foto Philippe Lestrade

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų artėjimo!
Kaip visada, jie sliūkina iš parduotuvių lentynų, tv reklamų ir monitorių. Kaip ne keista, šiemet manęs tai netgi netrigdo. Eisiu šiandien nusipirkt spalvoto lietučio - pasikabinsiu ant sienos lovos galvūgalyje - tegul būna fėjų šalis visada su manim. Turiu gyvą eglutę - kažkokį nekvepiantį spygliuotį Picea Glauca. Prisidižiovinau apelsinų - senis šaltis turi būti mano pastangom patenkintas.
Tačiau - mane apėmė vidurio gyvenimo krizė. Visų pirma taip - mano beandraamžiai - dėdės ir tetos. Tą aš jau anksčiau pastebėdavau, bet dauguma būdavo dar visai jaunatviški. O dabar sunku ignoruoti pavytusius kaklus, raukšles ir bendrą sudiedėjima/tetėjimą. O aš juk ne tokia! Čia tik jie sensta, o aš juk ne... atėjantis skaičius 40 baisiai gasdina... Krizė. Laikas pirkti Poršė ir jachtą su fotomodeliais.
O antras krizės momentas - šiemet aš nieko gero absoliutiškai nenuveikiau. Žinot, broliai-šaunuoliai peržvelgia praėjusius metus ir susirašo savo pasiekimus: įkopiau į Krakatoa, išgelbėjau skęstantį krokodilą, baigiau univerą, vedžiau gražiausią pasaulio moterį, išmokau groto jukulele, užauginau savo pirmą batatą... O aš ką? Šiemet absoliučiai nieko. Pernai galėjau ramiai miegot, žinodama, kad metų pasiekimas Motiejus. O dabar - niekur neužlipau, neišgelbėjau, nevedžiau, neišmokau, nebaigiau... Išdaiginau iš sėklos savo pirmą kaktusą? Nu plem. Dar graudžiau. Eiti ką nors gelbėti? Tai reikia, kad kas nors skęstų.
Styvai, laikykis. Tu dabar skęsi, o aš tave gelbėsiu.
Kad metai nenueitų perniek.

 

Ant Mančesterio iškrito sniegas.
Koks visas 1 cm.
Žmonės meta mašinas gatvėje ir eina pėsčiomis. Vėluoja arba atšaukti traukiniai.
Ir šita šalis kažkada valdė pasaulį???
Traukiniai Anglijoj atskira istorija.
Jeigu kokioj Vokietijoj pagal traukinius galima tikrintis laikrodį, tai Anglijos traukiniai yra kaip... khm... kokį čia palyginimą suraičius... tikslūs, kaip saulės laikrodis per lietų. Va.
Ateini į traukinį, atsisėdi. Lauki. O jis nejuda. 5 minutės. Stovi. Nejuda. 10 minučių... 30 minučių... visi kiti kažkur važiuoja, o tu stovi vietoj. Tada konduktorius praeina ir visų atsiprašo, kad traukinio vairuotojas neatėjo. Kaip??? Pramiegojo, pamiršo, pagrobtas? Ir pilnas žmonių traukinys stovi ir laukia jo.
Arba dar - kiekvieną rudenį traukiniai vėluoja arba iš vis būna nuimti, nes ant bėgių nukrito medžių lapai. Ir kiekvieną rudenį tai netikėtas siurprizas ir šokas. Labai pavojingas reiškinys! Traukiniai turi važiuoti labai labai lėtai, o tai nulėks nuo bėgių! Visame likusiame pasaulyje nebūna rudens, lapų, lietaus, žiemos ir sniego.
Čia gal ne visai į temą. Bet prie to paties "kas dar šitoj šalį pzdc".
Draugė pasakojo. Dirba pas juos įmonėje keli vyrukai 25-35 metų amžiaus. Anglai. Maikes sandėly pakuoja. Reikia į dėžę sudėti 70 arba 80 maikių. Nesugeba suskaičiuoti. Visada bus arba 68 arba 71. Dirba jau virš pusės metų. Arba ateina pavėlavęs 20 minučių. Šefas sako - kodėl vėluoji? Aš nevėluoju. Kaip nevėluoji, jau 9:20. Nevėluoju. Ar atėjai per anksti? Ne. Ar atėjai laiku? Ne... Tai reiškia vėluoji! Bet juk nedaug!!!
Sako, visa ta karta tokia. Terminas yra - generation Y ar Z. Nesitikslinau. Žodžiu, generation WTF.
Ir jie ne debilai. Būna ir mediciną baigę. Tokie daktarais dirba. Tik gali rašyt su klaidom. Nemokėt skaičiuot. Išeit iš darbo vietos nepranešę. Ateit bet kada. Ir jie ne dundukai. Universitetus baigę. Nes egzus išlaikyt nėr sunku jeigu ruošies - turi klausimus, pasiruoši visus, siurprizo nebus. Išlaikei. Įstojai. Baigei. Ir jie - tokie WTF visose srityse. Ligoninėse kuriamos grupės, kurios šitus veikėjus prižiūri, kontroliuoja, kad neišeitų kada užsimanę ir pan.
Tai vat toks traukinio vairuotojas gali ateiti pusvalandį pavėlavęs į darbą - juk nedaug. O visi keleiviai laukia. Konduktorius už jį atsiprašinėja ir klauso pasipiktinimus.
Pasnigo. Ramu.
Gatvėj beveik nėra mašinų. Ryte nebuvo kamščių.
Mančesteris stovi.

