foto Philippe Lestrade

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų artėjimo!
Kaip visada, jie sliūkina iš parduotuvių lentynų, tv reklamų ir monitorių. Kaip ne keista, šiemet manęs tai netgi netrigdo. Eisiu šiandien nusipirkt spalvoto lietučio - pasikabinsiu ant sienos lovos galvūgalyje - tegul būna fėjų šalis visada su manim. Turiu gyvą eglutę - kažkokį nekvepiantį spygliuotį Picea Glauca. Prisidižiovinau apelsinų - senis šaltis turi būti mano pastangom patenkintas.
Tačiau - mane apėmė vidurio gyvenimo krizė. Visų pirma taip - mano beandraamžiai - dėdės ir tetos. Tą aš jau anksčiau pastebėdavau, bet dauguma būdavo dar visai jaunatviški. O dabar sunku ignoruoti pavytusius kaklus, raukšles ir bendrą sudiedėjima/tetėjimą. O aš juk ne tokia! Čia tik jie sensta, o aš juk ne... atėjantis skaičius 40 baisiai gasdina... Krizė. Laikas pirkti Poršė ir jachtą su fotomodeliais.
O antras krizės momentas - šiemet aš nieko gero absoliutiškai nenuveikiau. Žinot, broliai-šaunuoliai peržvelgia praėjusius metus ir susirašo savo pasiekimus: įkopiau į Krakatoa, išgelbėjau skęstantį krokodilą, baigiau univerą, vedžiau gražiausią pasaulio moterį, išmokau groto jukulele, užauginau savo pirmą batatą... O aš ką? Šiemet absoliučiai nieko. Pernai galėjau ramiai miegot, žinodama, kad metų pasiekimas Motiejus. O dabar - niekur neužlipau, neišgelbėjau, nevedžiau, neišmokau, nebaigiau... Išdaiginau iš sėklos savo pirmą kaktusą? Nu plem. Dar graudžiau. Eiti ką nors gelbėti? Tai reikia, kad kas nors skęstų.
Styvai, laikykis. Tu dabar skęsi, o aš tave gelbėsiu.
Kad metai nenueitų perniek.

 

Foto: Rosamond Purcell, Petro Pirmojo išrautų dantų kolekcija. 

Sako, kad mieli asmenybės trūkumai ir keistenybės su amžiumi išauga į ydas ir aplinkinių kankinimo būdus.
Todėl man aišku, kad mirsiu po šlamšto lavina.
Tikriausiai, tai švelnios šizofrenijos forma - potraukis dėžutėms, indeliams, stiklainiukams. Kam suaugusiam žmogui reikalingi maži mieli įmantrių formų stiklainiukai? Ogi tam, kad juose laikyti įvairaus kalibro kankorėžiukus, kriauklytes ir negyvas boružes. Kam gi dar?
O dar aš turiu neaapiškinamus santykius su sudžiūvusia duona. Juodos lietuviškos duonos kepalo ketvirtis išdidžiai tarnauja smilkalų laikikliu. Kapitalistai ne iš karto supranta, kad tai duona. Sako - o kokia įdomi dekoratyvinė keramika!
Ir apskritai, aš dauguma jų duonų šiaip beskonės ir bekvapės. Kepyklose būna geresnių, bet ne visada pro jas prasuku. Negaliu aš suvalgyti visą pakuotę tuos bjaurios duonos. Todėl aš ją susidžiovinu. Mūsų orkaitė labai nepatikima, kaip ir viskas šiuose namuose. Todėl aš džiovinu paprastuoju išdėliojimo būdu - ant komodos patiesiu staltiesę, išdėlioju vazeles ir ant jų pagal įpatingą metodiką sudėlioju duonuos riekes - taip, kad tuo pat metu džiūtų visi paviršiai.
Virtuvėje to daryti, patys suprantant, negalima - ją arba suvalgys, arba apkraus šiukšlėm arba išmest. Filas jau kelis kartus kėsinosi išmesti mano taip sunkiai sukauptą miniatiūrinių stiklainiukų kolekciją.
Džo užsukęs į mano kambarį baigščiai žiūri į džiūstančią duoną. Vakar nebeištveria -
kas čia? Meno instaliacija ar vudu altorius?
Duona. Džiovinu.
Kam???
Valgyti. Man patinka sudžiūvusi duona.
Čia tave nėštumas taip veikia ar sovietinės vaikystės pasekmės?
...
Todėl aš matau susikūprinusią senutę su maišais džiūvėsių, pilnom lentynom stiklainiukų ir 16 katinų. Vieną dieną katinas šoks ant lentynos, lentyna nukris ir senutė bus palaidota po kankorėžių, prieskonių, pašto ženklų, nebegzistuojančių valstybių vėliavų, rankų darbo nėrinių ir negyvų boružių krūva. Kas gali būti geriau???

