Mane užpuolė labai piktas virusas. Mirštu jau beveik savaitę. Gerklę skauda kaip po švitrinio popieriaus degustacijos ir viską kitką irgi skauda. Naktį negaliu miegoti.
Daktarėlis pasakė, kad imunitetas nusilpo nuo nėštumo ir carbimazolo, aš dar manau, kad nuo streso dėl mokesčių pildymo ir buto paieškos.
Aimanuoju kaip sužeistas grizlis ir galvoju - aaaaaa, leiskite man numirti.
Bet iš tikrųjų aš noriu pasveikti! Aš noriu gyventi!
Patys pagalvokite - mes, dabar gyvenantys, esame tie, kuriems labai labai pasisekė.
Seniai labai seniai 100 žmonių grupelė paliko Afriką. 100 žmonių - tai labai mažai. Ir jie neturėjo mašinų, ir net dviračių. Jie ėjo pėsčiomis, nugalėdami sunkumus. Su tų laikų medicina, tiksliau, jos nebuvimu. Jie neturėjo net paracetamolio. Bet jie išgyveno, t.y. jų palikuonys. Tie, kuriems pasisekė. Ir paskui tūkstančius metų žmonės įveikė ligas, epidemijas, badą, karus, sausrą ir kaimynus psichopatus. Tie, kurie neįveikė - išnyko kaip dūmas. O mūsų - gyvenančių - probabytės ir prodiedukai nepasidavė ir dauginosi.
Netgi ir dauginimosi aka sekso metu pasiseka tik vienam spermatozoidui iš 250 milijonų iššautųjų apvaisinti kiaušialąstę. Tai tikrai didžiulė sėkmė! O dar kiaušialąstė turi būti sveika. Ir jie kartu turi teisingai dalintis. 70-80% gemalų žūsta pirmomis savaitėmis.
Todėl - gyvybė yra dovana.
Ir kaip banaliai tai beskambėtų - tai tikrai taip.
Vien dėl tų pirmųjų žmonių ėjusių per dykumas ir kalnus, dėl visų įveikusių šaltį, badą ir ligas protėvių - mes turime gyventi ir priimti tai ne kaip kryžių, o kaip laimėjimą visatos loterijoje.
Taip, kad virusėli, aš laimėsiu.

Kaip jau minėjau - aš nėščia.
Nėštumas - tai tokia moteriško organizmo būsena, kai jo viduje, šalia šlapimo pūslės auga naujas žmogeliukas.
Yra teigiančių, kad nėštumas - ne liga. Bet arba jie nebuvo nėšti, arba jie žmonės tankai ir jiem gripas irgi ne liga.
Anglai žmonės orientuoti į pozityvias emocijas. Bent jau jų verbalinę išraišką. Pastoviai girdi "ooooo, tai nuostabu!", "oooooo, kaip miela iš tavo pusės", "oooo tai tiesiog fantastiška, argi ne? tiesiog absoliučiai nepakartojama! ooooo".
Todėl į pareiškimą, kad va, aš nėščia, jie reguoja "OOOOO sveikinu! Tai nuostabu! Oooooo! Ar tu laiminga?"
Ir ką čia atsakyti. Kai visą laiką jautiesi pavargusi. Skauda papus. Nori myžti kas 15 minučių. Ištisai pykina ir viskas užknisa.  Kažkaip sunku būti laimingai.
O gal aš tiesiog ne romantikė.
Grįžtant prie "ne liga" dalies - liga, ne liga - man terminai nesvarbu - jei man silpna, norisi atsigult ir nebeatsikelt, skauda, bloga ir tiesiog beeeee - tai ne kas. Aišku, gal prisideda tirotoksikozė. Nieko. Patrusios moterys žada, kad po pirmo trimestro užplūs energijos banga ir švytėjimas. Laukiu.
Užbėgant pletkiškoms spekuliacijoms už akių.
Kaip žinia - savarankiškai užnėštėt sunku. Reikia pašalinio įsikišimo. Pavieniai rašytiniai šaltiniai teigia, kad tai įmanoma su Šventos Dvasios pagalba, kitur minimi Baltasis Dramblys, Erelis ir kt. faunos atstovai.
Mano atveju viskas buvo banaliau.
Buvo Sedova. Buvo vyrukas. Iš pradžių vyrukas atrodė įdomus. Juk retai kuris sako - labas, aš varijotas. Aš dar nesutikau tokių. Paprastai jie iš pradžių faini, įdomūs, teigiamo, rūpestingi ir visaip kaip. Po kažkiek laiko aš vis dėl to supratau, kad jis varijotas. Ir pasakiau - lauk! Mums varijotų nereikia.
O po kiek laiko žiūriu - 2 brūkšneliai.
Du tai du.
Na. Ne visai taip jau - yra kaip yra.
Papanikavau šiek tiek. Na. Ne visai taip aš įsivaizdavau savo vaikų turėjimo procesą. Bet ką padarysi. Ne visi gali gyventi dideliame name ant šiltos žydros jūros kranto su Džoniu Depu...
Tada aš nusprendžiau tėvui pranešti žinią. Vis gi jis turi teisę žinoti.
Kaip padorus vyras jis pasiūlė ženytis arba bent jau kartu gyventi.
Kaip nepadori moteris aš pasakiau - ne. (Žr. aukščiau - varijotų mums nereikia).
Tada vyrukas labai įsižeidė ir apkaltino mane tuo, kad aš norėjau jo tik dėl sekso, pastojau piktybiškai, o paskui pamečiau. Ir dar ženytis nenoriu. Kokios visos moterys savanaudės!!!
Tradiciškai turėtų būti atvirkščiai. Bet 21 amžius, emancipacija, feminizmas, va.
Todėl rūpinkitės konracepcija prieš du brūkšnelis.

