2012 m. sausio 31 d., antradienis


Kažkada rašiau apie ėdimą.
Mano nuostabūs skaitytojai aukštai įvertino šį "kaip nereikia daryti" pavyzdį, nes, deja, toks reiškinys yra globaliai paplitęs.
Kažkodėl vyriškos lyties piliečiai dažnai elgiasi labai vartotojiškai su moteriškos lyties pilietėm. O moteriškos lyties pilietės leidžia vyriškos lyties piliečiams su jomis taip elgtis. Atrodytų, situacija subalansuota ir visi turėtų būti patenkinti. Bet taip nėra.
Moteriški vientetai jaučiasi engiami, pradžioje bando kovoti, bet nuo mažens į galvą kalta taisyklė, kad moteris geriausias žmogaus draugas "mergaitės turi būti švelnios, suprantančios ir didžiausia laimė, kad vyriškis būtų patenkintas" neleidžia joms spirti vyriškam vienetui į jo genitalinį pasididžiavimą. Nes mergaitės nesispardo. Mergaitės šypsosi ir stengiasi tolerantšikai priimti partnerių skirtumus bei adaptuotis prie situacijos. Nes svarbiau už viską - išsaugoti taiką šeimoje.
O vyršikas vienetas, (bent jau toks turėtų būti pagal išorinius lytinius požymius, bet ne daugiau) pasižaidęs "koks aš visagalis ir taisykles čia diktuoju aš", sunaikinęs moters savivertę, pavertęs ją į buities rakandą praras susidomėjimą. Kaip pažaidus "pasidaryk pats". Rezultatas gavosi kreivas, ne toks, kaip ant pakuotės ir kelios detalės atliko. Bet ir taip veikia, bus gerai.
Ir atrodo moteriškutei, kad nieko savo gyvenime nebeliko. Nei draugų, nei laisvalaikio, nei savo asmeninės erdvės, savo kampelio namuose, kur galima pasislėpti, ramiai pabūti vienai, užsiimti savo reikalais.
Ir žmogus praranda savę patį. Jis daugiau nieko nebeturi viduje. Praeitą kartą palyginau su išvalgytu kiaušinio lukštu. Vienas mano pažįstamas padarė filmuką apie bedarbystę, žmones pavaizdavo kaip į gatvę išmestus prekių maišelius. Man patiko šitas palyginimas. Plastikinis maišelis kaip apvalkalas. Maišas reikalingas svetimiems poreikiams, darbams, rūpesčiams, pramogoms... O kai šitus poreikius iš jo išimi - maišelis praranda formą. Tampa permatoma plėvele. Krenta ant žemės ir jį nupučia vėjo gūsis.
Deja, kai maišelyje nieko nebėra, kai jis tuščias, nėra nieko savo, asmeninio - jis bus niekam nereikalingas. (geriausiu atveju tokius maišelius sukiša į spintelę po kriaukle, šalia šiukšlių dėžės). Ir tas vyras, kuris sistemingai ir uoliai ištuštino maišelį, išeis ieškoti naujo, blizgančio, tvirtom rankenėlėm. Ir kol kas dar pilno maišelio.
Kad vėl jį ištuštinti, vadinant tai meile.
O tai ne meilė - tai vartojimas, naikinimas, vampyrizmas - vadinkite kaip norite.
Bet žmonės ne daiktai. Jie negali būti vartojami. Aš ne agitatorius tribūnoje su garsiakalbiu, bet brangūs žmonės, nesileiskite vartojami. Saugokite save. Patys. Pačios.


.

2012 m. sausio 30 d., pirmadienis


Vat toks jausmas, kad norėčiau turėti vidinį "delete" mygtuką. Paspaudei - ir net nepaklaustų "are you sure?", o  iš karto be kalbų ištrintų be pėdsako. Ir kaip nieko nebuvę. Kaip peržiūrint senas nuotraukas - nepatinka, lauk.
Bet neturiu tokio prietaisėlio. Gal ir gerai. O atmintis ir pati kažkaip susirūšiuoja, užsiretušuoja, išblunka...
O labiausiai žmonėse aš nekenčiu bailumo.


