Nemokami kino bilietai striprina draugystę.
Vokietys sako - nori į vakare į kiną? Ką rodo? World War Z, mano mergina skaitė knygą, jai patiko. Kažkodėl pažiūrėjus į filmo plakatą aš įsivaizdavau karą su marsiečiais. Mano išsiblaškiusioje galvoje (vidinis žvėris višta) World War Z lengvu neuronų judesiu transformasi į War of the Worlds. O dar merginai patiko knyga - reiškia merginoms tinkamas produktas.
Nuo realybės neatitrukę žmonės tikriausiai žino, kad Z raidė pavadinime vis gi simbolizuoja ne Marsą. Keista. Zombius.
Zombių aš nemėgstu. Jie negražūs ir tiesiog baisūs. Baisūs dalykai man nepatinka. Pvz. sliekai ir šimtakojai. Ir Džo neplautos lėkštės. Visiškai nesuprantu mėgavimosi baime bet kokioje formoje. Man tai tolygu mėgavimusi skausmu. Žinau, kad yra mėgėjų... tačiau tai ne mano arbatos puodelis, kaip sako anglai.
Bet aš juk nežinojau, kur einu (vidinis žveris - avis).
Buvo baisu. Net kibirėlis ledų nepadėjo. Pulsas pakilo virš 150.
O vokietys tuo tarpu žaidė solitaire telefone. Į mano krūpčiojimus žiūrėjo su šypsena. Ir toliau dėliojo kortas.
Vis gi man filmas patiko. Tik liko klausimas - kodėl, kai žmogus po 7 sekundžių konvulsijų pavirsta į zombį - jo dantys momentaliai sugenda? Kodėl visų zombių dantys geltoni ir išpuvę?
Filmas ne kvailas, net gi ne tuščias.
Pagrindinė kinojuostos mintis, mano manymu - zombių epidemiją ar kitokią apokalipsę išgyvens tik drąsūs, stiprūs, vikrūs ir pageidautina charizmatiški bredai pitai. Todėl reikia eiti sportuoti ir visapusiškai lavintis. Juk aš nenoriu būti palikta už borto. Zombiška būtis labai nepatraukli, ypač sugedę dantys.
Dabar supratau siaubekų paskirtį  - akcentuoti fizinio pasirengimo ir ištvermės svarbą neprognozuotų situacijų atveju. Ffizinės kultūros populiarinimas.
Einu bėgioti.