Aš norėčiau turėti didelę nosį. Tokią diiidelę - per pusę veido. Nes nosis - tai ne tik daugiafunkcinis išsikišimas - ne tik kvėpavimo padargas, ne tik akinių laikiklis ar snarglių fabrikas. Ne. Kiekvienas fiziognomas žino - nosis - tai žmogaus valia.
Turėčiau daug valios - užsibrėžčiau tikslą ir siekčiau. Ir siekčiau. Ir siekčiau. Ir pasiekčiau.
O dabar. Užsibrėžiu. Ir po pusvalandžio pamirštu.
Kas kaltas? Nosis.
Ir dar nepakenktų būti jaučiu. Nes kiekvienas astrologas žino - jaučiai darbštūs, atkaklūs, vagos negadina. Užsibrėžčiau tikslą ir dirbčiau. Ir dirbčiau. Ir dirbčiau. Ir pridirbičiau.
O dabar. Užsibrėžiu. Ir po pusvalandžio pššš.
Ir kodėl?
Todėl, kad avinas.
Ir nosis bulvė.

P.S. Įdomu, ar plastmasinė nosis padėtų, o dar geriau su ūsais. Nes visi dėdės su ūsais labai savimi pasitiki ir visada užsiėmę "reikalais", o ne prokrastinacija.

Na kas per gyvenimas toks... Svajonės išsipildo, o suvirškinti jų negali...

/Niuša iš "Smešarikų" ties 6:02 min/ 

Laikas

Sekmadienio vakaras.
Autobuse sėdi toks Tolstojus-Darvinas, tik be išminties šviesos akyse. Barza, vienok, įspūdinga. Santaklausas be pastovios gyvenamosios vietos. Nesmirdi. Bet veidas su būdingais piktnaudžiavimo alkoholiu pėdsakais.
Sustojime įlipa du vaikinukai ir klausia vairuotojo, ką daryti - paliko krepšį autobuse. Aiškinasi su vairuotoju kokias 3 minutes. Autobusas stovi. Vairuotuojas per savo ryšio priemonę šnekasi su dispečeriu. Klausia kelintą valandą, koks autobuso numeris - stengiasi padėti. Autobusas stovi. 4 minutes.
Aš viską girdžiu iš autobuso galo.
Tolstojus-Darvinas negirdi. Tikriausiai ne tik barzda, bet ir ausys plaukuotos.
Ir pradeda piktintis - nori važiuoti, o nežino kur ir pinigų neturi. Visus čia gaišina! Jau 10 minučių stovim! Kiek galima? Mes važiuojam ar ką? Kiek ten šnekėti galima? Laiko švaistymas! Gerbkite mūsų laiką!
Ir kur jis taip skuba? Ką vertingo su savo laiku daro? Kad svarbiau už pamestus daiktus?
Ir keli padorios išvaizdos piliečiai prisijungė prie piktinimosi choro.
Va tokiais momentais mane apima negailestingas fašizmas...
O kai vaikinukams vairuotuojas įteikė popieruką, tie padėkoję išlipo ir pajudėjom - vairuotojas vėl sustojo, nes pamatė pažįstamą akląjį - dažnai jį matau apylinkėse. Sustojo, atidarė duris, šūktelėjo. Aklasis įlipo. Šypsosi. Ačiū, sako.
Ta žmonijos atlieka, atleiskmanveišpatie, vėl užsiburbuliavo - na va, gražiausia, jau net ir ne sustojime stojam, toli taip nuvažiuosim...
Vat kur mano mauseris...

