2014 m. lapkričio 25 d., antradienis

Paprastam žmogui lietuviškam "gėjus" ir "veganas" vienodai baiginantys ir nesuprantami reiškiniai.
Jeigu dar galima suvokti, kad vienas ūsuotas vyriškis plaukuotu pilvu gali bučiuoti kitą barzdotą vyriškį, tai nemeilės dešrytei ir kumpeliui - negalima nei suprasti, nei pateisinti genais ar vaikystės traumom.
Apie transgenderius ir žaliavalgius net nekalbu.

2014 m. lapkričio 8 d., šeštadienis



Kai vakar, sužinojusi, kad reikiamų dokumentų negausiu kaip tikėjausi, papanikavau, paverkiau, nusiramimau.
Ir va 21 amžiaus žmogaus mąstymas - toks pats kaip ir urvinio. Kai realūs veiksmai negali padėti, nes nuo tavęs niekas daugiau nepriklauso. Kai nežinai ko griebtis - imies maginių ritualų. Uždegiau žvakę. Tikriausia genuose užšifruota ugnies svarba išgyvenimui. Ir kraunuos lagaminą - jei daiktus susikrausiu, tai juk negaliu neišvažiuoti. Suprantu, kad absurdas, bet tai tas pats, kas šokti ritualinį medžioklės šokį aplink laužą - jei sušokai ir įsivaizduoji, kad nudobei mamutą, tai mamutas jau, skaityk, tavo. Jei susikrovei lagaminą - atitinkamai.
Ir parašiau laišką visatai: Brangi Visata, labai prašau padėti man ...., jei viskas išsispręs, pažadu ...... pagarbiai, Ieva Sedova.
Nanotechnologijos nanotechnologijom. Galima išvaryti žmogų iš urvo į miestą, tačiau urvo ir medžioklės šokio iš žmogaus neišvarysi.
Ritualai reikalingi ne dievams, o mums, varganiems žemės kirmeliukams. Bent jau man padeda nusiraminti.
Visatai mano laiškas ir lagaminų krovimo šokis patiko. Gavau dokumentą.
Dabar reikia tęsėti pažadus, kol Visata nepersigalvojo.

2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis



Šiandien parduotuvėje viską nuskanavus vėl pamačiau, kad neturiu bako kortelės. Palikau kitos striukės kišenėje.
Jau belekelinioliktą kartą.
Gal galite padėt kur nors, aš tuoj grįšiu už 15 minučių. Kad man vėl nereiktų visko iš lentynų rinkti. Aš tuoj.
Vaiko sverėja sako - a, baby brain.
Aha.
Baby brain.