Vakar pažiūrėjau kinojuostą "Before midnight". Supratau, kad su kinoskoniu pas mane ne kas.
Gerai, kad turėjau haribukų ir butelaitį vyno. Kitaip būtu iš vis sunku žiūrėti tas neįdomias 109 minutes labai gero kino.
Kad kinas labai geras, sužinojau tik grįžus namo ir žvilgtelėjus į IMDb reitingus - visi 8,4. Tai yra daug. Palyginimui, man patikę "Side effects", "Trance" - tik 7,2.
Reiškia, gerą kiną žiūrėjau.
Tik kažkodėl taip nesijaučiu.
Na... Kino aprašymas bylojo "ramantinė drama". O realybėje - du žmonės pusantros valandos pykstasi pagal klasikinį porų pykimosi scenarijų. Ir joks čia jums ne Vudi Alenas.
Pykstasi neįdomiai. Nuobodžiai. Bet netgi ne sartriškai nuobodžiai, o banaliai nuobodžiai.
Vienintelis pliusas - pagrindinė aktorė Julie Delpy turi pilvą - tai pamatęs mano pilvas pasijautė geriau.
Na taip, tai pliusas - kad aktoriai normalūs, gyvi žmonės, ne holivudiniai barbinai, pagrindinė aktorė normali moteriškė - su pilvuku, raukšlėm, o ne anželinadžolinis džiūvėsis.
Bet net gi tai nepadėjo.
Nors ne. Ne tik tai. Dar patiko viena mintis iš šio filmo - kai po avarijos žmonės atsibunda po komos, visos moterys pirmiausia klausia - kaip mano vaikai, vyras, šeima, ar jie tvarkoj? kaip kiti žmonės, dalyvavę avarijoj? o visi vyrai, be išimties, pabudę iš komos pirmiausia žiūri žemyn, kaip jų pimpalas, ar tvarkoj, o tik paskui klausia, kaip šeima.
Ir dar patiko idėja parašyti sau laišką į ateitį. Pagalvojau, kad gal reikia padaryti - parašyti sau laišką, o atidaryti, tarkim, 40-ies. Įdomu gi. Kaip matai save po kažkiek metų, ko tikiesi, ką planuoji - ir kaip bus iš tikrųjų.
Bet apsikrai, kažkoks visiškas nusivylimas kinoseansu. Matote, kinas irgi yra menas. Kaip ne kaip. O iš meno kūrinio aš tikiuosi bent vieno iš šių aspektų - idėjos, sudominančios protą, emocijos, sukrečiančios ar paliečiančios mano jausmus, gero techninio atlikimo, kad matytųsi autoriaus įgudžiai ir įdėtas darbas. Aš ne godi, tikiuosi tik vieno iš jų. Nes šiuolaikiniame mene labai retai randu visus tris. Nors angliškai tai ir vadinasi trijų H taisyklė - meno kurinys turi turėti - heart, head, hands.
O šiame Before Midnight - anei dūdos, anei skripkos, anei pinavijo.
Moteršikė priekaištavo vyriškiui, kad jis kojinių nerenka, unitazo apsiusioto nenuvalo, o dar išvaževęs knygino pardavėją tratino, kai ji tuo tarpu dvinukes dukrytes viena maudė, migdė, maitino. Nevertina jis, kad ji kojines rinko! (Visi vyrai tokie.) O jis sako - na, aš juk tave myliu, myliu tave ir mūsų dvynukes, kaip tu nesupranti. Myliu. Atisdūsta. Eik į lovą, gana pyktis. O ji sako  - o aš tavęs nebemyliu. Ir trinkt durim. Išėjo. Tris kartus. Vyriškis padūsavo. O ką padarysi? Išėjo ieškoti, rado kavinėje. Bandė juokauti. Ji, aišku, vaipėsi. Na, tada jis sako - va, čia mano tikra meilė, tikriau nebūna. Nenori, kaip nori. Ji tada paverkė. Bet suprato, kad ai, jau vėlu. Pyktis atsibodo. Gerai, sako. The end.
Ir dėl to vera į kiną eiti? Aš ir pati duris trankyt moku...

Aš supratau, kodėl aš taip raudojau dėl wordpresso išsidirbinėjimų - man nosyje išaugo pūslelinė. O jos klastingas augimas sukelia paaštrintą nelaimingumo jausmą.
Aišku, wordpresso nenoras daryti tai, ko man reikia - pakankamai svari priežąstis nubraukti dosnią moterišką ašarą, tačiau vis gi ne tiek, kad jaustis taip visai visai.
Išreiškiu didelę begalinę padėką Dainiui - kuris ištiesė pagalbos ranką.
Vis dėl to internetas geras dalykas. Atmetus feisbuko kačiukus ir niekaip su tavo gyvenimu nesusijusias pasaulio naujienas - lieka žmogiškas faktorius. Bobutės kalbančios apie žmonių susvetimėjimą - va jums klasikinė špyga - internetas suveda žmones ten, kur jiems reikia susivesti.
Apskritai, labai didelė mano įvairaus plauko prietelių dalis yra iš interneto. Ką be jo reiktų daryti? Kaip žmonės ieškojo anksčiau bendraminčių? Eiti į kultūros namus ar profsajungų rūmus? Ar klijuoti ant stulpo skelbimus - noriu išmokti vokiečių kalbą, eiti į žygius, kartu daryto parodas, intymo nesiūlyti?
Vokietys turi kortelę, su kuria filmai nemokamai. Šį kart Behind the Candelabra - salėje iš sąlyginio jaunimo mes (tie, kam iki 40), kiti garbaus pensijinio amžiaus atstovai. Filmas apie gėjus. Pagal tikrą istoriją. Maiklas Duglsas su pasimėgavimu vaidina seną eltondžoninį gėjų žvaigždę Liberači. Man patiko. Pensininkams irgi. Bet gal geriau žiūrėti be senelių.

Reiktų toliau krapštyti wordpressą. Savaitė labai greitai praeina. O šiandien einu į Didsburio menų festivalį. Nemokami koncertai ir meno dirbtuvės. Ir netgi nelyja.
Labai pavydžiu organizuotiems žmonėms. Tiems, kuriems planas yra švenčiau už dešimt dievo įsakymų. Mano planai savo dienas baigia užmaršty po stalu. Organizuoti žmonės - aš jums viešai pavydžiu. Bet vis tiek einu į menų festivalį.