Krisui parašiau žinutę "If you don't clean your fucking stubbles I will beat the shit out of you!".
Draugas vėlavo į susitikimą. Parašiau "Has anybody told you that you are an asshole?".
Ir išdidžiai iškėlusi nosį ir supykusi ant viso pasaulio nužygiavau gatve.
O tada supratau, kad man pms.
Kaip sunku būti moterim.

gamta nemyli savo vaikų

Džo meta gerti.
Džo jau daug kartų metė gerti. Alkoholį.
Jei virtuvėje popieriaus krepšy pasirodo tuščias sulčių pakelis - reiškia  Džo vakar metė gerti. Padaugėjusios skardinės metalo dėžėje - metė tik vienam vakarui. Ir tai, tikriausiai, ne visam.
Ne, aš visiškai nesišaipau iš alkoholizmo - tai liga, genetinė gamtos išdaiga ar smegenų brokas. Aš visiškai įsitikinusi, kad jei būtų paprasta mesti - jis su tom sultim neprasidėtų. Gertų arbatą.
Priklausomybės yra blogai. Jos brangiai kainuoja ir dažniausiai smirdi.
Anot Džo, pernai jis gydėsi nuo alkoholizmo, depresijos ir rūkymo. Metė. Gydymą.
Pastebėjau ant jo rankos prilipintą baltą medicininį guzulą - darei kraujo tyrimą? Taip. Kepenų funkcijai. O kas yra? Metu gerti. Ir žinai - jie man liepė nusirengti visiškai nuogai - akys blizga - ir visą aplipino elektrodais. Šypsosi. Pabuvo žvaigžde. Visą mane ištyrė. Taip reikia. Prieš metant gerti. Žinai, tai rimta. Gali pakenkti sveikatai.

Aš tai sakyčiau - gamta nemyli savo vaikų. Tiksliau, jai visiškai nusispjauti. O naivūs žmonės ją idealizuoja. Dar užklijuoja barzdą, pasodina ant debesies ir tikisi, kad padės, kai bus labai sunku. O ji kuria ciniškus genus ir sprogdina žvaigždes, numetusi barzdą į pelkę, kur gimsta naujos gyvybės formos, kurios suvalgys mūsų nagus ir pastatys naują Babiloną.

 
  

Nemokami kino bilietai striprina draugystę.
Vokietys sako - nori į vakare į kiną? Ką rodo? World War Z, mano mergina skaitė knygą, jai patiko. Kažkodėl pažiūrėjus į filmo plakatą aš įsivaizdavau karą su marsiečiais. Mano išsiblaškiusioje galvoje (vidinis žvėris višta) World War Z lengvu neuronų judesiu transformasi į War of the Worlds. O dar merginai patiko knyga - reiškia merginoms tinkamas produktas.
Nuo realybės neatitrukę žmonės tikriausiai žino, kad Z raidė pavadinime vis gi simbolizuoja ne Marsą. Keista. Zombius.
Zombių aš nemėgstu. Jie negražūs ir tiesiog baisūs. Baisūs dalykai man nepatinka. Pvz. sliekai ir šimtakojai. Ir Džo neplautos lėkštės. Visiškai nesuprantu mėgavimosi baime bet kokioje formoje. Man tai tolygu mėgavimusi skausmu. Žinau, kad yra mėgėjų... tačiau tai ne mano arbatos puodelis, kaip sako anglai.
Bet aš juk nežinojau, kur einu (vidinis žveris - avis).
Buvo baisu. Net kibirėlis ledų nepadėjo. Pulsas pakilo virš 150.
O vokietys tuo tarpu žaidė solitaire telefone. Į mano krūpčiojimus žiūrėjo su šypsena. Ir toliau dėliojo kortas.
Vis gi man filmas patiko. Tik liko klausimas - kodėl, kai žmogus po 7 sekundžių konvulsijų pavirsta į zombį - jo dantys momentaliai sugenda? Kodėl visų zombių dantys geltoni ir išpuvę?
Filmas ne kvailas, net gi ne tuščias.
Pagrindinė kinojuostos mintis, mano manymu - zombių epidemiją ar kitokią apokalipsę išgyvens tik drąsūs, stiprūs, vikrūs ir pageidautina charizmatiški bredai pitai. Todėl reikia eiti sportuoti ir visapusiškai lavintis. Juk aš nenoriu būti palikta už borto. Zombiška būtis labai nepatraukli, ypač sugedę dantys.
Dabar supratau siaubekų paskirtį  - akcentuoti fizinio pasirengimo ir ištvermės svarbą neprognozuotų situacijų atveju. Ffizinės kultūros populiarinimas.
Einu bėgioti.

