2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Apie plastikines lėles ir ūsus

Pažiūrėjau filmą "Lars and the Real Girl" (2007). Gal ir ne pats įdomiausias filmas pasaulyje, bet šiek tiek kitoks nei meinstrymas. Apie vienišą vaikiną su ūsais, kuris buvo toks vienišas, kad jam skaudėjo, kai žmonės jį apkabindavo. Kaip nudeginus. Ir jis atsisiuntė sau plastikinę merginą. Ir elgėsi su ja kaip su tikra... Na, nepasakosiu toliau.
Pakankamai mielas filmas.
Motina Terezė sakė, kad didžiausias skurdas - vienatvė.
Pagalvokite apie tai....



Žmonės susikuria sau objektus - tikrus ir įsivaizduojamus, kad užpildyti viduje esančią tuštumą. Plastikinė lėlė tik hiperbolizuotas simbolis. Bet iš tiesų visi mes nešiojamės po tokia lėlę. Kažkas juk mus supranta ir myli: jei ne šalia esantys žmonės - tai bent jau šuo, katė, televizorius ar Jėzus.
Psichologų duomenimis 85% šeimų yra nesėkmingos. Visiems kažko trūksta ir bandome tai kompensuoti išorėje.
Tam ir sugalvojo žmomės šventes - kad užpildyti kasdienybės spragas. Trūksta romantikos ir meilės partneriui - Valentino diena. Moterys jaučiasi kaip tarnaitės - duosim joms tulpę per moters dieną. Mamos pamirštos, neturite laiko paskambinti - žibučių puokštė ir joms paruošta. Šeimos artumą prisimename per Kalėdas...
O visos kitos dienos? Metuose jų 365. Kas tada? Kam jos skirtos?
Nugivenome bet kaip metus. Nieko tokio. Galime nusipirkti naują kalendorių su triušiuku ir pradėti viską iš naujo. Pasižadėti sportuoti ir valgyti daugiau daržvių... Ir po savaitės pamiršti. Nieko, tuoj bus užgavėnės - rekia valgyti blynus 12 kartų...
O iš tiesų viskas daug paprasčiau. Žemėje gyveno 100 000 000 000 žmonių. Gal šiek tiek daugiau ar mažiau. Neskaičiavau. Šiuo metu gyvena apie 6 000 000 000. Ir visi nori mylėti ir būti mylimi. Ir šventės duoda mažą viltį, kad taip ir bus.
Filmo pabaigoje Larsas pamilsta tikrą merginą.

2010 m. gruodžio 29 d., trečiadienis

Apie pažadus

Šiek tiek pavėluotai sveikinu Visus su Šv. Kalėdom!
Prieš Kalėdas nespėjau,  per Kalėdas švenčiau, o po Kalėdų užpuolė kažkoks nedraugiškas kosėjimo virusėlis.
Nors aš atvirai nemėgstu Kalėdų, bet šiemet atšvenčiau netikėtai-neplanuotai smagiai. Visi geriausi dalykai būna neplanuoti. Smagios Kalėdos - internacionalinėje multikultūrinėje kompanijoje.
Beliko sutikti Naujus metus - ir bus galima vėl ramiai gyventi.

Liko tik 3 senųjų metų dienos. Galima pabandyti peržvelgti praėjusius metus, apibendrinti. Padėkoti už tai kas buvo ir už tai ko nebuvo (kas ne mažiau svarbu). Galima susirašyti planą ateinantiems metams. Niekada to nedariau. Gal verta pabandyti? Toki viešą pasižadėjimą. O paskui po metų žiūrėti kas iš to gausis. Taigi.

Pažadu 2011 metais:
1. Aplankyti bent vieną naują šalį.
2. Skaityti daugiau knygų.
3. Prasmingiau naudoti savo laiką.
4. Gerti daugiau raudono vyno.
5. Išmokti įspirti pačiau sau į ten, kur reikia.
Užteks.