Yra Mančesteryje toks Cornerhouse. Ten kulturingi žmonės eina kitiems aukštai kultūringiems žmonėms nepretenzingai demonstruoti savo kultūringumo. Ir aš ten užeinu arbatos išgerti ir aukščiau minėto.
Šį kartą jie sugalvojo kultūrą skleisti Lietuviškos Animacijos Retrospektyvos pavidale.
Žodis "retrospektyva" jau savaime sukelia inteligentiškus šiurpuliukus. Yra tokie žodžiai - almanachas, ontologija - jeigu sėdėti ilgai lotoso pozoje vizualizuojant vieną iš šių žodžių trečiosios akies srityje - atsivers tokios čiakros, apie kurių egzistavimą žino tik išniekintų Tibeto vienuolynų sienų tapyba. Visiems kitiems šios sakralinės žinios užvertos. Ir ne be priežasties. Geriau nereikia. O tai netikėtai praregėjus išaugs ant nosies -10 stiklai. Jokių plonintų antirefleksinių plastikų. Tik stori stiklai ir lyrika. Ir pro tuos stiklus skverbsis patackiškai gašlus žvilgnis. Pilvo storis - antrinis požymis. Vis gi tiesiogiai priklauso nuo suvartotų alaus kalorijų.
Ne, ne pagalvokit. Poezija man patinka. Poetai - nelabai.
Atsimenu tokį dėdę. Mano seniai buvusio kavalieriaus dėdė. Gyveno sodyboje. Šunis daugino. Vaikščiojo basas ir poeziją rašė.
Vieną saulėtą dieną deginuosi aš mergaitiškai palei prūdelį. Ir jis ateina basom kojom poezija dalintis. O kojos purvinos. Panagės juodos, nagai auga ir lūžta, kaip gamtos sumanyta. Ir deklamuoja jis eilėraštį. Iš dūšios. Su išraiška. Mano atmingty amžiams išliko viena eilutė "speneliai sukietėja kaip razinos". Rusiškai deklamavo. "Razinos" geriau skamba rusiškai "izium". Bet čia tik kalbinės smulkmenos. Prasmė giliau. Ir žiūri jis į mane. O aš žiūriu į jo juodus nagus. Ir galvoju - čia jo mūzos penkiasdešimtmetės moteriškės razinos? Ir žiūriu į tolį. Ir stengiuos apie nieką konkretaus negalvoti...
Man patinka mirę poetai. Juodai baltose nuotraukose.
Sutikau Kriso draugą. Irgi poetas. Raudono veido. Kojų nagai paslėpti batuose. Bet kyla įtarimas, kad nelabai švarūs. Pabėgau.
Todėl geriau nenerti stačia galva į ontologijas ir almanachus. Razinos - tik pyragų pavidale.
Grįžtant prie retrospektyvos.
"Miško gyventojų Kalėdos" 1913 m. Šimtas metų filmukui. Ir, tiesą pasakius, jis buvo geriausias.

Daug filmukų buvo labai negatyvūs. Gal tak, kad būti ne popsu reikia būti negatyviu? Nežinau. Bet ir art house filmai dažniausiai tokie.

Draugė anglė, studijuonati urbanistiką, pažiūrėjusi  "Metamorfozes" konstatavo - va kaip žmones veikia šiuolaikinė architektūra.Reikia daugiau ervės.
Aišku, neapieita be "Baubo". Kaip gi be jo.
O man antras mėgstamiausias A. Janausko "Trumpas sujungimas".
Aišku, negali nepatikti Rasos Jonikaitės "Uodega".

Liko nevisai suprastas Urtės Budinaitės "Nepriklausomybės diena". Visiems kilo klausimas - o prie ko čia žmogeliukas iš "Monopolijos"? Ir kuo baigėsi?

Nepriklausomybės diena / Independence day from Urte Budinaite on Vimeo.


Lietuviškosios animacijos retrospektyva man sukėlė dvejopus jausmus. Iš vienos pusės - yra ką kitiems parodyt ir pliusą užsiėti - va mes, lietuviai kokie, animatoriški. Iš kitos pusės - ne meninkas pagalvotų - o kokios narkotikus jie vartojo? Pavyzdžiui kurdami "Kaktuso paslaptis" (Dir. Valentas Aškinis) ar "Medis" (Dir. Nijolė Valadkevičiūtė).
Kirbėjo noras šito paklausti. Bet lietuviškai kukliai pasišalinau arbatos gerti.