Kaip save motyvuoti ką nors daryti?

O gi niekaip - likite šiknoj.

/Artemij Lebedev/

 Meilės visiems.
Kantrybės. 

Na kokios pas mane naujienos.
Stebiu gatvėje balandžius. Patelė bando lesti nematomą maistą nuo šaligatvio. Aplink ją sukasi krūtinę išpūtęs patinėlis. Nežinau balandiško krūtinės pūtimo mechanizmo. Daug įkvėpt ir sulaikyt kvėpavimą krūtinės srityje? Bet krūtinė neišsileidžia, gerai pripumpuota. Dirbo balandžių kartos, evoliucionavo iš visų jėgų. O žmonės tuo tarpu smegenis augino, garbanavo. Ir nykštį mankštino. Smegenys aišku patraukliau, tik ne taip matosi. Žmonių patinėliams krūtinę išpūsti sunkiau. Daugiau pastangų ir gelžgalių reikia.
Patelė vaizduoja, kad nesidomi. O gal nevaizduoja? Gal ji tikrai valgyt nori, o jis lenda jai tiesiai į lėkštę?
Prie gėlių parduotuvės stovi trijulė. Dvi moteriškės ir kažkas panašaus į vyrą. Balsai visų vienodi. Panašu, kad pusryčiams, pietums ir vakarienei valgo po pilną peleninę. Ne, ne. Ką jūs, ne benamiai. Švariai apsirengę, netgi skoningai ir šuo gražus. Dobermaninės giminės. Tik balsai tokie. Oro pavojaus atveju juos pirmus reiktų žadinti, kad miestą pakeltų.
Diskutuoja užuovėjoje ant visos gatvės.
- God is Love!
- God is Love!
- Dievas yra meilė! Turi tikėti. Meile. Visuotinė meile. Meile kiekvienam!
- Aš tikiu Karma!
- Karma gerai. Bet karma nėra meilė.
- O turi tikėti. Tikėti meile!
Dobermanas klauso atydžiai.
Balandžiai užsiėmę meilės pasiūla. Paklausa labiau susidomėjusi trupiniais.
Džo metė darbą. Jis taip sako. Aš įtariu, kad darbas metė jį.
Ta proga jis suėdė visą mano sūrį. Paliko iš  mandagumo 2 kūbinius centimetrus.
Reikia ieškoti kito būsto.