2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Apie atleidimą



Prieš Kalėdas visi pradeda kalbėti apie tam tikrą "Kalėdų dvasią".
Sprendžiant iš to, kad nemažai skaitytojų užsuka į mano dienoraštį iškodami google atsakymo, kas yra Kalėdų dvasia (tai rodo mano srauto šaltiniai) - ne visiems aišku kas ta dvasia ir ką su ja daryti.
Mylėti, atleisti, suprasti, padėti reikia ne tik prieš Kalėdas, o visus metus. Gėris ne sezoninis reiškinys kaip sniegas, kuris ištirpsta pavasarį. Kartą į metus į "Maisto banką" įmestas makaronų pakelis neduoda rezervacijos rojuje.
Kaip pati supratau - gera daryti ir gyventi dėkingumo ir darnos būsenoje reikia ne dėl kitų, ne dėl Dievo ar kitos aukštesniosios būtybės, ne dėl moralinių normų - o dėl savęs. Tiesiog taip yra paprasčiau ir sveikiau. Žymiai labiau apsimoka savo laiką ir energiją skirti džiugiai ir prasmingai veiklai ir kūrybai, o ne beprasmiškoms negatyvioms emocijoms, kurios nuodija būtį ir ėda sveikatą.
Bet gyvenant su žmonėm ir tarp žmonių nėra taip paprasta išlaikyti tą šviesią ir lengvą širdies ir proto būseną. Tie žmonės kartais būna tokie kiaulės! Tyčia ir nevisai jie skaudina mus, myli tai per daug intensyviai, tai visai nekreipia dėmesio. O kartais kai pasako - tai pasako, kad net uuuuuu!!! Ir kas belieka? Galima pasiųst velniop ar panašia kryptim.... bet visų juk neišsiuntinėsi. Belieka atleisti. Kartais tai būna visai nelengva. Bet būtina jei nori toliau ilgai ir laimingai gyventi - su kiaule ar be, bet atleisti vis tiek būtina. Ne dėl kiaulės - o dėl savęs. Dėl šventos ramybės. Tai naudinga visais metų laikais, o dabar dar ir dera prie Kalėdų dvasios, kučiukų ir eglutės.


Neįmanoma tiesiog pamiršti. Atleidimas - tai laiko ir sąmoningo vidinio darbo reikalaujantis procesas.Psicholgai išskiria 7 atleidimo žingsnius:

Pirmas žingsnis - Nuspręsti nustoti kentėti.

Kol skriaudėjas kankina jus - neįmanoma atleisti.O kaip nustoti - tiesiog sąmoningai priimti sprendimą nustoti kankintis, skaudinti save, galvoti apie skriaudą, neteisybę ir kitus "smagius" dalykus.

Antras žingsnis - Pripažinti, kad su mumis pasielgė blogai

Praeiti nedingsta. Beprasmiška užmiršti skriaugą. Psicholiginės ginybos mechanzmų dėka kančia, neapykanta ir apmaudas išstumiami į pasąmonę, kur jie tęsia savo veiklą su dar didesne griaunančia jėga. Mums būtina pripažinti žmogaus kaltę mūsų atžvilgiu. Pripažinti, kad mums padarė skriaudą, žalą - tai būtina tam, kad gyventi toliau. Tai padeda atkurti santykius su pačiu savimi. Padeda išvengti psichosomatinių susirgimų ir elgesio modelių, kur žmogus kartoja tas pačias klaidas.
Atleisdami mes rūpinamės savo sveikata. Atleidimas sveika ir sielai, ir kūnui.
Atleisdami skriaudėjui mes gauname naujų jėgų ne tik dvasinių, bet ir fizinių. Tai patvirtina JAV psichologijos profesorės Charlotte van Oyen Witvliet tyrimas. Daugiau nei 70 vyrų ir moterų paeiliui išgyveno keturias emocines būsenas - aktyvų skriaudos jausmą, mintis apie kerštą, užuojautą skriaudėjui ir atleidimą. Visose būsenose matavo pulsą, kraujo spaudimą, prakaito išsiskyrimą ir raumenų tonusą. Psichologai nustatė akivaizdžius fiziologinius skirtumus tarm atleidimo ir neatleidimo būsenų. Vien prisminus skriaudėją visiems tyrimo dalyviams sutrikdavo širdies veikla. Šie pakitimai dar labiau paūmėdavo jiems pagalvojus apie kerštą.
Būtina dėti pastangas atleidmo kelyje - dėl savo psichinės būklės ir fizinės sveikatos.