Supratnti, Karlsonai, ne pyraguose laimė...

/A. f. "Mažylis ir Karlsonas"/

- Prašau, nerūkykite. Aš tikiu, kad įkvėpdami cigaretės dūmus į paučius jūs žudote save.

- Mano daktarai sako, kad tai padeda atpalaiduoti mano gerklę.

- Jie idiotai.

- Jie buvo išventinti į riterius.

- Reiškia, jie oficialūs idiotai.

/"King's Speech"/

- Ką tu čia veiki?- tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.

- Geriu,- atsakė girtuoklis niūriai.

- Kodėl tu geri?- paklausė Mažasis princas.

- Kad užmirščiau,- atsakė girtuoklis.

 - Kad užmirštum ką?- pasiteiravo Mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą.

- Kad užmirščiau, jog man gėda,- prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

- Gėda ko?- kamantinėjo jį Mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti.

- Gėda gerti!- užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nebepasakė.

/Antuan De Sent Exupery "Mažasis Princas"/

Aš, kažkur netoli Niagaros, 2000 

Kaip gerai.

21 amžius lengvina vartotojų neribotus poreikius paprastų žmonių gyvenimą.

Va, prisiminiau amerikiečių 80-ųjų komediją. Apie dvi poras dvynių, sumaišytų gimstant. Traukia mane peržiūrėti tų laikų filmus. Turi jie tik 80-iesiems būdingo šarmo. Palyginus su dabartinėm komedijom, senosios daug naivesnės, bet ir daugiau pozityvo. Nėra komercinės erotikos ir vulgarumo, peržengusio pošlybės ribą. Ir mados - pečiai, plaukai, kvarbatkos! Kaip galima to nemylėti - tai atskira epocha, tai naujasis barokas.

Grįžtant prie filmo. Kaip viskas paprasta. Įvedi paieškoj "film 2 pairs of twins 80s" ir akimirksniu atsakymas "Big Business", su ta aktore, žinai tokia, pikto veido, ugniniais plaukais... Bette Midler. Bet man ji vis tiek bus, ta aktorė, tokia ungniniais plaukais, visada vaidina vriednas - ji ir yra amerikietiški 80-ieji. Kai kinomatografija pradeda keisti moters įvaizdį - ne tik švelni mama perekšlė, bet ir kieta business woman. Dangoraižiai, limuzinai, didmiesčių žavesys.

Būdama tarybiniu vaiku, svajojau apie baltus sportbačiua, violetines pūkuotas ausines ir kitus grožius iš katalogo "Quelle". Megztiniai su mikimausais, lėlių namai... viskas buvo nepasiekiama. Ir tas svajojimas buvo toks naiviai tyras. Nes žinojau - jų neįmanoma nusipirkti.

Vėliai atsirado ir treningai su mikimausais, ir balti sportbačiais su rožiniais raišteliais, arba vienas neonianiai salotinis, kitas oranžinis. Atsimenu pirmą importinę kramtoškę - vaisinio muilo skonio, išspjoviai ant kilimo. Buvo visai ne tokia, kaip mano quellinėse svajonėse. Pirmasis "snikeris"...

Tada daiktai teikė daugiau džiaugsmo ir buvo labiau vertinami.

Turėjau rusišką žurnalą apie amerikiečių architekturą. Čikagos architektūros pavyzdžiai - namai kukurūzai, Lloyd Wright namas virš upės ir daug kitų įdomių, origanalių ir futuristiškų namų. Tada man visa Amerika atrodė tokia - moderni, graži ir kūribinga.

Paskui daug kas atvėrė akis ir vaikiškas idealizmas išgaravo. O nuvažiavus pati pamačiau viską dar kitaip "ne per televizorių". Ir nors ir prieš tai buvau keliavus nemažai. Bet, ko gero, nuo USA vizito  2000 metais, tapo aišku, kad klausimas "o kur geriau šalyje A ar šalyje F?" tiesiog neturi prasmės. Visur savi trūkumai ir privalumai. O geriau ten - kur tau gerai. Tai gali būti ir derevnia Hadiukino, ir Hondūrasas, ir šiaip, koks Selechardas... 

O susikurti savo "gerai" - kiekvieno asmeninis darbas.

Pala, apie ką aš čia?