Beprotybė: daryti ta patį vėl ir vėl ir tikėtis skirtingo rezultato.
/Albert Enstein/

 

2012 m. sausio 29 d., sekmadienis


Jei žmogus galėtų būti sukryžmintas su kate, tai patobulintų žmogų, bet sugadintų katę.
/George Bernard Shaw/



Sapnavau sapną. (Gal ča neikam ir neįdomu, tik man pačiai įdomu paskui persakityti savo ryškiausius sapnus. Neįdomu - neskaitom, skaitom tadu delfi ir žavimes žodžio grakštumu, taiklumu ir gilia mintimi).
Tai va. Sapnavau sapną. Užpraitą naktį. Kas naktį sapnuoju. Šią naktį sapnavau tokį smagiai nepadorų sapną, bet tiek jau to. Nežadinsiu vaizduotės. O tas užpraitas sapnas buvo toks: vaikštau aš po tokį didelį pastatą. Viešos paskirties - nes laiptai platūs, erdvūs. Biblioteka, universitetas aš šiaip kažkas didelio, šviesaus, ramaus. Tik žinau - kad negaliu iš čia išeiti. Vaikštau aukštyn žemyn. O išėjimo nėra. Tada susitinku kažkokį bendramintį ir ieškom išėjimo kartu. Nusiledžiame į rūsį. Ten tamsu, bjauru, vamzdžiai, laidai, komunikacijos ir voratinkliai. Aptinkame kambarį išklotą ryškiai ryškiai mėlynom plytelėm. O viena plyta sienoje išsikišus. Pajudiname ją. Ir lubos taip indianadžonsiškai ima leistis žemyn. Labai baisu. Nesinori būti sutraiškytai ant ryškiai ryškiai mėlynų plytelių. O sienoje ankštas siauras praėjimas. Lendu ten. Iš jo du tuneliai. Žinau, kad rinkis galiu tik vieną ir negalėsiu grįžti. Pasirenku ir keberiojuos pirmyn. Netikėtai atsiduriu didelėj didelėj salėj. Labai aukštoj, šviesioj. Pilna žmonių ir šiuolaikinio meno kūrinių, instaliacijų įdomių. Vaikštau, dairausi. Žiūriu - berniukas pardavinėja šunį. Toks mielas mielas. Nors aš ne iš "mimimi pupuliukas utiutiu" serijos, bet širdį pakerėjo iš karto. Klausiu, kas per veislė tokia. Sako - laukinis taksas. O ne taksiškas visai. Daugiau toks užpernai-kioskelinis-surink-lipdukiškas. Dvi akys didelės, už dūšios griebiančios. Bet tai ne viskas - dar keturios akys palei nosį. Mažos, voriškos. Ir nors aš visai visai nė trupučio ne šunistė, bet užsigeidžiau to šešiakio laukinio takso. Kiek kainuoja, klausiu. 400 svarų. Oho, sakau. O pati galvoju - su tuo šunėku dar ir vaikščiot kasdieną reikia. Kakučius rinkti. O aš rytais padrybsoti mėgstu... O jis į dūšią žiūri ir tirpdo mano valią. Pagalvosiu, sakau. Rytoj ateisiu.
Ir prabudau.

Va tokios tos papildomos akys. Tik ant šuniško snukio. Ir nesistebėjau visai. Čia tik šiame pasaulyje, jei kažkas neįprasto - tai jau keista. O sapne viskas sueina net pečiais negūžtelėjus. Sapne įdomiau.


2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

 
Žinojimas, kad esi mylimas - suteikia stiprybės, o mylėdamas pats - įgauni drąsos.

/Lao Tzu/


2012 m. sausio 25 d., trečiadienis

Seksas pagal grafiką


Dirbadama visuomenei naudingą darbą, viena ausim klausiau radijo. Laida skirta moterims, kurios labai nori būti sąmoningos ir progresyvios. Studijoje psichologai, profesoriai ir politikai  jausmingai  reklamuoja save gvildena klausimus, kurie atrodo labai keisti nesąmoningai ir neprogresyviai moteriai, t.y. man.
Šį kartą tema buvo itin netnežinaukaipavadinti ir patraukė mano vienos ausies dėmesį. O tema štai kokia: sutuoktinių sutartis dėl sekso dažnumo. Taip taip. Kai kurie vyrai ir žmonos pasirašo sutartį kiek kartų per savaitę jie seksinsis. Kažkodėl populiariausias grafikas "du kartus per savaitę". Kaip užsienio kalbos kursai.
Abi mano neprogresyvios ausys negalėjo patikėti, kad tie, be abejonės, kostiumuoti-diplomuoti dėdės ir tetos labai rimtai apie tai kalba. Ir kaip tai yra gerai. Kaip palengvina šeimos gyvenimą. Kad niekas neturi teistės reikalauti iš sutuoktinio sekso ne pagal sutartį. "Brangioji, tu šiandien tokia graži!" - "Šalin rankas, sutartį skaitei? Šiandien nepriklauso!". Arba atvirkščiai.
Anot radijuje gyvenančių balsų, tokia sutartis tiesiog gelbėja šeimas nuo skirybų.
Tikrai tikrai. Aš nejuokauju.
Vat.
Ir susimąsčiau tada - kur aš čia papuoliau? Ar viskas su šita šalim tvarkoj?
Na, kol kas iš manęs niekas sutarčių šiuo klausimu nereikalauja. Lankstus grafikas, taip sakant.
Bet visuomenė su tokiom radijo laidom man ima keltį įtarimą.