Trečias žingsnis - Išreikškti savo pyktį.

Pajauskite pyktį ir net neapykantą sav skriaudėjui. Pripažinkite ir išleiskite savo kančią - nelaikykite jos viduje. Agresija iš pradžių net naudinga - ji rodo psichinę sveikatą, kad nukentėjęs neneigia įvykio ir neperima sau svetimos kaltės. Neapykanta - tai labai stiprus jausmas, kurio nepriversi išnykti. Jei jos nenukreipsime į skriaudėją - ji pasisuks į mus pačius, paleisdama savęs naikinimo procesą. Ne visada yra galimybė išreikšti savo pyktį skriaudėjui tiesiogiai ir išsakyti savo jausmus (pvz. viršininkas ar kitas valdžią turintis asmuo). Tačiau įmanoma paties atlikti šį darbą: užrašyti viską, kau jaučiate, papasakoti apie savo išgyvenimus žmogui, kuriuo pasitikite arba pasikonsultuoti su psichologu.


Ketvirtas  žingsnis - Liautis jaustis kaltu

Kaip bebūtų keista - dauguma nukentėjusių jaučiasi kalti dėl to, kad su jais nutiko. Bandymas išsiaiškinti, kuri mūsų esybės dalis nukentėjo daugiausia padės sušvelninti skausmą ir apmaudą, pažiūrėti į juos iš šalies. Kas mumyse buvo pažeista - orumas, reputacija, garbė, fizinės ribos? Atsakymas į šį klausimą padės atsikratyti kaltės jausmo, t.y. suvokti, kad ne mes atsakingi už tai, kas įvyko.

Penktas žingsnis - Suprasti tą, kas mus įskaudino

Neapykanta ir pyktis padeda pergyventi agresiją, bet jei pasinerti į juos ilgam - tai veda į savigriovą. Kad to išvengti naudinga "įlįsti į skriaudėjo kailį". Suprasti jo motyvus nereiškia bandyti atleisti, mūsų užduotis - pamatyti jo silpnybes, suvokti poelgį, sukėlusį mums skausmą. Tai padės, iš dalies, priimti jį. Juk, galų gale, žmogus nėra jo poelgiai, kad ir kokie siaubingi jie bebūtų.



Šeštas žingsnis - Neskubėti

Atleisti - nereiškia pamiršti. Atleidimas, duotas per greitai, niekam neatneša palengvėjimo. Neskubėkite, leiskite praeiti laikui. Per greitas atleidimas gali tapti spąstais nukentėjusiam - kuris tebejaučia apmaudą ir pyktį (dažnai nesuvokdamas to) - juk praėjo per mažai laiko. Atleidimo iliuzija nėra atleidimas.


Septintas žingsnis - Vėl tapti savo gyvenimo šeimininku

Kaip suprasti, ar mes jau tikrai atleidome? Jei mes nebejaučiame pykčio nei kartėlio tam, kuris privertė mus kentėti ir jei išnyko kaltės dėl to, kad įvyko jausmas - galima skaityti, kad atleidome. Kitas atleidimo požymis - sugrįžimas į aktyvų gyvenimą. Atleidimas - tai dažnai išsivadavimo aktas. Išsivadavimo nuo skausmo, kančios, kaltės, savigraužos. Atleisti - tapti brandesne ir stipresne asmenybe. Tapti savo gyvenimo šeimininku. Išsivaduoti ir eiti toliau.

Va kiek prirašiau. TIkiuos kam nors tai bus naudinga. Juk reikia iki Kalėdų atleisti ir nesinešt skriaudų į Naujus metus.

Tačiau, kaip sakė prancūzų rašytoja ir filosofė Simone Weil "atleisti galima tik už tai, už ką galima nubaisti".