Orai keistai bjaurūs.
(Mančesteryje toks pasakymas nieko nereiškia. Atsakymas į tai sarkastiškas "what a surpise!")
Ryte prabudus girdžiu kaip kaimynas gramdo mašinos stiklą. Išėjus į lauką muslmoniškai apvynioju šalį aplink galvą. Grožis pralaimi prieš šaltį, nors man gražu - nusprendžiu prabėgom žvilgtelėjusi į mašinos lango atspindį. Po kojom skaniai šnara sušalę lapai, sukeldami bulvių traškučių norą ir refleksinį seilių išsiskyrimą paalvojus apie nepakrtojamą natrio gliutomatą.
Dangus giedras griedras tik lėktuvų takai minimalistiškai dekoruoja dangų. Ir užpakalis šąla. Nėr su kuo apsivynioti. Rytoj vilksiuos paltą.
Mano nauja gatvė labai gera. Tiksliau gatvė, į kurią išeina mano akligatvis. Joje, gatvėje, į kurią išeina mano akligatvis yra labai gera azijietiška daržovių parduotuvė, o tai reiškia, kad viskas pigiau ir pasirinkimas didesnis - būna netgi burokų su lapais. Ir prieskonių, ir falafelių ruošinio, ir migdolinių pirštelių, ir džemų skanių, ir netgi lenkiškų produktų lentyna. Dar mano gatvėj (taip paprasčiau) yra kavinė jauki ir kepyklėlė, ir tortų visokių mandrų kepykla, ir labai gera (mega pound shop) svarinė parduotuvė, kurioje yra visko visko ir netgi haribo meškiukų, ir prailgintojų, ir siuvimo rinkinių (nes adatos ir adatėlės visada kažkur išsibėgioja), ir gražių medinių pjaustimo lentelių, ir sensodine pastos, ir imbierinių sausainių, kurių trupinių pilna mano lova, ir dušo užuolaidų su širdutėm (kitokios dar bjauresnės), ir kvapo šaldytuve sugerėjų. Ir dar yra japoniškas restoranas, ir indiškas, neskaitant 3 kinietiškų ir 1 indiško take away, ir lažybų punktas, ir laidotuvių biuras, ir advokatų kontora, ir optika, ir raktų darykla, ir batų taisykla, ir dantistų kabinetas, ir vaistinė. Ir dar yra negraži tvora ir benamė stora čigonė ant kampo, kuri pardavinėja žurnalą, kurį čia pardavinėja benamiai, kad neprašyti išmaldos, ir jie turi specialias lemenes ir ant kaklo pakabintą pažymėjimą, kad jie oficialūs benamiai su žurnalais. Aš vis galvoju, kad reikia nors kartą nupirkti, bet vis skubu skubu arba šiaip tingiu.
Ir anksti ryte, kai dar nesinori keltis, bet proletariškai reikia ir slidinėji ant apledėjusio šaligatvio žiūrėdama į lėktuvų takus ir ieškodama jų raštuose slaptos egzistencinės prasmės, kodėl man taip anksti reikia eiti iš namų, matau, kaip azijietiškos daržovių parduotuvės vyrukas dėlioja lauke mandarinus, o labai geros mega svarinės parduotuvės vyrukas kabina lauke languotas tašes ir jie kalbasi per gatvę indiškai-pakistanietiška kalba - suprantu - diena prasidėjo. Pasisveikinu su mandarinais.
Ir širdį užlieja žvalus rytinis gyvenimo džiaugsmas.

O vakare lyja. Ir nebežiba šerkšnas ant mašinų stogų. Tik balose atsispindi kalėdinės šviesos.

Baigėsi ta mūsų žiemužėlė žiema. Tiesa pasakius, net nelabai prasidėti spėjo. Taupiai taip. Sparčiai. Neišsiplėčiant.