2012 m. sausio 23 d., pirmadienis




Išprotėti, nusižudyti ar tęsti? 
/Charles Bukowski/


P.S. Gerb. Irmantai ir kiti gerb. skaitytojai, nereikia priimti šio tinklaraščio kaip 100% mano gyvenimo atspindžio. Aš nesiruošiu nei žudytis, nei išprotėti. Čia tik citata ir tik paveiksliukas. Atidirbus saulėtą pusdienį, likusią dienos dalį skirsiu visokiems geriems ir maloniems užsiėmimams, tame tarpe giros darymui. Reikia apšviesti gūdžios monarchinės šalies atstovus gi. 

Tibetas, XV a.

Smagaus pirmadienio!



Mes gyvename. Mes mirštame. Tai viskas. Bet per vidurį, mes svajojame.
/Alex Behr/


2012 m. sausio 22 d., sekmadienis



Teoriškai, viskas paprasta. Pvz.:
A+B=C, H+F=Ž, Ė+O=Ū ir t.t.

Tačiau praktikoje visada viskas kitaip. Nėra didelės lentos su kreida prirašytom formulėm. Išprotėjęs profesorius suvalgė kreidą ir atsisėdęs ant lentos išplaukė į Panamą.
Taigi, tas pats  banalusis A+B=C pavirsta realybėje į lygtį su begalybe kintamųjų: A+B+x+y+z+........= a bala žino, kam ten kas lygu, o kam nelygu.
Ir kaip tuos nežinouosius sužinoti? Empyriniu ir organoleptiniu būdu. Pauostyt, palaižyt, paspardyt. Paprasčiau tariant - bandymų ir klaidų metodu.
Intuicija čia irgi praverčia, bet šitą subtilę damą dažnai pakeičia norai, vaizduotė ir iliuzijos. Atsargiai su intuicija. Dar neaišku, kur nuves švelniai kuždėdama "aš viską žinau geriau už patį žinojimą".

Dažnai abejoju, ar patirtis iš tiesų suteikia išminties. Kartais kai ažiūri - ta patirtis atsiduoda degutu, naftalinu ir rūdimis. Žmogus pavirsta į surūdyjusį raganosio skeletą, spjaudantį karčiom seilėm ir mokantį reaguoti į aplinką tik keliais užsiprogramuotais būdais.

Kažkokiu būdu galvoje susidelioja įvykių modelis - kad tam tikri veiksmai tarpusavyje susiję. "Jei asmuo A daro veiksmą B, o aš atsakysiu veiksmu C, tai gausiu didelį saldainį". Visai patrukli, patogi teorija. Kartais labai padeda. Dažnai netgi veikia. Kol neįsivelia ankščiau minėtieji kintamieji. Ir visa graži veiksmų seka vietoj didelio saldainio duoda didelį ... patysžinotkokįžodįnoriuparašytibetneparašysiu.

Ir viskas būtų nuostabu, jei žmonės tai suprastų ir taikytų kasdieniniame gyvenime.  Bet paprasčiau galvoti, kad kažkada, praeitame tūkstantmetyje išmokta formulė tinka visiems gyvenimo atvejams. Kas suveikė sužavėti klasiokę šeštos klasės žiburėlio metu vargu ar veiks kai žilė barzdon. Nuo pirmo sėkmningo bandymo  išvengti  tėvelių bausmės, išsisukti nepadarius namų darbus ir pasimatymo laikų daug kas pasikeitė...

Nieko aš šitame gyvenime nesuprantu. Viską, ką Lietuvos švietimo ministerija daug daug metų bandė sukišti į mano galvą sėkmingai pamiršau. Sunkiai skiriu pliusą nuo minuso. Pagal tikimybių teoriją kartais atspėju. Todėl nesukdama galvos drąsiai minu ant eilinio grėblio.