2010 m. gruodžio 22 d., trečiadienis

Apie zuikius










Apie veltinius

Senstu.
Atmintis silpnėja.
Visai pamiršau, kad gi turiu veltinius! Ne tuos mano katinus ir zuikius - o veltinius batus. Tai gi nusipirkau pamaskvėj per baltarusišką mugę. Pasiruošiau šaltai žiemai ir va - pastačiau į kampą spintoje ir pamiršau.
Dar pamiršau, kad turiu geltonas kelnes. O tai vis džinsai ir džinsai. Geltonos kelnės - geriau. Geltonos kelnės - geltoniau!

Geltonos kelnės su veltiniais - šilta, patogu, geltona ir ne taip slidu.
Na ir kas, kad baltarusiška 36 išmiera panašesnė į 39. Pas juos savi standartai. Nieko tokio. Šlep šlep šlep ir nušlepsėjau kur reikia. Rytoj nusipirksiu storus padelius ir atversim 39 į 36.
Reikia pamąstyt, gal dar kokių gerų dalykų prisiminsiu.

Apie grožį

Kas yra grožis?
Tai, kas gražu.
O kas yra gražu?
Tai, kas džiugina akį ir sielą.
Enciklopedinių apibrėžimų čia necituosiu. Nuobodu.
O štai įvedus žodį "grožis" į Google paišką, gaunamas toks vaizdelis:

Hm... Ką čia bepridursi.

Apie grožį prirašytos tonos knygų. Žmogaus grožis neatseinamai susijęs su mada. Keičiantis madai - kinta grožio suvokimas.
 Hugh Magnum, 1890-1922
 Diane Arbus, 1965 "Jauna pora"
 Diane Arbus, 1966 "Rūkančios moterys"

Vieni sako, kad viskas, kas sukurta - yra tobula.  Kas natūralu - yra jau savaime gražu.  
Kiti nori kanonizuoto, idealizuoto grožio. Ir transformuoja savo kūnus klijuodami dibrtinus nagus, kimšdami į minkštas vietas silikoną ar kažkokius kamščius į šnerves, ilgindamiti kaklą, tampydami lūpas, deformuodami pėdas. Šitas žaidimas begalinis ir beprasmis. Nes niekada žmogus nepasieks to savo išsvajoto grožio etalono ar jam tuoj pat bus po nosim pakištas kitas - naujas ir patobulintas. Ir dauguma žmonių jaučiasi negražūs arba bent nepakankamai gražūs. Per stori, per ploni, per žemi, kreivom kojom, per didelėm, per riestom ir per netokiom nosim....
Man gražūs žmonės, esantys darnoje su savim. Esantys savimi ir tuo patenkinti.
 Denise Ward - aktorė, Andrew Ward - rašytojas

O šiaip man grožio etalonas yra vištienos sriuba su vermišeliais. Ji džiugina mano sielą. 

2010 m. gruodžio 20 d., pirmadienis

Apie pažintis


Gražiai pusto. Gerai, kad man nieko nereikia iš išorinio pasaulio, ir jam šiandien iš manęs irgi nieko nereikia. Aš pro langą grožiuosi pūga, o pūga grožisi manimi.

Man patinka nauji dalykai. Nauji daiktai, nauji žmonės... Ne, geriau atvirkščiai - nauji žmonės, nauji daiktai, nauji įspūdžiai, nauja aplinka.
Nauja - nepažįstama, nepatirta, nežinoma, šviežia, gaivu... Galima tirinėti, gilintis, pažinti.
Pažintis su nauju objektu gali būti įvairi. Kartais iš pirmo žvilgsnio uždainuoja širdis ir pakerta kojas. Supranti, kad jūs sielos draugai, tiesiog sutverti būti kartu, kad suprantat vienas kitą be žodžių. O kartais reikia laiko, kad pažinti vienas kitą, prisijaukinti. Neskubinti įvykių, pasvarstyti - ar čia mano? ar tikrai man šito reikia?

Apie ką aš čia rašau - apie nauja telefoną, kuriuo nemoku naudotis.

Ir ne tik.
 