Apie filmą "Big Buziness" - jis man patinka. Ir ta stamboka, nors plonom kojom, vriedno veido aktorė, su ungniniais plaukais. Patinka žiūrėti senus filmus. Tarybinius ir amerikietiškus. Nes juose yra to vaikystės naivumo, iš kurio aš išaugau. Kuris ir nereikalingas, bet smagu pasilepinti pusantros valandos doze.

Kaip ir senos foto, iš kurių į tave žiūri kito laiko žmogus.

Buffalo 2000

Pažiūrėjau kinoteatre filmą "The Artist". Ir, žinokite, labai patiko. Taip patiko, kad daugiau nieko ir nesakysiu.
  

Pažiūrėjau filmą "Machine Gun Preacher". Nežinau, kaip skambės lietuviškai išverstas pavadinimas. Angliškas nuskambėjo nieko gero nežadančiai. Gavau nemokamą bilietą. Paskaičiau internete atsiliepimus. Baikeris-nusikaltėlis atranda dievą ir padeda vaikams Afrikoje....Keistas siužeto vingis, vienok. Pagalvojau - bus nesąmonė iš serijos "svieto lygintojas daro tvarką". Bet iš godumo "bile nemokamai" (sako ir actas saldus) nuėjau. Nepasigailėjau.
Drąsiai rekomenduoju skirtingo plauko žiūrovams. Tiems, kam patinka kieti bičai darantys tvarką ar tikrais faktais paremtos istorijos (pagrindinis veikėjas Sam Childers - tas baikeris, narkomanas, atradęs dievą - iš tikrųjų Sudane savo lėšomis pastatė našlaičių prieglaudą. Ne žodžiais, o darbais paprastas amerikietiškas bičas Semas Afriką myli).
Pažiūrėkite filmą. Geras. Apie tai, kad gyvenimas gali būti kur kas baisesnis negu Lietuvoje.
O iš tiesų, mano manymu, viskas daug paprasčiau. O gal sudėtingiau. Iš esmės, tai tas pats. Galima gyventi vartojant pasaulį. Galima gyventi stebint pasaulį. Aukščiau eina nežymus ir sunkiai žodžiais nusakomas pokytis nuo to, ką matau į tai, ką suvokiu - kai jauti grožį paprastuose dalykuose, laimę banaliame patyrime. Tame, į ką niekas nekreipia dėmesio.
O dar yra labai paprasti dalykai, kurių neįmanoma padaryti be meilės. Bet kurie pakeičia pasaulį aplinkui.
Ar yra prasme gelbėti keliasdešimt vaikų, kai tūkstančiai miršta? Verta. Jei sugebi padėti bent vienam žmogui - tai jau yra vertinga.
Lietuva daug metų pirmauja savižudybių sąrašuose. Kodėl mes nevertiname gyvybės? Ji vertinga pati savaime. Ne materialūs komforto atributai - daiktai, BMW, iPhonai ir pan. Gyvybė - yra vertingesnė už viską. Gyvybė yra vertingesnė už tautybę, rasę, religiją. Už neapčiuopiamą ir slidžią laimę  Gyvybė vertingesnė už gyvenimo prasmę. Neieškokite jos, o tiesiog gyvenkite.
Saugokite save ir artimuosius.
Brangikite tai, ką turit.

Sam Childers

Houmerio išmintis

 “Just because I don't care doesn't mean I don't understand.”

“You tried your best and failed miserably. The lesson is: never try.”

“I'm in a place where I don't know where I am!”

“'To Start Press Any Key'. Where's the ANY key?”

“Trying is the first step to failure”

“If something's hard to do, then it's not worth doing.”

“(Lisa) "I'm going to become a vegetarian"

(Homer) "Does that mean you're not going to eat any pork?"

"Yes"

"Bacon?"

"Yes Dad"

"Ham?"

"Dad all those meats come from the same animal"

"Right Lisa, some wonderful, magical animal!"”

“Being popular is the most important thing in the world!”

