2010 m. spalio 30 d., šeštadienis

Apie mūzas ir autobusus

Foto: Robert Mapplethorpe

Ėjau kažkurią čia dieną Arklių gatve ir pamačiau skelbimą, ranka rašytą. Patingėjau nufotografuoti, nes kažkur striksėjau atseit su reikalais. Pagalvojau - rytoj. O rytoj jo jau nebebuvo. Taigi - ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj!

O skelbimas bylojo maždaug taip: Ieškau vaikino, kuris sutiktų būti įsimylėtas. Nes man reikia mūzos ir įkvėpimo. Ir emailo adresas.

Na ką čia galima pasakyti. Sudėtinga su tom mūzom, o su mūzais tuo labiau. Ateis toks - trenks sau kumščiu į krūtinę (kad daugiau dramatizmo priduoti, nes mūzos juk dramatiškos) ir rėš "aš mūzas!". O kaip patikrinti kiek jame įkvėpimo? Juk nepaklausi - tu kelintos kategorijos mūza? O visko gali būti. Sakys - lašinių duok, tada ir įkvėpimo bus! Suvalgys visus lašinius, o įkvėpimo tik "pyrst". Nei įkvėpimo, nei lašinių... Visai tada liūdna...

Ir apskritai, sunku toms moterims. Jautrios jos būtybės, nori meilės, šilumos, švelnumo... Va neseniai skaičiau internete, kad moteriškė važinėjo rytais autobusu į darbą. Ir storuliukas pliktelėjęs važinėjo. Ir kelis kartus jų žvilgsniai susitiko. Ir, aišku, jai to užteko, kad įsivaizduoti meilę, rusenančią autobuse. Laukė laukė moteriškė, neištvėrė, priėjo prie pliktelėjusio storuliuko ir davė jam saldainį. O jis atsisakė, nepaėmė. Ir daugiau tuo autobusu nebevažinėjo....

Tai kokios išvados? Kad moteriškės už kelis žvilgsnius pasiruošę viską atiduoti. Pradedant patirpusiais kišenėje "raugeriškiais", baigiant... na moteriškės daug turi, ką duoti. Žiūri į vyriškį ir sako "duosiu!", o viriškis sako "neimsiu!". Va jums ir amžinasis lyčių konfliktas....