvės gyvenimo dalis. Kaip ir vyrai žaliai orandžiniais kombinezonais.

2011-08-08T16:06:00.000+03:00

Fumie Sasabuchi

Būna tokių dienų kai nieko nevyksta. Kai viskas vyksta kažkur kitur. Su kitais. Bet ne čia, ne su manim. O nevyksta todėl, kad aš nenoriu nieko daryti. Ilgą darbų sąrašą uždengiau tuščiu baltu popieriaus lapu. Ir jo nebėra. Gal tai ir vaikiška: palysti po ilga staltiese užtiestu stalu - ir tampi nematoma. Na ir kas, kad kojos išlindę.
O paskui ateina supersedovos nuotaika. Ir ilgas darbų sąrašas beveik visas išsibrauko per gerą pusdienį. Ir viskas.
Iš dangaus netgi nukrenta kelios likimo dovanos.
Tuščias baltas popieriaus lapas jau prikrengeliuotas naujų planų ir idėjų.

Langai

2011-08-08T09:17:00.001+03:00

Labai gerai nulijo. Seniai laukiau. O tai po mano langų plovimo (taip, taip, Antanai, aš galų gale išsiploviau langus) saulei pašvietus matėsi visi išvedžiojimai. Rytais linksma saulutė kikendama švietė būtent tokiu kampu, kad paryškinti langų plovimo spragas. Kažkodėl purvini dulkini langai manęs visiškai neerzino. O netobulai išplauti - labai. Bet negi per naują plausiu? Juk savaime suprantama. O dabar lietutis viską nuplovė ir išlygino. Ačiū jam.
Va taip ir būna. Gamta pataiso tai, ką žmogus nedakūrė.
Langų plovimo aš nemėgstu visam likusiam gyvenimui, nes 2000 metais šauniame Buffalo mieste JAV visą vasarą dirbau valytoja. Iššveičiau langų penkiems gyvenimams į priekį. Man užtenka.
Gerai, kad nedirbau ledų ar alaus fabrike.

2011-08-07T08:56:00.001+03:00

Sunku būti moterim. Moterys tai žino. Vyrai apie tai yra girdėję.
Paaiškinkite man: kodėl vyrai taip bijo verkiančių moterų?
Kai moteris pradeda verkti vyras sustingsta, įsitempia ir elgiasi pagal visas susitikimo su plėšrūnu taisykles - nedaryk staigių judesių, neatsuk nugaros ir ieškok slėptuvės.
Ne, ne taip. Per švelnus palyginimas.
Vyro akyse verkianti moteris pavirsta į vinim ir nindzių žvaigždutėm spjaudantį vulkaną, iš kurio bėga sieros rūgšties upeliai. Ir vienintele viltis - evakuacinis malūnsparnis, kuris išgabens iš pavojaus zonos.
Mieli vyrai - ašaros nepavojingos jūsų sveikatai. Tai tik vanduo su druska. Beveik kaip jūra. Tik mažesnės.
Kaip ir viskas būtų paprasta: kai linksma - žmonės juokiasi, kai gera - šypsosi, kai liūdna ar skaudu - verkia. Bet kartais net nelabai aišku, dėl ko būtent moteris verkia. Logiškai sunku paaiškinti. Kaip atmosferinius reiškinius. Ašaros juk dar panašios į lietų. Tik sūrios. O kada lis ar nelis sinoptikai iki šiol nesugeba tiksliai nuspėti. Anei palydovinės nuotraukos nepadeda. "Vietomis lietus". Be abejo. Kai susikaups debesis - tada ir lis. Taip ir moterys. Prisikaupė. Išlijo. Nusišluostė rankove ašaras. Išsipūtė paraudusią nosį - ir vėl viskas gerai.
O vyriškis vaikšto nedarydamas staigių judesių.

Augintiniai

2011-08-04T12:30:00.000+03:00

Houmerio išmintis

2011-08-03T22:45:00.002+03:00

“Just because I don't care doesn't mean I don't understand.”