Gėris ir blogis

Michael Nash, 1946 Varšuva

Blogis konkretus, ryškus, aiškus.
Blogis visada su skaičiais rankose.
Blogis materialus, suprantamas, aiškus ir lengvai užvaldo mases.
Minia nebėgs į ligoninę slaugyti sergančių ir plauti grindų.
Bet akimirksniu puls mušti žmonių ir padeginėti namus.
Blogis gimsta su vaiku, muša, kula, žnaibo.
Ir tik palaipsniui į sielą įeina jo priešingybė.
Gėris kaupiasi. Iš išgirsto. Iš pamatyto. Iš perskaityto.
Jis reikalauja švelnios mamos ir laiko.
Jis susideda iš žodžių, iš poelgių, iš puslapių.
Jis ateina iš tų, kas per tai perėjo ir pats suprato, kad užgesinti naudingiau.
Ne užsiplieksti, ne mesti piktą žodį, po kurio vis tiek prašysi atleisti.
Neteisumas tavo ne žodyje, o pyktyje.
Tavo gėris kaupiasi visą gyvenimą ir pasiekia tik kitų pasiektą lygį.
Todėl tiek mažai pokyčių moralėje per šimtmečius.
Gėris pilnai nepersiduoda. Jo negalima išmokyti. Blogio - galima. Blogis persiduoda. O sukauptas gėris miršta su kiekvienu.
Ir viskas prasideda iš pradžių.
Bet vienąsyk pasėtas blogis ilgai lieka su žmogumi. Įsimena visi. Tuo labiau ekrane.
Negalima šiandien kalbėti apie seksą, o rytoj apie meilę tam pačiam žmogui. Net jeigu visi teigia, kad tai turi žinoti kiekvienas.
Negalima šiandien sakyti: "Neginkite demokratijos. Sėdėkite namuose", o rytoj atskleisti korupciją.
Na, kažkas kažką vis gi prisimins.
Žmogaus charakteris nepriklauso nuo mokslo, nes mokslas jo netobulina.
Žmogus tiesiogiai susijęs su geriu ir blogiu.
Ir nors jie pereina iš vieno į kitą, mes jaučiame tam tikru momentu, kuris iš jų ima viršų.
Ir tada iš kiekvienos šeimos išeina geriausieji. Kaip tai bepavadintum: kova už laisvę, už teisingumą, už teritoriją...
Tai kova tarp tų, kas sako: gyventi turi visi, ir tų, kas sako: gyventi turi ne visi.
O toliau pagal sąrašą, su pavardėm, su skaičiais rankose prieš nerišlų murmėjimą: "tai negerai", "tai kaip gi taip", "už ką"...
Gėrį sukaupė seniai.
Jie nesuprantami ir netikslūs.
Juose glūdi ne išmintis, o gėris.
Duodami blogiui kelią, mes vis tiek šliaušime prašyti atleidimo...
Kai tai palies mus.

/ Михаил Жванецкий/

Ale, keista.
Sugalvojau rasti internete vieną seną pažįstamą. Kurio 10 metų nemačius negirdėjus.
Ot šiaip.
Nes sekmadienis.
Ir įsivazduojate - praktiškai nieko nėra.
Na, kažkokiuose lievuose tinkluose yra vardas pavardė ir viskas.
Jokio feisbuko, jokio g+, jokio blogo, jokio tinklalapio.
Ir galvoju - kaip taip gali būti? 2012-ieji baigiasi.
O žmogaus net foto neįmanoma rasti.
Nesąmonė. Kaip taip galima gyventi? Ir ne pensisninkas juk.
O paskui galvoju - o gal taip ir teisingai.
Gal gyvena žmogus tikrą gyvenimą, siuvinėja kryželiu ar vinis kala, o ne internetuose akis gadina.
Gana ir man.
Einu kalėdinius sviekinimus rašyti. 

Vakar negalėjau užmigti iki 5 ryto.
Gerai, kad paskelbiau ilsėjimąsi iki pilno pasveikimo. Todėl galėjau parpti iki 1 popiet.
(Ar labai vaizdingi mano "tad" ir "popiet"? Stengiuosi turtinti savo kalbą. Kad svetimoj šalelėj, užjūrio krantely nenuskurstų. Nors jau jo, prasidėjo "paimti autobusą" ir "ant trečiadienio")
O nemiegojau, nes perskaičiau baisų dalyką ir labai smarkiai verkiau. Raudojau iš visos dūšios. O paskui negalėjau užmigti. Net išgėriau raminančių tabletikių iš apynių, valerijonų ir gencijonų, kaip sako google translator. Normaliems žmonėms dozė 2. Bet aš realistė ir įvartinusi situaciją įkaliau 6. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, nieko jos nepadėjo. Daugiau negėriau pabūgusi (irgi turtingas meninės išraiškos žodis) pašalinių poveikių viduriavimo formoje. Bo taip būna perdozavus vitamino C. O kas galėtų pagalvoti, visada maniau, kad perteklius išsisisioja.
Galima aš dabar nepasakosiu dėl ko verkiau. Nes tada vėl įsiverksiu ir nemiegosiu iki 5 ryto, o tai labai neparanku (! įvartinkit žodį), nes trikdo dienotvarkę.
Suprantu, kad ašaromis vargu bau (!!!) kam bepadėsi.
Todėl užpildžiau paraišką savonariauti organizacijoje, padedančioje pabėgeliams, prašantiems prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje.
Vakar verkiau ne dėl pabėgelių. Dėl jų irgi esu verkus. Dėl šautuvais prievartaujamų Kongo moterų ir kastruojamų vyrų ... ir kitų pasaulio baisybių neteisybių.
Negaliu pasakyti, kad verkti man patinka, bet nesu netjaučiantis kelmas su baziniais poreikiai (kas gal būtų ir lengviau). Gamtos užgaida, gimiau emocianalia moteriške su aukšta empatija, aktyviais ašarų latakais ir kitais neracionaliais priedais.
Todėl - nes verkti man nepatinka - reikia empatiją nukreipti naudinga vaga. Ir nesigraudinti, kad negaliu pakeisti pasaulio, o padėti ten, kur galiu padėti.