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis



Po kelionės į Londoną galiu paprastai atsakyti į mases jaudinantį klausimą - kodėl mamos maitina kūdikius viešoj vietoj ir neprisidengia??? Ekshibiciniautojos tokios.
Atsakymas - todėl, kad nėra kur, todėl, kad dviejų rankų per mažai.
Važiuojant į sostinę traukinys buvo apytuštis, ramiai pamaitinau kelias kartus. Vaikas numigo. Simpl. Nors pati kelionė ne simpl.
Apie Virgin traukinį Mančesteris - Londonas. Važiavau prieš tai keletą kartų, bet kol neturi vežimo su kūdikiu nelabai atkreipį dėmesio į tokius dalykus. Įlipam į vagoną. Važiuoju su vežimu pro duris - ir stop. Praėjimas tarp kėdžių siauras, nepravažiuosi. Vežimui vietos nėra. Tik lentynos lagaminams, į kurias suskleistas vežimas netilptų iš ilgio. O žmonės lipa. Aš pirmyn atgal, kad juos praleisti. Automatinės durys užsidarinėja. Aš kaip stumtraukis nežinau kur dėtis. Palikau vežimą tambure. Kitas sustojimas durys atsidarė aišku iš tos pusės, kur aš pastačiau vežimą.Vėl lipa žmonės su milžiniškais lagaminais irgi nežino, kur juos dėti. Kiti per juos nepraeina, lipas per suverstus lagaminus. Kažkaip sukišo. Ateina bilietų kontrolierius. Kur, sakau, vežimą man kišt? Negalima laikyt tambure, sako, tai avarinis išėjimas, negalima jo užstatyt. Eik į kitą vagoną, į kitą jo galą, ten vieta neįgaliems ir vežimams. Nepravažiuosiu tarp eilių, sakau. O tu kitame sustojime iššok su vežimu ir per lauką prabėk, ir įšok į D vagono tolimesnį galą. Mes E vagone važiavom. Taip ir padariau sustojus Maklsfilde. Gerai, kad važiavau su drauge, ji pabuvo su vaiku. Jei būčiau viena viso šito cirko fiziškai nebūčiau įveikus. Lelius, kruprinė, leliaus tašė, vežimas, durys...
Į priekį važiavau vagone E, atgal C. Vieta vežimams - vagone D. Kiek per visą traukinį tų vietų - tiksliai nežinau, bet mažai. Ir ta vieta ne kažin kas - 2 dideli lagaminai, vežimas ir praktiškai viskas. O Anglijoj senjorai mėgsta elektroskūteriais važinėti, kurie nesusiskleidžia. Jei per vagoną 1 leliaus vežimas ir 1 neįgalaus ar elektroskūteris - viskas, vietos neužtenka. Su lelium dar pusė bėdos, neįgaliam ten ir reikėtų sėdėti.
Traukinio projektotuojai - bevaikiai besmegeniai.
Kelionėj atgal - traukinys pilnas, karšta. Po kiek laiko vaikas pradėjo zirzti, raitytis. Reikia pamaitint. Išsitraukiu savo skarą, apsigaubiu. Vaikas raitosi. Nepamirškim, kad aš turiu 2 rankas. Besiraitančiam vaikui nulaikyti reikia mažiausiai 2 rankų. Traukinys siūbuoja. Viena ranka bandau laikyt vaiką, kita išsitraukti pieno indą iš biustgalterio. Trečia laikyt skarą. Ketvirta pasukt vaiko galvą, nes jis jau rodonas rėkia ir malasi. Skara sau, vaikas sau, pieno indas sau. Karšta. Rėkia. Siūbuoja. Ir tokiu momentu mamai viskas pasidaro vienodai - kas ką galvoja. Ar kas žiūri. Svarbiausia pamaitint vaiką, kad nurimtų. O normalūs žmonės ir nežiūri. Jie įlindę į knygas ir planšetes.
Pagal įstatymą Anglijoje galima maitint krūtim visur, išskyrus golfo laukus. O tai, neduok dieve, pamačius madoną su kūdikių sudrebės rankos ir nepataikys į duobutę. Simpl.
Pamaitinus vaikas nenurimo. Karšta, nesimiega. Nuėjau pasišlaistyti po traukinį. Radau švarų, erdvų, kvepiantį tualetą. Yra vystymo lenta. Atlenkiau. Padėjau ant jos vaiką, kad rankos pailsėtų. Ant lentos yra diržai, vaikui prisegti. Galvoju, kaip gerai, tuoj ir pasisiosiu, kol vaikas guli. Kur tau - lenta atsilenkia tieisiai virš unitazo. Vėl gi - keliaudama viena net negalėčiau į tuliką žmoniškai nueiti.
O pačiame londone maitinau kavinėje, matinau parke ant suoliuko prie Bukinhemo rūmų, viskas paprasta, kai nesiūbuoja ir vietos daug.
Nemaitinantiems krūtim atrodo, kad mieste yra labai daug "nuošalių vietų", kur galima būtų pamaitint kūdikį niekam nebadant akių. Miesto centre nuošalių vietų nėra. kavinės pilnos, parke suoliuką reikia greitai griebti pamačius, kad kiti stojasi. 
Todėl mano požiūris šiuo klausimu paprastas: nepatinka - nežiūrėk.