“You tried your best and failed miserably. The lesson is: never try.”

“I'm in a place where I don't know where I am!”

“'To Start Press Any Key'. Where's the ANY key?”

“Trying is the first step to failure”

“If something's hard to do, then it's not worth doing.”

“(Lisa) "I'm going to become a vegetarian"

(Homer) "Does that mean you're not going to eat any pork?"

"Yes"

"Bacon?"

"Yes Dad"

"Ham?"

"Dad all those meats come from the same animal"

"Right Lisa, some wonderful, magical animal!"”

“Being popular is the most important thing in the world!”

Houmerizmas

2011-08-03T12:52:00.001+03:00

Yra tokios vietos, kur aš jaučiuosi kaip tikras Houmeris Simpsonas. Žmogus man kažką aiškina, šypsosi, aš žiūriu, šypsausi, judinu galvą, mirksiu ir periodiškai sakau "aha" ir "uhu". O pas pačią galvoje groja muzika, skraido drugeliai, ganosi avytės ir šakose uodegas kedena barsukai. Tada žmogus nutyla ir klausia - ar jūs supratot? - Ne, nelabai. Ir ji kantriai kartoja tą patį. O aš vėl linksiu galva, mirksiu ir sakau "aha" ir "uhu". O barsukai toliau kedena uodegas. Kad visai visai neišsiduoti po trečio pakartojimo aš užduodu klausimą naudodama raktinius žodžius. Kelioms sekundėms valios pastangomis pritildau muziką, nuraminu drugelius, avytes ir barsukus, primerkiu akis, suraukiu kaktą ir kažkąąąąąą kažkąąąą suprantu. Paprastai, tai reiškia, kad reikia dar vienos pažymos. Houmerizmo sindromas man dažniausiai pasireiškia valstybinėse įstaigose tvarkant dokumentus. Išeinu į gatvę, papurtau galvą - ir vėl viskas savo vietoje. Nei muzikos, nei avyčių, nei barsukų.
Tik vis tiek nesuprantu, kodėl tuo metu mano smegenys persijungia į kitą režimą. Matyt kažkokia apsauginė organizmo reakcija. Valstybinės įstaigos kenkia sveikatai.
Todėl aš tų vietų labai labai vengiu. Bet kartais nepavykstai. Reikia mažo mažo popierėlio. O pati nusipiešt negaliu. Vat ir tenka houmerėti.

2011-08-02T10:51:00.001+03:00

Bernhard Blume and Anna Blume, Kitchen Frenzy, 1986

Sunkiai man gaunasi fiziškai būti vienur, o mintiškai kitur.
Ne, ne. Nieko dar šiandien nepadegiau, nepamečiau ir pjautinių-durtinių žaizdų nepasidariau.

2011-08-01T14:08:00.001+03:00

Dukart nusidėk ir trečią kartą tai nebebus laikoma nusikaltimu.

(Žydų patarlė)

Patirtis tai šukos, kurias likimas įteikia praplikus.

(Rytų patarlė)

Kai baigiasi ambicijos, prasideda laimė.

(Vengrų patarlė)

2011-07-30T09:09:00.001+03:00

Vasaros naktį visa šeima miegojo sode ant namo stogo. Motina pamatė, kad jos sūnus ir nemylima marti miega meiliai susiglaudę. Tai ją papiktino ir ji pažadino jaunuosius:
- Argi galima per tokį karštį miegoti taip arti vienas kito? Tai kenkia sveikatai!
Pažiūrėjus į kitą sodo pusę, kur miegojo jos dukra su mylimu žentu, motina pamatė, kad jie miega skirtingose lovos pusėse. Ji rūpestingai pažadino juos:
- Mano mielieji, kodėl tokią vėsią naktį jūs miegate atsitraukę, o nešildote vienas kitą?
Tai išgirdus marti sušuko:
- Koks visagalis yra Dievas! Ant stogo vienas sodas, o koks skirtingas jame klimatas.