 
- Ji atrodo, kaip žmogus, kuris turėjo daug sunkumų paskutiniu laiku.
- Kodėl?
- Na, pamatai žmogaus veidą ir ant jo parašyta, kad jo gyvenimas buvo nelengvas. O į tave pažiūrėjus matosi, kad tavo paskutiniai 5 metai nebuvo sunkūs.
- Ką???
- Tavo gyvenimas nebuvo sunkus paskutiniais metais.
- Kodėl tu taip sakai?
- Nes tavo veidas šviesus ir linksmas.
- Nieko tu nežinai.
- Tikrai?
- Akies trauma, tėvo mirtis, serganti mama...
- Hm. Reiškia tu gerai moki maskuotis. Išmokyk mane.
- Love, create, don't be afraid.

Anot ameriekičių istoriko J. C. Russell žmogaus gyvenimo trukmė ilgą laiką buvo labai trumpa. Pavydžiui anglas 14-15 amžiuje galėjo tikėtis nugyventi šioje ašarų pakalnėje 24,3 metus. 17 amžiuje gyvenimo trukmė išaugo iki 37,7, o 19 amžiuje net iki 40 metų. Panaši situacija buvo ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje 18 a. pabaigoje žmogus galėjo tikėtis sulaukti 32,2 metų.

Ženklus gyvenimo trukmės augimas pažymėtas tik 1820-aisiais metais. Tada vidutinis statistinis europietis gyveno 37 metus. 1900 metais gyvenimo trukmė išaugo iki 46, 1950 - 67, 1999 - iki 78 metų.

Džiuljetos  (tos, kuri su Romeo) motinai buvo 28 metai.
Puškinas rašė "Į kambarį įėjo 30metis senis".
Anos Karneinos vyrui-seniui buvo 44.
Seniokui kardinolui Rišeljė "Trijuose muškietininkuose" aprašytos La-Rošel pilies apgulties metu buvo 42 metai.

Vajezusmarja! Ajajaj! Man 33!
Ir man atrodo, kad gyvenimas tik prasideda...

Matisas pradėjo rimtai tapyti 38 metų.
Polis Gogenas - 34.
Al Jarreau išleido savo pirmą albumą 38 metų.
Charles Bukowski išleido savo pirmąją knygą 49-ių.
Miss Potter pirmoji pasakų knyga išleista, kai jai buvo jau 36.
Richard Buckminster Fuller - žymus dizaineris, architektas ir išradėjas. Termino "sinergetika" autorius. Rimtai ėmėsi savo projektų būdamas 32-iejų (po to, kai bankrutavo ir neteko dukters).
Anna Mary Robertson aka  Grandma Moses pradėjo piešti 75 metų amžiaus. Ir netgi spėjo išgarsėti.

Kažkada rašiau apie Emma Rowena Gatewood, kuri sulaukus 68 metų išėjo į žygį per kalnus.

Tai gi.
Nesvarbu kiek tų metų pase įpaišyta. Kaip žinia, niekas nepanašus į savo paso nuotrauką. Taip pat nereikia sukti galvos dėl gimimo datos.
Niekada niekas nevėlu.

Šiandien mano mokinė sako:
-Žinai, į tą teatrą iki 26 metų bilietai tik £5.
-Per vėlu man, - sakau.
-Tikrai. Tau jau daugiau, nei 26?
- Chi chi, - sakau. - 33.
- Kaip tau gaunasi taip jaunai atrodyt?
- Gert daug arbatos ir nenešioti aukštakulnių. :)  Ir beje, mano kavalierius 7-iais metais už mane jaunesnis.

 Pagal apklausas, vidutinis statistinis amerikietis praeito amžiaus  viduryje turėjo 3 artimus draugus, dabar tik 1,5.