O vietiniai salos gyventojai mane jau gerokai dakasė su savo "Tai sniegas tau priminė namus...", "Pasijautei kaip namie?"...
Ir dar nuoširdžios nuostabos kupini klausimai: "Ir kodėl tau šalta? Tu juk iš šiaurės, turėtum būti pripratus prie šalčio."
Kartoju dar kartą - ne, Lietuvoje mes negyvename šaldytuvuose, nei sniego pilyse, nei ledo rūmuose. Lietuva ne Šiaurės ašigalyje. Nei Pietų. Pas mus žiema ne 12 mėnesių, o vasaros karštesnės, nei UK. Vasarą pas mus +35 C, bet prie karščio aš irgi nepripratus. Jei sutiksit mane dykumoj prakaituojančią - nenustebkite.

Kur pažvelgsi - visur balta (arba kai per pūgą nesisėdi namuose)

Pagaliau ir į mūsų karalystę atėjo žiema. Aš jau net nesitikėjau. Girdėjau, kad žada sniegą. Bet meteorologais tikėti - kaip tv gido astrologine prognoze - galima tik iš nuobodulio.
Su mišria kompanija susiruošėme į žygį. Mišri kompanija žygiuoja kiekvieną pirmąjį mėnesio šeštadienį. Pasiūlymas, atsižvelgiant į prognozuojamą pūgą, ramiai žygiuoti aplink Holingowrth ežerą buvo atmestas. Mus gi  į kalnus traukia. Aukščiau, vikriau, drąsiau.  Na, angliški kalnai, gal ir ne Alpės. Bet netgi Wikipedija Peninus kalnais vadina. Nors kalvos ten, kalvos ir tiek, nors ir didelės. Puskalniai, trumpiau tariant.
Ežeras tikrai neatrodė patraukliai pilką apsiniaukusią dieną. Ne seksiseksi:

Būrio vadas, apsiginklavęs žemėlapiu nuramino mažiau ryžtingą kompanijos dalį, kad maršrutas tik 4,5 mylios, juokas, žodžiu. Ir mes juo patikėjome. Kaip galima netikėti žmogum su žemėlapiu? O pasirodo - galima. Ne tik galima - reikia. Juk žinojau, iš patirties žinojau - niekada negalima pasitikėti vyrais! Net ir su žemėlapiais!

Paskui klausiant "kiek dar liko?" vis girdėjau atsakymą "dar kokios 2 mylios".  Susumavus visas tas "dar 2 mylias"  gautųsi  kokios 7 mylios mažiausiai. Kas nėra taip jau baisiai daug, bet greitakojai Sedova vis teko laukti lėtosios grupės dalies. O laukti - šalta. Ypač per pūgą.

Viskas prasidėjo gražiai, žaliai, su sniego raibumu. Žiemos kvapas džiugino iškišus nosį iš miesto.

O tada pradėjo byrėti iš dangaus sušąlusio vandens molekulės. Mažos mažos. Kokia čia pūga, sakau. Juokas tokia jūsų angliška pūga. Aš gi, cho cho, iš Lietuvos. Manęs taip lengvai neišgąsdinsi, cho cho.
Bet ledo kristalai grupavosi į didesnes kompanijas ir greitai pūga netgi labai supūgėjo. Vėjas pakilo. Matomumas pradingo.

   

Ten kažkur turėjo atsiverti nuostabus vaizdas į apylinkes. Vaizdo nebuvo jokio.

Ten kažkur turėjo būti romėniško kelio fragmentas. Pro sniegą matėsi keli akmenys. Gal ir romėniški. Svarbu nepaslysti.
Nusileidus žemyn į civilizaciją akies kraštu pamačiau judančius kupstus. Apsnigtos avys. Myliu avytes.

Nesigilinant į detales, žygis pavyko. Niekam juk neįdomu, kad buvo šalta, pilna ausis vėjo, sniegu aplipę akiniai ir visi kiti šalti, šlapi ir nekomfortabilūs dalykai.
Bet juk tam ir eina sportsmenkos komsomolkos idijotai į žygius, kad paskui grįžti į šiltus namučius, griūti į karštą vonią, persirengti sausais drabužiais, įlįsti į jaukią lovą ir džiaugtis civilizacijos pasiekimais.