(rytų išmintis)

Namai

2011-07-29T15:27:00.000+03:00

Apie paraleninius pasaulius

2011-07-28T10:57:00.001+03:00

photo: Helmut Newton

Gyvenu aš kukliai savam pasaulėlyje. Nežiūriu televizoriaus, neklausau radijo, neskaitau spaudos. Su išoriniu pasauliu kontaktuoju minimaliai. Per tuos minimalius kontaktus sužinau, kas svarbaus vyksta pasaulyje: žemės drebėjimas Japonijoje, karas Libijoje, princo Viljamo vestuvės, tragedija Norvegijoje...
Bet yra dar vienas paralelinis pasaulis. Ten gyvena kitos gyvybės formos panašios į žmones. Kuo jos minta mokslininkai dar tiksliai nenustatė, bet panašu, kad žurnalo "Žmonės" skaitytojų energija.
Šiomis dienomis man į rankas papuolė keli "Žmonių" numeriai. Labai daug naujo sužinojau. Kad nebėra Zvonkės. O vietoj jos yra Bunkė. Bunkė labai panaši į Zvonkę, tik pilvas didesnis. Ščiogolovaitė išsiskyrė su garbanium, dabar su kažkuo kitu. Ir garbanius su kita. O Patricia Kaas nebegali turėti vaikų. Ot tai tau - 44 metų ir nebegali turėti vaikų po keleto abortų. Ajajaj. Dar sužinojau visiškai nuo nulio kas yra Erika Santos. Ir dar daug visokių begalo svarbių faktų, kuriuos tuoj pat pasistengiau išsitrinti iš atminties. Bet keletas taip prikibo, kad net perinstaliavimas nepadėjo.
Netgi toks minimalus kontaktas su paraleline visata ir jos gyventojais mane labai sukrečia. Aš labai susijaudinu. Man pakyla spaudimas ir ima virpėti balsas. Neturiu imuniteto nežemiškoms būtybėms. Matyt reikia daug psichofizinių treniruočių, kad išmokti priimti šią informaciją visiškai nereaguojant. Žinau, tai įmanoma. Bet man per sudėtinga. Savisaugos sumetimais kitas kontaktas įvyks ne anksčiau kaip po 2 metų. O tai visai pražilčiau.
Todėl skaičiau ne tokius pavojingus sveikatai straipsnius apie Madam Gres kūrybą ir Bismarko romaną su kunigikštiene Orlova.

Apie kavą

2011-07-22T19:58:00.000+03:00

Bandau atpratinti save nuo kavos. Per daug aš jos geriu. Gal net priklausomybė kokia tais išsivystė. Reikia atsipratinti. Todėl net neinu į parduotuvę pirkti maisto. Kad neįkalbėt savęs nusipirkt pakelį kavos. Tik 1 pakelį. Ir gerti tik po 1 puodelį į dieną. Netikius savimi. Jau bandžiau. Apgavau save. Ir praradau pasitikėjimą.
Todėl neisiu į maisto parduotuves kol nepapajausiu, kad kava manęs nebedomina. Kol galėsiu abejingai praeiti pro lentynas nerūpestingai šypsodamasi.
O ką daryt, jei maistas namie pasibaigs, o abejingumas kavai neatsiras? Hm... Tada teks valgyti makaronus ir šokoladą.
Su arbatos priklausomybe nekovosiu niekada.
Noriu kavos!

2011-07-21T10:31:00.000+03:00

Pasisuk veidu į saulę ir šešėliai kris už tavęs.

(Naujosios Zelandijos patarlė)

Geriau atsisakyti, nei sutikti ir neiti.