5 į dieną

 Henri de Toulouse-Lautrec kakoja

Čia visur sako "5 į dieną". Iš pradžių, tik atsikrausčius, vaikščiodama po parduotuvę vis nesuprasdavau - kodėl ant dėžės su svogūnais parašyta "5"? Penki svogūnai į dieną? Ne. Penkios porcijos vaisių-dažovių į dieną. Svogūnas irgi vaisius-daržovė. Ir bulvė irgi. Žemės obuolys, prancūziškai, jeigu gerai atsimenu.
Porcijas jie skaičiuoja pagal slaptą gramų uncijų sistemą. Iš vis, viską keistai skaičiuoja. Registruoajntis į  polikliniką (į kurią aš daugiau gyvenime neisiu, geriau mirsiu nuo smegenų auglio). Kiek vienetų alkoholio aš vartoju į savaitę? Labai, labai mane suglumimo šitas klausimas. Iš suglumimo, berods, parašiau 5. Nulis atrodytų neįtikinamai. 5 visada atrodo, kaip vidurys.Vidutinio intensyvumo alkoholizmas. Nors, vakar, vartodama kelis vienetus alkoholio tuo pačiu mokiausiu ispanų kalbos. Ispanas sakė, kad mano smegenu neuronai dar gerai veikia. Veikia. Smegenų auglio prispausti.
Taigi, užsiimiau vaisių daržvoių 5 porcijų valgymu.
Mano mėgstamiausi vaisiai - persikai, trešnės, vynuogės.
Nuo persikų viduriuoju. Nuo trešnių viduriuoju. Nuo vynuogiu irgi. Love hurts.
Bet žmonės taip jau sutverti, kad meilės vardan pasiryžę baisiausiom kančioms.
Net viduriavimui.
Myliu ir viduriuoju. Myliu ir viduriuoju.
Viskas būtų gerai, jei nereiktų lakstyti per 2 aukštus žemyn, o paskui tiek pat aukštyn.
O nuo braškių ne. Sako ir nuo vėžio apsaugo. Gal ir nuo smegenų auglio. Ir iš Tesco tokios kreivos, kaip iš babtytės daržo, kad imi tikėti, kad genetiškai nemodifikuotos. Negi kas skiepytų į jas kreivumo geną. Bet tikriausiai apgaulė. Viskas apgaulė. Genetiškai modifikavo, įskiepyjo šiksnosparnio ir tarakonų genus ir augino be dirvožemio ir saulės, kur nors išprotėjusiu genetininio inžinieriaus-agronomo labaratorijoj. Belieka laukti, kada išaugs žvynai ir pradėsiu matyti tamsoj. T.y. girdėti tamsoj. Na žo, kaip šiksnosparniai orientuojasi. Su mano regėjimu ir koordinacija praverstų, mažiau mėlynių ant švelnaus moteriško kūno būtų.
Negalima tikėti nieko. Net braškių kreivumu.
Bet vis tiek noriu uogų. O babyčių su stiklainiais, pardavinėjančių uogas nėra. Tenka nuodytis.
O dar eklerai. 4. Ne vaisiai ir ne daržovės. Bet vis tiek surijau taip, kad kava net nespėjo praaušti. Prisiminus kalorijų pavojų dailioms linijoms - pasukiojau galvą ir pamosikavau rankom, neatsistojus nuo kėdės. Bandydama save įtikinti, kad štai - eklerai sudegė.
Begiodama per 2 aukštus į tualetą tikrai sudeginau. Arba kitokiu būdu pašalinau tas kalorijas iš dailių linijų švelnaus moteriško organizmo.
O dar melionas. Nekreivas. Ir ne Love hurts. Gerai. Iš sėklų darysiu karolius. Bet sėklos pragulės pusę metų virtuvės kampe ir paskui kažkas jas netyčia išmes. Aš pasipiktinsiu dėl vaizdo. Bet neilgai.
Nežinau, kiek čia vienetų. Daug. Sveikesnė nuo to nesijaučiu.
Lauke lyja. Bent vaisiai daržovės primena vasarą.
Einu kepti saldžiųjų bulvių. Dar vienas vienetas.