Šią savaitę gavau labai gražią mėlynai katinišką atvirutę iš saulėtosios Kalifornijos. Su palinkėjimu: "...sakoma, kad katinai išpildo plinkėjimus......linkiu, kad artimiasiu metu leistumeisi į pačias neįtikėtiniausias keliones: nusifotografuotum ant pasaulio krašto, išgertum puodelį kakavos su Antarktidos ruoniais ar Australijoj ssušoktum tradicinį aborigenų šokį!"
Palinkėjimai pradėjo pildytis. Vakar nusifotografau ant pasaulio krašto:

Ten toliau nebuvo nieko. Nei žemės, nei dangaus. Tik balta balta...
Tikrai, katiniški palinkėjimai pildosi. Sekanti stotelė - Australija? :)

Saulėta ir pavasariška atrodė tik žiūrint pro langą. Iš tikro ten buvo šalta. Termometrai sako visas -1 C. Žinau, kad kontinente dabar beveik -30 C. Bet savas šaltis arčiau kūno ir man vietinis -1 šaltesnis už tolimą -28.
O karštakraujai anglai ir ypač anglės vaikšto plikom kojom, vasariniais medžiaginiais bateliais, plonytėm palaidinėm ir šaliko net dėl grožio neužsimeta. Be pėdkelnių, kojos plikos. Ir net nemėlynuoja. Kur jau man čia lygintis. Pas juos antifrizas gyslomis teka. Pas mane  - arbata.
"Girdėjau, tavo šalyje dabar -28. Tai tau dabar čia kaip vasara?".
"Ne, mano mielas, aš vasara su paltu nevaikštau".
Reikia susikaupti ir išlįsti vėl į tamsų šaltą miestą. Gal jau tikrai sedovai senatvė, kad mieliau smogsočiau lovoj ir žiūrėčiau "Coronation street", negu flirtuočiau su rudaakiu kavalierium?
O viso pasaulio balandžiai mėgsta sėdėti ant statulų galvų. Kedenti plunksnas ir tuštintis.

p.s. audinių prisipirkau,kad vos panešiau. 10 kartų pigiau, negu tėviškėlėj.

Į sniego temą:

Duok, sniego man duok

Lyja. Šilta.
Neteisinga ir ne taip.
Noriu sniego iki kelių.

p.s. laimingi žmonės, kurie galėjo gyvai stebėti šitų kačių sniego jausmą.

Sninga ir tirpsta. Sninga ir tirpsta. Laša. Samanos ant akmeninio stogo suvalgo sniegą, išgeria lietų. Ir vėl sausa.

Baltas rytas. Pilka diena.

Lietvamzdis čiurlena.

Apie sniegą ir rastus

Ajajai kaip gražiai sninga!
Panašu į nebylią muziką. Simfoniją. Būčiau kompozitorius ūsuotas - būtinai sukurčiau kokį opusą. Su pakilimais, sukūriais, netikėtom pauzėm. Tokį lengvą ir audringą. Bet aš nei kompozitorius, nei ūsuotas.  Ir jau seniai pastebėjau, kad vaizdai veikia mane stipriau, nei garsai. Tyloje žiūriu į šėlstančias snaiges. Čia labai tylu, beveik nėra pašalinių garsų. Ryte už lango man giedojo varna. Labai stengėsi.
Va ir nurimo.
Legaliausias būdas išreikšti savo nepasitenkinimą gyvenimu - keikti orą. Atseit jis neprisiderina prie dienos planų. Oras netinka prie batų, palto ir kepurės. Visiškai nedera prie autobuso trarkarasčio. Ir tuo labiau prie noro pasipuošti. Nors atmosferos reiškiniams mūsų batai visiškai neįdomūs. Prisitaikyk arba išnyk.
Išties, nuostabus rytas. Nesijuokit. Ta varna labai gražiai kranksėjo. Čiulbėjo iš visos širdies. Nekreipdama dėmesio į orą. Va taip ir reikia - nori čiulbėti - čiulbėk. Nekreipdamas dėmesio į nieką. Kam nepatinka - lai nesiklauso. O kažkas visada įvertins.  O kokį balsą jai gamta davė - nu nepasirinksi gi. Galima pagalvot, mes čia visi tokie tobulybės. Kaip juoktis iš kitų - visi greiti. O išsitraukus rastus iš savo akių galėtumėm pastatyti gigantišką paminklą puikybei-tobulybei. Ir padegti kaip Morę. "Puikybe-tobulybe lauk iš kiemo". Bet be rastų aky irgi ne kas. O taip visada gali išsitraukti ir tvot per galvą savo artimui. Teorija apie artimo meilę prasideda nuo savęs paties. O čia jau sudėtingoji dalis. Ko gero daguma žmonių patys save savo nuosavais akių rastai užsitalžo taip, kad ir vaikšto visą gyvenimą susirietę.
Pala. Aš juk čia apie sniegą ir varną. O gavosi kaip visada.
O vakar pažiūrėjau "Rūgpienių kaimą". Geniali tėčio mintis: "Jei aš turėčiau tokį katiną, ko gero net nevesčiau." Man reikia katino. Pilko, raino, protingo.
O kol kas vėžliukas ant desktopo man kompensuoja katiną ir nupiepusi augmenija ant palangės - sodą.