2012 m. spalio 26 d., penktadienis

Viešas laiškas

Noriu tiesiog pasidalinti, paimta iš čia. Išverčiau, nes žinau, kad ne visi mano draugai laisvai skaito angliškai.


Po to, kai Ann Coulter (amerikiečių teisininkė, politinė komentatorė, rašytoja)  pavadino Prezidentą Obamą atsilikėliu (retard) savo twitter'yje pirmadienio debatų vakarą, Specialių Olimpinių žaidynių sportininkas ir pasaulio pasiuntinys John Franklin Stephens parašė jai šitą atvirą laišką:

Brangi Ann Coulter,

Nagi, Miss Coulter, jūs nesate nei buka, nei lėkšta. Tai kodėl jūs pastoviai naudojate žodį "atsilikęs" kaip įžeidimą?
Aš esu 30-ies metų vyras su Dauno sidromu, kuris vargo dėl visuomenės požiūrio, kad intelekto neįgalumas reiškia, kad aš esu bukas ir lėkštas. Aš nesu toks, bet aš apdoroju informaciją lėčiau, nei kiti. Iš tiesų, man užtruko visą dieną sugalvoti kaip atsakyti į jūsų žodžio "atilikęs" vartojimą vakar vakare.
Aš galvojau pirma paklausti, ar jūs norėjote apibūdinti prezidentą kaip kažką, kas buvo engiamas ir skriaudžiamas vaikystėje tokių žmonių kaip jūs, bet aš pakilau virš to ir radau būdą daug pasiekti gyvenime, kaip ir daug mano kolegų neįgalių sportininkų.
Tada aš galvojau, ar jūs norėjote apibūdinti jį kaip žmogų, kuris turėjo vargti ir apgalvoti viską, ką jis sako, nes visi skuba su kandžiom pastabom.
Galiausiai, aš mąsčiau, ar jūs norėjote pažeminti jį kaip žmogų, kuris greičiausiai gauna prastą sveikatos priežiūrą, gyvena žemo lygio būste su labai mažom pajamom ir vis tiek sugeba matyti gyvenimą kaip nuostabią dovaną.
Nes, Miss Coulter, štai kas aš esu - ir dar daug daugiau.
Po to, kai aš pamačiau jūsų įrašą Twitter'yje, aš suvokiau, kad jūs tiesiog norėjote sumenkinti Prezidentą susiejant jį su tokiais žmonėmis, kaip aš. Jūs galvojote, kad žmonės suprastų ir priimtų, kad būti susietu su tokiu, kaip aš, yra įžeidimas ir jūs manėte, kad jūs galite išsisukti so tuo ir toliau rodytis televizijoje.
Aš klausiau savęs, ar jūs svarstėte kitus bjaurius žodžius, bet atsitraukėte pagalvojus apie neigiamą reakciją.
Taigi, Miss Coulter, jūs ir visuomenė turite išmokti, kad palyginimas su tokiais žmonėmis kaip aš, turėtų būti priimtas kaip garbės ženklelis.
Niekas neišgyvena daugiau, nei mes ir vis tiek taip stipriai myli gyvenimą.
Ateikite kada nors prisijungti prie mūsų Specialiojoje Olimpiadoje. Pažiūrėkite, ar jūs galėsite išeiti su nepakitusia širdim.

Draugas, kurio jūs dar nesutikote,
 John Franklin Stephens
Global Messenger Special Olympics Virginia

Senokai niekas taip nepalietė mano širdies, kaip šitas laiškas.