Ir ką aš čia tuo norėjau pasakyti? Kaip visada pamečiau mintį. Na, galų gale, kaip sakė senasis gerasis ūsuotasis Einšteinas "Jeigu faktai neatitinka teorijos – pakeisk faktus".

EInu pirkti džinsus. Labai sudėtinga procedūra.






2012 m. sausio 21 d., šeštadienis


Suprantu, kad ir gintaro šalies tautiečiams galbūt ne visada lengva suprasti apie ką aš čia rašau. O ką jau kalbėti apie angliakalbius kapitalistus, kurie skaito šitą blogą su vargano google vertėjo pagalba.
Geriam alų apytuščiame pabe, nes visi normalūs žmonės tokiu laiku dar vaizduoja, kad dirba. Prisimerkęs ir palenkęs galvą į šoną atsargiu balsu klausia: "Google keistai labai išvertė tavo blogą... meškos ant dviračių, zuikiai su balalaikom... nieko nesupratau... neteisingas vertimas...". "Na taip, - sakau, - meškos ant dviračių ir zuikiai su balalaikom - teisingai viskas. Ko nesupratai?". "Kodėl meškos ant dviračių?". Hmmmm... Ir kaip čia paaiškint, kad tai ne žiaurus elgesys sy gyvūnais...
Dabar ta žmonijos dalis, kuriai nenusišypsojo dangiška laimė pažinti didžią ir nuostabią lietuvių kalbą galės paskaitinėti mano įrašus angliškame bloge:
http://blogsedova.blogspot.com/

2012 m. sausio 20 d., penktadienis



Jeigu esi įsrigęs svetimoje svajonėje, tu susimovei.

 /Gilles Deleuze/ 


2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis



Prieš kalbėdamas - klausyk,
Prieš rašydamas - galvok,
Prieš išleisdamas - uždirbk,
Prieš investuodamas -ištirk.
Prieš kritikuodamas - palauk,
Prieš melsdamasis - atleisk.
Prieš mesdamas - pabandyk,
Prieš išeidamas į pensiją - taupyk,
Prieš mirdamas - duok.

/ William Arthur Ward/

2012 m. sausio 17 d., antradienis



Kartais labai smagu pažiūrėti, kokie paieškos laukelyje įvesti raktiniai žodžiai atvedė atsitiktinį skaitytoją į mano virtualų kamputį.
Yra pastovūs nosies krapštymo kursų lankytojai mielieji mano skaitytojai, ir nemaža dalis tų, kurie tik šiaip pro šalį ėjo. O gooooglas koją pakišo.
Nenustoju stebėtis, kokių gilių žinių žmonės ieško interneto kloduose. Siekia dvasinio tobulėjimo. Ne kitaip:

sudai šiknoj
su slapiom kojinem
kaip dauginasi sunys
ka daryti jei norai nesipildo?
kaip sunys dauginasi nuotraukos
aš nebutinai sutinku su viskuo, ka aš sakau.
dvesia krevetes
ar imanoma suspausti dantis jeigu jie su tarpaisis
is kur pagauti drugeli
baisus plaukai
...

Dar nemažai skaitytojų užklysta ieškodami gražių žmonių, lapių, sraigių, meškiukų ir anoreksijos.

Tai susimąstau - ir apie ką aš čia?



Jau kažkada rašiau, kad mano manymu, ne visada verta daužyti galvą į sieną, jei matai, kad stengies stengies - o gaunasi šūdas paprastasis. Gal ne visai šūds, bet panašios vertės produktas. Vėl gi nesupraskite mano žodžių per daug tiesmukai - jei iš pirmo karto gaunasi, pavadinkime gražiau - blynas, tai dar nereikia galvos pelenais barstyti. Bandome dar kartą, dar kartą ir dar kartą. Kaip sakoma, norint bėgti, pirma reikia išmokti eiti. Kantrybė ir praktika dažniausiai padeda.
Bet būna, kad ir ne. Nereikia perlenkti lazdos ir atkaklumo versti į savęs prievartavimą. Galima, aišku, kad galima ir mešką išmokyti dviračiu važiuoti, ir zuikį balalaika groti. Bet ar tai verta laiko ir pastangų?
Va kartais taip ir jaučiuosi - kaip zuikių balalaikininkų ansamblio vadovė ir meškų dviratininkių komandos vyr. trenerė. Vienoj rankoj dirigento lazdelė, kitoj botagas, o burnoj švilpukas. Balalaikos groja, meškos ratais važiuoja, o aš centre visos šitos kakafonijos stoviu ir atsigrožėti negaliu. Dairausi, kur čia pabėgus, bet baisu, kad visi zuikiai su balalaikom ir meškos ant triratukų puls iš paskos. Sunku nuo savęs pabėgti.
Nebėgsiu. Sugalvosiu ziuikiams ir mešom naują veiklą.
Birbynes ir šokdynes.