 

2010 m. gruodžio 16 d., ketvirtadienis

Apie tingėjimą

Aš skaitau ne tik "Pūkuotuko pasaulį". Dar skaitau Glebo Archangeskio "Time-drive. Kaip spėti gyventi ir dirbti". Labai naudinga knygelė. Apie laiko organizavimą. Apie vertybes, tikslus, motivaciją. Apie tai, kaip susitvarkyti išorinį ir vidinį chaosą. Rekomenduoju.
Vyruko išvaizda apgaulinga - rašo tikrai protingai, konstruktyviai ir be to smagiai.

Be autoriaus leidimo paviešinsiu skyrelį apie tingėjimą.

"Tingėjimas - ne visada yra blogai.  Dažnai tai normali organizmo apsauginė reakcija. Jos priežastimis gali būti:
- Pervargimas, objektyvus organizmo išsekimas, fizinių, energetinių ir emocinių resursų išeikvojimas.
- Mūsų "reikia" ir "noriu" nesutapimas - kai švaistome savo gyvenimo laiką darbams, kurie nėra mums artimi.
- Intuityvus pajautimas, kad dirbamas darbas yra beprasmiškas, nereikalingas, nesvarbus.

 Yr dar ketvirta priežastis. Jūsų pasąmonė siunčia signalą: "Palauk, nespurdėk, išsivalyk sielą nuo menkų minčių srauto, duok vietos kažko naujo gimimui". Dažnai būtent tokiu metu ateina geriausios idėjos ir kūribiniai nušvitimai.

Kūribingo tingėjimo taisyklės paprastos:
- Jei tingėti, tai visu 100 %, nesistengiant tuo metu dar kažką daryti, galvoti, spręsti problemas ir t.t. Grynas tingėjimas - tai būties pilnatvės ir visuotinės harmonijos pajautimas.
- Sąmoningai priimti sprendimą: "Noriu tingėti - ir taip darysiu". Be dvejojimų ir sąžinės priekaištų.
- Prieš kūrybingą tingėjimą užkrauti smegejis informacija apie jums svarbią problemą. Bet negalvoti apie problemą paties tingėjimo metu.

Laikantis šių taisyklių kūribingas tingėjimas taps puikių idėjų ir sprendimų šaltiniu. Svarbiausia neperlenkti lazdos ir nepainioti kūribingo tingėjimo su paprastu."

Pasirodo, ir tingėti reikia mokėti.

2010 m. gruodžio 14 d., antradienis

Apie požiūrį

Iš tiesų tai viskas viskas viskas priklauso nuo požiūrio. Nuo atskaitos taško, iš kurio žiūri į situaciją.


Kažkokio labai sumanaus japono piešinys "Moteris skruzdelės akimis"

Ostapas Benderis, praplėšęs kėdę ir neradęs brangenybių nenusimindavo dėl nesekmės, o džiaugėsi, kad dabar šansai padidėjo. Šaunuolis. 
Tik tiek ir tenorėjau pasakyti. Šiandien kažko mažai žodžių mano galvoje ir pirštų galiukuose.
Bet piešinys tai fantastiškas!  

2010 m. gruodžio 13 d., pirmadienis

Apie Paršelį ir balionėlį


 E. H. Shepardo iliustracija

Kas vakarą prieš miegą aš perskaitau skyrelį iš "Pūkuotuko pasaulio". Arba pusę skyrelio - jei ilgas. Ten daug smagių istorijų, išmintingų bei juokingų frazių.Tačiau mane labiausiai sukrėtė šis epizodas, kai Paršelis skubėjo pasveikinti Nulėpausį:
"O tuo metu Paršelis  jau buvo spėjęs grįžti namo ir pasiimti balionėlį Nulėpausiui. Apglėbęs jį iš visų jėgų, kad neišsprūsų ir nenuskristų, Paršelis skuodė be kvapo, trokšdamas įteikti dovaną greičiau už Pūkuotuką, lyg jis pats, niekieno nepatartas, būtų prisiminęs gimtadienį. Jis bėgo tekinas, galvodamas, kaip nudžiugs Nulėpausis, ir nežiūrėjo, kur bėgo... Staiga, užkliuvęs už pelės urvelio, jis griuvo ir plojosi nosim žemyn.
BUM!!!!???!!!"
Kiek įtampos, kiek dramatizmo šioje scenoje. Kiek troškimo, pastangų ir... skausmo!
Būtent ši pastraipėlė sukrečia mane iki širdies gelmių kiekvieną kartą, kai perskaitau. Labai didelė labai mažo padarėlio drama.
Taip susijaudinu, susigraudinu, kad tiesiog neužmiegu pusę nakties. Reikia prieš miegą skaityti "National Geographic" - geriau miegosiu.