Paracetamolinė savijauta. Snargliuota nuotaika. Horizontali padėtis. Vis gi vaikštinėjimas per pūgą po kalnus nebuvo į sveikatą. Matyt, aš netikra sportsmenka komsomolka i prosto krasavica.
Mano patarimas: autis žygiavimui skirtus batus ir prisisegti kapiušoną. Mokykitės iš mano klaidų.
Keisti sapnai.
Sapnavau, kad pirkau daug kiaušinių. Ir tokių didelių, strutiškų. Dedu į pirkinių krepšį, o pati glavoju - kam man tiek, juk nesuvalgysiu? Bet kraunu ir kraunu.
Dar sapnavau, kad sutikau merginą, su geltonon treninginėm kelnėm. O ji taip keistai eina, šleivoja. Klausiu, kas jai yra. Sako, į tualetą labai noriu. Paskui sėdžiu gražiam kambary prie šventiškai padengto stalo. Ir ateina ta mergina, o kelnės išsipūtę kaip balionas. Ir staiga, kad sprogs! Ir visą kambarį aptaškė, na taip taip - šūdais.
Kad šūdus sapnuoti - reiškia pinigus gauti, tai jau žinojau. Ir nors nelabai aš šitais mambodžiambo tikiu, bet paprastai pildosi.
O "pirkti kiaušinius - gyvenimo pagerėjimas, pelnas". Šito dar neišbandžiau. Žiūrėsim.
Kai pralobsiu - pasakysiu.

Apie daiktus ir "buy nothing"

Kaip jau žinote, persivežiau likusius daiktus iš žaliojo namo į daugiakampį butą. Kai kurie iš jūsų matė pusę mano daiktų, kai kurie visus, o kai kam teko garbė juos ir panešioti. Šį kartą aš nieko nekankinau draugystės vardan, tiesiog pasamadžiau mašiną su vaikinuku ir jis su entuziazmu viską sunešiojo. Vieną lentyną pardaviau kaimynui Grigorijui ir kraustymasis praktšikai atsipirko. O kol laukiau kroviko spėjau paskaitinėti Nyčę ir paklausyti paukščių čiulbėjimo. Paukščių čiulbėjimas man patinka labiau, negu Nyčė.
Paslaugų pirkimas turi savo privalumų:.
- nereikia prašyti;
- nereikia pačiai nešioti daug ir paskui neskauda nugaros;
- nereikia klausyti "ieva, kam tau TIEK knygų?", "na tu ir sugebi..." bei "ką - nori pasakyt ir ŠITĄ imsi???"... vaikinukas viską nešioja su mandagia šypsena net nekreipdamas dėmesio į apledijusį takelį;
- nereikia jaustis skolinga.
O daiktų tikrai daug. Ir čia dar ne visi. Dar yra ten, šen ir dar kai kur. Šitoj vietoj aš raustu, šypsausi su duobutėt skruostuose ir kikenu koketiškai nuleidusi akis... nes jaučiuos tikrai bejėgiška prieš savo šlamštofiliją. Taip, man patinka knygos. Net tos, kurių aš niekada gyvenime neskaitysiu... O ką jau kalbėt apie mano prosenelio 1914 metų žemės ūkio kalnedorių. Man patinka keramikiniai švilpukai, akmenukai ir kriauklės, dėžutės su sagom ir karoliukais, atvirutės ir spalvoti pieštukai... Taip ir susirenka kalnai visko visko.
Taigi berūšiuodama, bedeliodama, kopečiom aukštyn žemyn belaipiodama pagalvojau: užtenka man visko. Ir nusprendžiau paskelbti "Buy nothing" akciją.
"Buy nothing day" - tarptautinė nieko nepirkimo diena, protestas prieš vartotojiškumą. Būna kasmet po amerikitieškos Padėkos dienos ir dieną po to (na, ten kaip kam išeina).
Vakar aš iš tiesų nieko nepirkau, nes visą dieną tvarkiau savo neaprepiamus turtus. O praėjusią savaitę nusirpikau 3 knygas - nors neturiu kur jų dėt. Na...dar turiu, dar šiek tiek turiu erdvės, lentynų, antresolę, palanges... Kol visų neapkrausiu - matyt nenurimsiu. Bet yra grėsme, kad tada viskas užvirs ant manęs ir užklos knygų lavina. Tokia jaunų dienų baigtis manęs nevilioja, todėl pats laikas skelbti "buy nothing" ir ne vieną dieną, o daug.
Na, badu savęs nemarinsiu ir suplyšusiom kojinėm nevaikščiosiu. Bet limituosiu. Griežtai nepirksiu nieko nereikalingo. Pirksiu tik gyvybiškai būtinus daiktus. Netikit? Aišku, kad netikit.
O aš bandau tikėti.