2012 m. sausio 15 d., sekmadienis



Radimas, tai kažko netekimas.
Aš galvoju apie tai, galbūt net gedžiu,
ko aš netekau, kad tai rasti.

— Richard Brautigan

Brautiganas nusišovė į galvą iš .44 Magnumo. Jo irstantis kūnas buvo rastas po mėnesio su priešmirtiniu rašteliu:
"Bjauru, ar ne?"


2012 m. sausio 13 d., penktadienis

Paskutiniu metu pagausėjo mano sveikos gyvensenos rubrikos rašliavos skaitytojų. Turbūt ne visi žino, kas aš tokia. Aptikau, kad anot Skirtumo, aš esu pavasirinio vėjelio dvelksmas, o Rokiškis laiko mane moteriškumo skleidėja ponia Ieva. Tai va, dabar bandau apsispręsti ar aš čia vėjelis, ar vis gi ponia.
Iki ponios man dar augti ir augti. O vėjelis skamba visai žavingai. Ir niekas manęs anksčiau nevadino, net kavalieriai. Tai va, vyriškiai - įsidėmėkit, moteriškėms visai patinka, kai jas vadina pavasarinio vėjelio dvelksmu. Taip taip, suprantu, kad nesąmonė, kad ne iš karto liežuvis apsiverstų. Bet nieko, pasitreniravus prieš veidrodį ir dar atitinkamą žvilgsnį nutaisius su tuo vėjeliu labai daug ką pasiekti galima. Pravers daugelyje gyvenimo atvejų.

Mano 2011-ųjų metų įvykis - persikraustymas į šitą keistą salą. Didžioji Britanija nemaža sala ir labai graži.  Dar ne viską apžiūrėjau, yra kas veikti 2012. Miestas Mančesteris manyje meilės iš pirmo žvilgsnio (prieš 3 metus) nesukėlė. Iš antro, ir iš trečio taipogi. Bet nusprendžiau duoti jam šansą, gal mums reikia pažinti vienas kitą geriau. Gal aš vis dar ilgiuosi Vilniaus, gal man reikia daugiau laiko...
Mančesteris nusipelno atskiro pasakojimo. Žavi mančesteriečių nuoširdi meilė savo miestui. O blogo miesto juk tiek žmonių šiaip sau nemylėtų. Juk nemylėtų, ar ne?
 Ir man patinka, kaip skamba "Miss Sedova". Chi chi.

Blogų aš beveik neskaitau. Daugiau žiūriu paveiksliukus. Nes būna, kad paveiksliukai geri, labai geri, o tekstas tarp jų apie tris meilužius. Išvados: prasti meilužiai, jeigu reikia net trijų vienetų. Ir iškarto imu abejoti ne tik autorės meilužių, bet ir viso blogo kokybe. Ir be to, labai daug raidžių apie tai rašo. Ar labai įdomu? Man savų užtenka. Tai ir nustojau skaityti.

O kodėl rašau? Kad mano mielos draugės ir draugai žinotų, kad aš sveika gyva. Kuo kvaršinu savo vėjuotą galvą ir ką mano akys mato.
O jei tai dar įdou ir plačiajai auditorijai - miela malonu. Nuoširdžiai prašom apsilankyti dažniau.

Šiandien mačiau atspausdintą programėlę, kur "renginio vedančioji Ieva Sedova". Vat kas būna, kai viskam sakai "taip". Kelio atgal nėra. Bet užtai smagu.

Einu plaukus dažyti, rytoj pasimatymas.