Aš esu labai turtinga.

Darykite draugus. Kurkite draugystę. Būkite draugais.
 

Šiandien yra būtent taip:

Apie pyragą

Gyveno kartą išminčius. Atėjo pas jį žmonės pasisemti išminties.
- Gali mum paaiškinti, koks žmogaus gyvenimo tikslas?
- Negaliu, - atsakė jis.
Tada jo paklausė:
- O kokia gyvenimo prasmė?
- Nežinau, - atsakė išminčius.
- Tai ką tada apie gyvenimą žino išmintis?
Išminčius nusišypsojo:
- Gyvenime ne taip svarbu tikslas ir prasmė. Svarbiausia - jausti jo skonį. Juk geriau valgyti pyragą, nei galvoti apie jį.

(Rytų išmintis)

Apie pasaulio pabaigą

Būna. Netikėtai atsidūri toj pačioj vietoj, kur buvai kažkada. Visai su kitais žmonėmis. Visai netikėtai netikėtai. Apsidairai. "Aš čia buvau". Keista. Ir ką? Ir visai nieko. Vieta ta pati. Beveik ta pati. Žmonės kiti. O svarbiausia - aš kita.
Kaip sakė senovės graikai - negali įbristi antrą kartą į tą pačią upę. Vanduo nutekėjo.
Ir teka ir teka.
Va, neseniai turėjo įvykti pasaulio pabaiga. Aišku, aš be masinės informacijos priemonių praleidau visą šitą reikalą. Tik kitą dieną kažkas pasakė. Praleidau neįvykusią pasaulio pabaigą.
O ką aš daryčiau jei TIKRAI žinočiau, kad, tarkim, poryt  - Pasaulio Pabaiga. 16:15 vietos laiku. Turi dar 2 dienas.Visi variantai, kurie šauna man į galvą tokie kvaili ir beprasmiški, kad net gėda prisipažinti (daug ir skaniai valgyčiau ir t.t.). Atsiprašyti visų už "jei aš tave kada nors netyčia įskaudinau"? O kas jei neįskaudinau, bet po tokio atsiprašymo žmogus ims įnirtingai bandyti prisiminti - "o gal tikrai ji kažką buvo padarius negero, jei dabar va sugalvojo atsiprašinėti?" Dar ir prisigalvos ko nebuvo. Ir taip prisigalvos, kad ir atleisti nebesugebės. Ir sutiks Pasaulio pabaigą su neramia dušia. Todėl atsiprašinėti reikia iš karto: padarei - atsiprašei. Viskas aišku ir ramu.
Ką dar galima būtų daryti per paskutines valandas?
Nuskristi į pasakišką gamtos kampelį ir grožėtis saulėlydžiu? Gražu. Bet turbut būtų be galo liūdna. Žinant, kad jis paskutinis.
Nenoriu žinoti apie pasaulio pabaigą. O ji ateis. Kiekvienam savo. Sulaukus 86 metų. O gal 54. Anksčiau ar vėliau. O gal visai netikėtai.
Praeitą savaitgalį pasisupau ant labai baisių supynių. Ajajaj kokių baisių. Ir supratau, kad labai noriu gyventi. Nes buvo taip baisu baisu. Kad mano visos kūno ląstelės rėkė - paleisk mus iš čia, pastatyk ant žemės, mes nenorim mirti! Tikrai labai baisu. Nemoku nusakyti.
Tarkime tai buvo mano asmeninė pasaulio pabaigos repeticija.
Todėl reikia kiekvieną dieną išgyventi kaip paskutinę. (Taip taip. Aš banaliai rašau. Bet ką jau padarysi, kad universalios tiesos yra paprastos, banalios ir iki skausmo nuzulintos.)
Tai gi, aš kasdieną valgau skaniai. Man tai patinka. Stengiuos atsiprašyti, o geriau neskaudinti kitų. Tik ne visada randu laiko pasigrožėti saulėlydžiais.
Nenoriu žinoti apie pasaulio pabaigą. Nenoriu žinoti, kas bus rytoj. Taip įdomiau gyventi. Kai nežinai, kas laukia už kampo. Ir netikėtai atsiduri vėl toj pačioj vietoj, kur kažkada jau buvai. Ir apsidairai. Ir pagalvoji, kad vieta tokia pat. Beveik tokia pat. O aš jau kita.