2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Apie laiką ir bėgimą

Pasikartosiu: kaip greitai bėga laikas!
Nepasakiau nieko naujo. Ir nieko ši frazė nestebina. Ji sena kaip pasaulis. Neabejoju, kad dinozaurai ir mamutai dūsaudami pakeldavo akis į dangų ir galvodavo tą patį. "Kaip greitai bėga laikas!". Jie išmirė, jų vietoje dūsavo beždžionės, imdamos pirmąjį pagalį į letenas, o iš paskos ir pirmykščiai žmonės sėdėdami prie laužo savo urvuose.

Lasko (Lascaux) urvas Prancūzijoje 15 000 - 10 000 m. pr. Kr.

Klysta antropologai teigdami, kad šiame ir panašiuose urvų piešiniuose priešistorės dailininkas pavaizdavo medžiolės laimikį. Neabejotinai klysta. Tas žemakaktis žmogėnas norėjo perduoti ateities kartoms svarbią žinią. Jis nemokėjo pavaizduoti laiko, neturėjo laikrodžio, nemokėjo rašyti. Neklusnia gauruota ranka jis paėmė anglies gabalą ir nupiešė bėgančius gyvūnus, tarsi sakydamas "kaip greitai bėga laikas..."
Praėjo dar viena savaitė. Visai nebloga savaitė. Netgi labai gera savaitė. Bet vis tiek šiek tiek per greitai.



2010 m. gruodžio 4 d., šeštadienis

Apie didelę juodą padušką

Penktadienio vakarą nuėjau pasikultūrinti. Aš gi kulturinga moteriškė.
Nuėjau į ŠMC parodos "_formalizmas_:_nesekmės_" atidarymą.

Na ką aš jums galiu pasakyti. Nieko naujo. Nesuprantu aš šiuolaikinio meno. Iš to galima padaryti keletą išvadų:
1. Aš esu nesuprantiga.
2. Aš esu nešiuolaikiška.
3. Aš esu nemeniška.
O menas buvo toks: didžiulė-didžiule juoda paduška (liet. pagalvė). Per visą didelę salę. Didesne už mano butą. Tiesog didelė-diiiiiidelėėėėėė juoda paaaaaduuuuuuššššška.
Apėjau ją iš visų pusiu:
didelė
juoda
paduška.
Iš visų pusių.

Tada du smuikininkai pagrojo kažką baisiai neįdomaus. Braukė strykais pirmyn atgal be jokios melodijos. Taip išeina, muzikos aš irgi nesuprantu.
Kas, kaip, dėl ko ir ką tuo norėjo pasakyti - niekas nepaaiškino. O aš minčių skaityt nemoku. Net labai meniškų ir konceptualių minčių. Niekaip.
Pasisukiojau ir nuėjau gerti alaus.

Visiškai nesijaučiau pasikultūrinus.

Šiandien ŠMC tinklapyje paskaičiau apie tą parodą. Bet ten nieko nepasakytą apie didelę juodą padušką ir smuikų kankinimą.

Ką padarysi. Negali pykt ant paduškos, kad ji didelė ir juoda.


Bet man labai patinka fotografas Arno Rafael Minkkinen. Tiek aš suprantu.

   

2010 m. gruodžio 1 d., trečiadienis

Apie Princą, kuris mėgo Žaidimą


Kodėl visos mano pasakos vien apie princeses. Kas čia per princų diskriminacija. Matriarchatas kažkoks. Skubu ištaisyt šią klaidą. Štai jums pasaka apie Princą, kuris mėgo žaisti žaidimus.