Žmogus be praeities

Pažiūrėjau įdomų filmą. Suomių režisieriaus Aki Kaurismäki "Žmogus be praeities". Rodė Suomijos ambasada. Ačiū jai už tai.
Filmas apie vyrą, kurį sumuša ir jis netenka atminties. Gyvena su vargšais. Įsitaiso šunį. Bando įsidarbinti. Bet be vardo tas jam nelabai sekasi. Reikia turėti vardą ir socialinio draudimo numerį. Susipažįsta su moterim iš Gelbėjimo armijos. Be abejo - įsimyli. O kaip gi be to. Palei savo būdelę net bulves augina. Kokias 6. Įsimaišo į banko apiplėšimą. Papuola į policiją. Advokatas jį išvaduoja ir duoda cigarą. O paskui vis dėl to jo buvusi žmona iš kito miesto atpažįsta jo nuotraukas spaudoje. Nuvažiuoja pas buvusią žmoną. Bet grįžta pas mylimąją ir šunį. Ir viskas baigiasi gerai. Va toks va filmas.
Bet šitas filmas ne toks, kaip kiti filmai. O ne toks, nes jame niekas nesišypso. Nesvarbu, apie ką kalba. Net agresija neagresyvi - nes grasinant veido išraiška irgi tokia pati. Jokia. Ir tai labai neįprasta. Dalis to kitokiumo prapuola vertime. Angliški titrai neperduoda, kad veikėjai kalba labai oficialia, šalta kalba. Kaip gyvenime niekas nešneka. Ir veiksmas vyksta nesuprasi kada. Iš visko atrodytų, kad prieš gerus 30 metų. Niekas neturi mobiliakų. O paskui atvažiuoja šiuolaikiška policijos mašina. Ir žmonės parinkti dauguma negražūs. Ir nufilmuoti taip, kad paryškint jų patinusius raukšlėtus paakius ir kreivus dantis. Ir spalvos kitokios. Tarsi filmuota būtų ne 2002 metais, o seniai labai seniai.. Ir tai labai įdomu.
Labai estetiškas filmas. Skurdi aplinka, bet skurdas nebjaurus. Teatrališkas. Tas visas netikroviškumas - nes vis gi suomiai šypsosi, buvau pati mačiau - tas visas netikroviškumas pabrėžia, kad neatsimindamas savęs, netekęs savo praeities gyveni tarp dekoracijų... O gal ir visi gyvename tarp dekoracijų.
Filmas man labai patiko.
Jei mano asmeninė nuomuonė jūsų dar neįtikino, kad filmas tikrai vertas dėmesio, tai gal įtikins 3 Kanų apdovanojimai, iš viso 20 tarptautinių apdovanojimų ir 21 nominacija.

Apie rožes

Pažiūrėjau filmą "Juoda rožė - liūdesio,raudona rožė - meilės ženklas" ("Черная роза - эмблема печали, красная роза - эмблема любви"). Patiko. Labai.
Filme yra visko: dryžuotas chalatas, graži mergina, nelabai geras vyras, geras berniukas, trenktas kaimynas, daug balionų, langas, kopečios, šampanas, fleita, Grebenščikovas, puantai, 2 minutės erotikos, Stalinas, plunksnų vėduoklė, konfeti, dimedrolis, šuo, kalėdinė eglutė, rokenrolas...
Geras filmas.

Alisa

Paziurejau placiai isreklamuota ir isgirta "Alisa stebuklu salyje", i kuria bilietus net reikia pirktis is anksto. As nei planavau, nei pirkau. Tiesiog taip likimas leme, kad gavau bilieta.

Alisos nuotykius as myliu nuo labai ankstyvos vaikystes. Net mano mylimiausio pliusinio suns vardas buvo Alisa. Uzaugau be perstojo klausydama ploksteliu su V. Vysockio sukurta muzikine pasaka, vartydama knyga su Liuiso Kerolo darytom fotografijom, laiskais ir piesiniais. Jei kas izvelgia manyje infantiliskuma - viskas per Alisa.

Taciau filmas manes nesuzavejo. Paziurejau viena akim. Tiek tematau. Taigi 3D efektais pasidziaugt man neduota. 2D vaizdas irgi grazus. Ypac patiko Dzonio Depo makiazas. Ryzikas ryzikui - draugas, brolis ir bendramintis. Labai mielas Cesyro katinas. Ir grybu miskas.

Bet siuzetas manes visiskai neitrauke. Be to Alisos tevas buvo Oksfordo dekanas, o ne prekybininkas ir ji turejo daug broliu ir seseru. Amerikonai kaip visada ne kiek nepasistenge rasydami dialogus. Ju manymu, jei daug lakstymo - tai viskas tvarkoj. Filmas turiningas. Ko dar noret?

Tai va. Ko gero as zanuda. Bet kuo toliau, tuo maziau mane domina masinio vartojimo filmai. Nemaciau ir nesiruosiu ziureti "Avataro". Geriau buciau nemacius ir sito "Alisos" pastatymo.