(Madagaskaro patarlė)

2011-07-20T10:22:00.000+03:00

foto: Gjon Mili

Sapnavau, kad joju ant arklio. O niekada nesu jojusi iš tikro. Atsidūriau kažkaip aš ant to arklio. Sėdžiu be balno, be visų kitų prietaisų arklio valdymui. O jis juda po manim. Ir nežinau nei ką daryti, nei už ko laikytis. Baisu - o jei supyks? Įsitvėriau į kaklą kažkaip - neaiškiu sapnišku būdu, bet veikė. Kai greitai lėkti pradėjo - apsikabinau kaklą, prisiglaudžiau. O jis lekia per pievą. Kur lekia - nežinau. Svarbiausia - nenukristi. Iš pradžių baisoka buvo, paskui patiko. Smagu. Tada jis įbrido į ežeriuką ir plaukiojo. O aš jam ant nugaros. Kažkas duonos įmetė, o arkys valgė. Gražus toks, rudas, raumeningas, blizgantis. O paskui suskambėjo žadintuvas. Ir sapnas baigėsi.
Jau pasiilgau arklio.
Bėda su tais sapnais - nei įsirašysi, nei iš naujo pažiūrėsi.

Drugelis

2011-07-19T11:16:00.000+03:00

Seniai labai seniai gyveno išminčius, kuris turėjo daug mokinių. Pats gabiausias iš jų vieną dieną susimąstė: "Ar yra klausimas, į kurį mokytojas nesugebėtų teisingai atsakyti?"
Jis nuėjo į žydinčią pievą, pagavo drugelį ir paslėpė jį tarp delnų. Drugelis kabinosi kojytėmis į jo delnus ir pirštus, kutendamas rankas. Šypsodamsis jis priėjo prie mokytojo ir paklausė:
- Koks drugelis mano rankose - gyvas ar miręs?
Mokinys buvo pasiruošęs tuoj pat suspausti drugelį, jeigu mokytojas pasakytų, kad jis gyvas.
Tačiau, nežiūrėdamas į jaunuolio rankas, išminčius atsakė:
- Viskas tavo rankose.

(Rytų išmintis)

Apie apvalius kvadratus

2011-07-18T14:23:00.000+03:00

Sakote nebūna apvalių kvadratų? Dar ir kaip būna. Kvadratiniai kvadratai pasitaiko tik geometrijos vadovėliuose, o gyvenime jie visi suapvalinti.
Jei paimti kvadratinį medžiagos gabalėlį ir lyginti lygintuvu apvaliais judesiais, skersai, išilgai, įstrižai - greitai iš kvadrato formos nieko nebeliks. Profesionali lygintoja gali lygintuvo, garų ir karščio pagalba iš audinio skiautės išgauti kokią tik nori formą. Nepforfesionali - tiesiog neatpažįstamai iškreivoti.
Kažkas yra pasakęs, kad jei žmogui šimtą kartų (o gal ir mažiau) pasakyti, kad jis yra šuo, tai jis pradės loti.
Visi mes vieni kitus formuojame ir deformuojame. Žodžiais kaip lygintuvai. Komplimentai, padrąsinimai, priekaištai, užgauliojimai - tempia mūsų asmenybes įvairiom kryptim. O ir patys nesėdime rankų sudėję - patys save iš vidaus išformuojame savo teiginiais ir nuostatomis. O paskui stebimės, kas čia per kliurka gavosi.
Norint, kad lyginant audinys neišsitampytų, reikia lyginti viena - metmenų kryptim. Paprastai drabužiai yra sukirpti šia kryptimi. Metmenys - audinio išilginiai siūlai, ataudai - skersiniai. Metmenų kryptimi audinys mažiausiai tempiasi. Labiausiai tempiasi įstrižai.
Ko gero, panašiai su asmenybe. Viena krpytimi tempiasi mažiau, kita pasiduoda daugiau. Įrodyti, kad esi šuo gal ir nėra lengva. Bet pagarinus ir gerai įkaitinus lygintuvą - įmanoma.