Kartą seniai seniai vienoje rožėmis kvepiančioje karalystėje gyveno Puikusis Princas. Labai gražioj pily su bokštais, balkonais, židiniais, marmuriniais laiptais, parkais ir alėjom. Jis buvo jaunas, dailus, aukštas, lieknas, švytinčiom akim.... Visos rūmų damos alpdavo jam praėjus pro šalį. Rūmų kavalieriai vos spėdavo jas gaudyti, kad mielosios damos galvų neprasiskeltų į marmurines grindis (aišku, perukai šiek tiek amortizuotų smūgį, bet vis gi nedera dažnai trankyti galvą). Be to Puikusis Princas buvo išsilavinęs, kalbėjo 8 kalbom, dainavo 17 kalbų, muzikavo, oi net sunku suskaičiuoti kiek įvairiausių instrumentų jis grojo ir be to buvo neapsakomai iškalbingas. Dar mokėjo pats užsirišti kaklaraištį ir niekada nevėluodavo. Argi išties ne puikus vyrukas? Ir dar Princas.
Kadangi visais nuobodžiais valstybiniais reikalais užsiėmė jo tėtis su ministrais ir patarėjais, tai Puikusis Princas turėjo begales laisvo laiko. Jis spėdavo paskaityti storas knygas, padainuoti, pamedžioti, pažaisti tenisą, paplaukioti ir visaip kitaip tobulinti ir puikinti savo protą ir kūną. Ir dar likdavo laisvo laiko. O mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo Žaidimas.
Ne ne, ne kompiuteriu, ne mediniais žaislais, ne šachmatais ir ne kitom figūrom. Jam patiko žaisti žmonėmis. Princas turėjo pilnus rūmus tam tinkamų personų. Ir Jis buvo tobulas žaidėjas. Aštraus proto, grakščių judesių, kerinčios šypsenos. O ko dar reikia šitam Žaidimui? Puikusis Princas visada žinojo kokį ėjimą daryti norint gauti tam tikrą rezultatą. Ką kam ir kada pasakyti. Kokiu balsu. Kaip pažiūrėti ir kaip nusišypsoti. Visi žmonės-žaislai judėjo taip, kaip jis buvo sumanęs. Ir niekas nieko neįtarė. Svarbiausia šiame Žaidime buvo, kad viskas vyko tarsi savaime. Apie Žaidimą žinojo tik Puikusis Princas ir Žaidimas. Jis mėgavosi savo nematoma valdžia... Kol vieną dieną Žaidimui tai atsibodo. Ir Žaidimas pradėjo žaisti Princu.
Vieną dieną Princas norėjo kažką nuoširdžiai pasakyti - bet negalėjo. Galva pusiau pasisuko, veide atsirado išmoktinė šypsena Nr.5. Jis norėjo nusišypsoti visai kitaip, bet veidas jo neklausė. Neklausė jo ir balsas. Visas kūnas tapo neklusnus. Jis pavirto Žaidimo žaislu. Tokia pat marionete kaip tie žmonės, kuriais anksčiau jis pats žaidė.
Jis vaikščiojo po parką ir alėjas, flirtavo su alpstančiom rūmų damom, medžiojo su rūmų kavalieriais, netgi vedė kaimyninės šalies princesę... viskas buvo kaip ir tvarkoj. Bet tai nebuvo Puikiojo Princo Gyvenimas. Tai buvo Žaidimo žaidimas.
Taip jis ir gyveno visą gyvenimą. Darė tai, ką norėjo Žaidimas. Kol paseno ir vieną apsiniaukusį rytą užmerkęs akis pamatė užrašą "Game over"....

Tai va. Visi mes kažką žaidžiame. Tiksliau esame Žaidimo dalis. Tik reikia kai ko nepamiršti... Kaip filme "Matrica". Atsimenate tą dialogą:
Spoon boy: Do not try and bend the spoon. That's impossible. Instead... only try to realize the truth.
Neo: What truth?
Spoon boy: There is no spoon.
Neo: There is no spoon?
Spoon boy: Then you'll see, that it is not the spoon that bends, it is only yourself.