Apie katės kaką

Va būna kažkas ateina į žmogaus gyvenimą, o paskui pasimato, kad tas kažkas yra blogai. Netenka žmogus to kažko blogai ir jaučiasi labai nelaimingas. Nors turėtų džiaugtis, kad tas blogai buvo jo gyvenime neilgai. Pateiksiu aiškesnį tipinį pavyzdį.
Gyvena sau mergina ir susipažįsta su vyruku (gali būti ir atvirkščiai). Jis gražiai šypsosi ir žiūri meiliai. Merginai suspurda širdis ir ji neatkreipia dėmesio, kad pas vaikiną ant kaktos parašyta "svoločius". Jūs pasakysite, kad pas svoločių ant kaktos neparašyta, kad jis svoločius. Netiesa. Viskas parašyta didelėm raidėm. Tik reikia mokėti skaityti ženklus. Ir visi  iš prigimties tuos ženklus skaityti moka. Tik ne visada nori. Nes smagiau žiūrėti į meilią šypseną, nei į nieko gero nežadančius ženklus. Bet anksčiau ar vėliau tų ženklų prisikaupia tiek, kad jie pabyra ant galvos akmenų liūtim. Net ir visai aklas praregi. Tada būna "vajėzusmarja!", ir kur buvo mano protas, kur buvo mano akys ir kaip tas svoločius galėjo ateiti į mano gyvenimą? Kur kur - visiems aišku kur - toj vietoj, kuri skirta minkštai sėdėti. Na, "kaip" ir "kodėl" būna jau per vėlu svarstyti. Tada norom nenorom, po daugelio "o gal..." vis gi svoločius palieka merginos gyvenimą. Prasideda savigaila ir savigrauža su milijonu tikrų ir prisigalvotų priežasčių. Nemigos naktys, ašaros, sumažėjęs arba padidėjęs apetitas ir nusilpęs imunitetas. Jai nepakeliamai skaudu gyventi be to svoločiaus. O kodėl? Juk kaip tik reikia džiaugtis. Kad buvo 7 mėnesiai, o ne 7 metai. O jei  7 metai, tai, ačiū dievui, ne 70.

Ar jūs matėte kaip kakoja katės? Jei nematėt - papasakosiu.
Katė ilgai kapsto duobutę. Ir iš vienos pusės, ir iš kitos. Kapsto įnirtingai iš peties. Atrodo prakrapštys dėžutės dugną ir grindis. Ji visa yra šiame procese. Kai duobutė yra norimo gylio, katė atsitupia į kakojimo pozą. Ji labai susikaupusi. Suraukus kaktą žiūri į vieną tašką. Rimties ir koncentracijos įsikūnijimas. Visiems aišku - vyksta kažkas nepaprastai svarbaus. Kai reikalas atliktas, katė patikrina kas gavosi. Jei gavosi tai, ko buvo tikėtasi - kakis užkapstomas. Ir katė šviesos greičiu laksto po namus. Pirmyn atgal, atgal pirmyn, aukštyn žemyn, skersai išilgai. Katė švenčia. Ji jaučia palengvėjimą. Ji atsikratė šūdo.

O kodėl žmonės kenčia netekę šūdo? Prastas darbas, beprasmiai santykiai, netikri draugai... Kuo mažiau šūdų gyvenime - tuo geriau.

Katė palieka kaką. O ne kakas katę. 

Dharmos valkatos

Kalnai. Kroatija

Pasigavau kažkur nedraugišką virusą, kuris mano nosyje pradėjo gaminti skystimą, skaudinti  galvą ir gadinti savijautą. Man tokie draugai nepatinka.
Gydžiausi dangiškuoju vitaminu C, čiobrelių arbata, tyla, avokadais ir Keruaku. Pats geriausias vaistas - padeda per 1 dieną. (Jei laiku pradėti gydymą.)
Perskaičiau pusę Keruako ( Jack Kerouac) "Dharmos valkatos". Visai gera knyga.
O štai pastraipa mano brangiam draugui Žilvinui, nes šūdai - jo mėgstama tema:
"-Tie žmonės, - kalbėjo Džefis, - visi iki vieno turi baltomis plytelėmis išklijuotus tualetus ir krauna juose dideles šūdų krūvas lyg lokiai kalnuose, paskui nuplauna į patogią, gerai prižiūrimą  kanalizaciją, ir  niekas apie šūdą nebegalvoja, pamiršta, kad visi esam kilę iš šūdo, civetų ir jūros putų. Jie visą diena plaunasi rankas putojančiu muilu, kurį slapčia trokšta suvalgyti čia pat vonioje. - Jo galvoje sukosi milijonas minčių, pačių įvairiausių."
Šiaip knyga ne apie šūdus. O apie budizmą, alkoholizmą, kalnus ir kt. gerus dalykus. Nors aš ir ne budistė... nors kas čia žino.
"Kai užkopsi į kalno viršūnę, nesiliauk kopęs".