2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Žmogus žmogui žmogus


Ne, neviskas man Anglijoj patinka. Ypatingai užknisa atskiri čiaupai kranai karštam ir šaltam vandeniui... ir kaimynai prancūzai.
Bet, apskritai, gyventi galima.
Ir gyventi galima žmoniškai. Ne apie pinigus čia. Apie žmoniškumą. Kad galima gyventi mandagiai ir ramiai be stumdymosi ir įžeidinėjimų viešose vietose, o ypač transporte.
Vakare važiuoju skleisti žinias. Beveik 9 vakaro, autobusas gana pilnas. Autobuso priekyje, dalyje ratuotiems vienoje pusėje moteris neįgaliųjų vežimėlyje, kitoje šeima su berniuku vaikiškame. Jaunas tėvelis su nemenka tatuiruote ROMEO ant kaklo žaidžia su atžala. Mama tuo tarpu šneka į rožinį išmanųjį. Neįgalioji moteris, be to, dar ir žvaira, sunku suprasti, kur ji iš tikrųjų žiūri, bet linksmai šnekasi su drauge.
Artėja sustojimas, iš pokalbio aišku, kad moteris vežymėlyje su vaikštančia drauge eina į kiniečių restoraną. Sveikoji nuėjo pas vairuotoją. Neįgalioji paprašė tėvelio/romeo pataisyti jos kojas, nusmukusias nuo pakojo. Jis su šypsena padėjo. Už ką gavo daug komplimentų - koks jis geras žmogus ir be to patrauklus, kaip jo žmonai pasisekė. Pastaroji į savo sėkmę reagavo niekaip, toliau kalbėdama su rožiniu prietaisu.
Autobusas sostoja. Šitas nesumanusis, nemoka pakrypti ant šono, kad išvažiuotų vežimėlis. Vairuotuojas išeina iš kabinos, studentų miniai sako palaukti, atlenkia ir nuleidžia tiltelį, ramiai, visiškai neskubėdamas ateina pas moterį, jos vežimėlis irgi nesumanusis, be variklio, vienos žmogaus jėgos galingumo, ir besišypsodamasis ir juokaudamas išstumia ją iš autobuso. Tada sulenda banderlogų studentų minia, jie šiandien kažką švenčia, išsidažę, girti ir triukšmingi.
Turiu pasakyti, kad Mančesteris ne mažas miestas. Anot Wiki 2011 čia gyveno 503 tūkst. žmogėnų. Beveik Vilnius. Nžn kaip ten jie skaičiuoja - su studžiais ar be jų. Nes šito gero yra 87 776 vientetai, o tai daugiau nei visas miestas Alytus (71 491), kuris išdidžiai pozuoja šešto didžiausio Lietuvos miesto vietoje.
Taip, kad visokie, kad čia žmonių mažiau, kad jie neskuba namo televizoriaus žiūrėti, todėl ir gali sau kantriai laukti... Ot ir ne. Nesigilinant į būtovės slėpinius, visur visko buvo - tiesiog žmogus žmogui žmogus.

2012 m. spalio 24 d., trečiadienis

Jausmus neįmanoma nusakyti žodžiais.
Ypač sunku tiksliai apibūdinti, ką aš jaučiu savo kaimynams.
Aiškumo dėlei panaudosiu vaizdinę medžiagą:



2012 m. spalio 9 d., antradienis


Tą dieną, kai vaikas supranta, kad visi suaugę netobuli, jis tampa paaugliu;
tą dieną, kai jiems atleidžia, jis tampa suaugusiu;
tą dieną, kai jis atleidžia sau, jis tampa išmintingu.
/Alden Nowlan/


Intelektualas - tai žmogus atradęs kai ką įdomesnio, nei seksas.
/Aldous Huxley/

foto: Yevgeny Khaldei

Galbūt šitas pasaulis yra kitos planetos pragaras.
/Aldous Huxley/




Gražu




2012 m. spalio 2 d., antradienis


Ir sėdi ji priešais mane. Žiūri. Laukia. Kad aš imčiau pokalbį į savo rankas. Kad vesčiau ją. Kinietė su rudu golfuku. Jauna, o gal ir nelabai, jie nesiraukšlėja. Aš tyliu, žiūriu, laukiu, ką ji darys. Pauzė per ilga. Ji sėdi priešais mane. Sako - aš pirmą kartą bare. Ir žiūri su baime į prieš ją pastatytą braškinio alaus stiklinę.
Stalas pailgas. Bare triukšmas. Su kitu stalo galu nesusikalbėsi. Galiu kalbėti su kaimyne iš kairės - korejiete su labai prasta anglų kalba. Ji sako - aaaaa, jėėėė, aaaaa, jes jes... O paskui išaiškėja, kad nieko ji nesuprato.
Atisuku dar kartą į rudą golfuką, baimės ir paklusnumo išraišką.
- Koks tavo hobis? - klausiu.
- Žiūrėti komedijas.
Va. Pasikalbėjom. Logiškas žingsnis būtų paklausti, kokia tavo mėgstamiausia komedija? Bet man neįdomu. Visai visai.
Ne, rudas golfas čia visai ne prie ko. Aš pati turiu. Net gi dar rudesnį.
Bare šeštadienio vakaras. Triukšmas. Geras triukšmas. Draugiškas. Palubėje apsilupinėjusios sienos. Virš galvos dunda traukiniai - baras po geležinkelio tiltu. Ir braškiu ar vyšnių alus čia skanus. Kitur ne. O kai šilta galima sėdėti balkone, žiūrėti į kanalą, judrią gatvę ir Hiltono viešbutį.
Ne. Negėrė ji braškinio alaus, kurį jai nupirko mano draugas rusas/nensi Jeiko. Pakėlė, priglaudė prie lūpų. Ir pastatė atgal. Nusišypsojo. Gerai, sako.
Aš irgi mėgstu  žiūrėti komedijas. Bet tai ne hobis.