Tai va, aš tokia:



2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Pokalbis traukinyje


Nugirdau pokalbį traukinyje važiuodama prie jūros.
Kalbasi du viduriazietiškos išvaizdos vyrukai. Amžius sunkiai nuspėjamas 20-35. Kalbasi angliškai, bet ne su anglišku akcentu. Reiškia, emigrantai, bet skirtingų tautybių.
- Na, aš mėgstu parūkyti hašišą.
- Bet gi smirdi.
- Na taip, smirdi, bet hašas geras šūdas.
- Ne... dvokia tas šūdas, labai dvokia tas šūdas. Kaip tu gali rūkyti tą smarvę?
- Smirdi, bet geras šūdas.
- Dvokia tas šūdas. Nerūkyk. Seksas geriau, aš tau sakau - seksas daug geriau! Vesk!
Foto su teksu nesusijusi, bet gera:



Ėjau gatve ir išgirdau:
nei tai loja,
nei tai karksi,
nei tai krenkščia,
nei tai kvaksi,
nei tai rėkia,
nei tai švokščia,
nei tai žviegia,
nei tai kriuksi...
kas?

Ogi voverytė, pilka uodegytė.

Ant šakos sėdėjo ir ant visos gatvės dainavo. O gal barėsi ant viso svieto. Kas ją žino.
Maždaug taip.

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Čarlis

Prieš tris savaites atėjo moteriškė kaimynė ir sako, kad prapuolė Čarlis. Išėjo ir negrįžta. Čarlis - katinas be vienos kojos. Optimistas pasakytų - katinas su trim kojom. Čia kaip su ta stikline. Bet kojų nuo to ne daugiau.
Ir nesisėdi tam Čarliui namučiuose ant palanges tarp orchidėjų. Į laisvę traukia. Kitų pažiūrėti ir savęs parodyti. Gal ir meilę kokią turi. Platonišką, aišku.
Visa apylinkė nukabinėta Čarlio nuotraukom. Žinau tą jausmą. Pati laksčiau ne kartą ieškodama savo keturkojų.


Praeinu pro šalį. Padūsauju. Kur gi tu Čarli Čarli?


2012 m. sausio 7 d., šeštadienis

Apie namą



Senas dailidė, pradirbęs pas vieną šeimininką daugiau nei 30 metų, nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį. Jis pranešė apie tai šeiminkui, labai nuliūdindamas jį šia žinia.
Šeimininkas paprašė meistrą pasilikti dar bent vieneriems metams. Bet senasis dailidė atsisakė. Tada šeimininkas paprašė jį pastatyti dar vieną - paskutinį namą. Dailidė negalėjo atsakyti šeimininkui ir ėmėsi darbo.
Bet mintimis jis jau buvo Ibizoje toli nuo čia - darbas šlubavo ir jis visai nekreipė dėmėsio į medžiagų kokybę.
Tai buvo prasčiausias iš visų namų, kuriuos jis buvo pastatęs per visą savo gyvenimą.
Kai namas buvo užbaigtas, šeimininkas, kaip paprastai, atvažiavo priimti darbo.
Bet jis net neapžiūrėjo namo iš lauko ir neįėjo į vidų.
Jis išėmė raktą ir padavė jį dailidei: "Ačiū už viską. Tai mano dovana tau."

(autorius redakcijai nežinomas)

2012 m. sausio 4 d., trečiadienis

2012 m. sausio 3 d., antradienis

Šiandien toks vėjas, kad aišku iš kur atsirado pasaka apie Merę Popins.
Vos nenuskridau ir be skėčio.
Žiema net nekvepia. Taip pat pilka, kaip ir pernai. Jokio skirtumo.
Nors šiandien ir nereikėjo anksti keltis, bet norėjau pilietiškai padoriai pradėti dieną. Nepavyko. Bandydama išsiridenti iš lovos užmigau ir sėdėdama, ir skersai lovos, ir užsitempus kelnes, ir su akiniais ant nosies. Ridenimosi procesas užėmė 4 valandas.
pernykščių pažadų 100% įgyvendinau tik "aplankyti naują šalį" - garbė atiteko Škotijai.


Kadangi šiais metais mūsų laukia įvairių stilių ir žanrų pasaulio pabaigos, tai ir nesuksiu sau galvos tikslais, planais, prasmėm ir kt. laimės koroziją sukelenčiais elementais.


Beje, apie pasaulio pabaigą. Yra toks filmas "Melancholia". Labai nelogiškas, neįtikinantis, emocijų nesukeliantis, širdies nepaliečiantis, nieko po savęs nepaliekantis - tiesiog gražūs vaizdai. Gražu, estetiška. Bet daugiau neturiu ką pasakyti. Žiūrėti galima - tai ne laiko švaistymas, bet ir ne aukso fondas.