Nebus iš manęs anglės. Oj nebus.
Vaikų žaidimų grupėj sutikau pažįstamą su 18 dienų amžiaus naujagime. Šitoj situacijoj priklauso pažiūrėt į leliuką ir pasakyt "aaawww she/he is absolutely gorgeous!!!" tokiu saldybiniu balsu, kad net sirupas varvėtų nuo tų žodžių.
Man niekada tas nepavykdavo. Absolutely gorgeous dalis.
Šį kart galvoju - susiimk, motin, pasistenk.
Reikia gi integruotis.
Pasilenkiu prie vežimo. Guli ten maža kumpanosė mergikė. Miega. Miela. Taip. Tokia šviežiai iškepta. Viskas tvarkoj.
Ir labai stengiuos.
Gaunasi Aaawwww...
Ir viskas. Balsas užstringa.
Na, dar kartelį pasistenk.
Aawwwww....
Toliau niekaip. Neapsiverčia liežuvis ištarti tą falšyvą saldėsį. Bet nu gi reikia, ieva, gimdyk!
Aawwwwww....
Nu kiek čia galima aimanuoti. Pasidaviau.
Awww.... she is sooooo sweet! Oh my god! So tiny.... awwww.... isn't she amazing?!!!
Bet to absolutely gorgeous taip ir neįveikiau.
Nebus iš manės anglės. Ką padarysi. 

Įsipyliau sriubos. Valgau. 
Šalia išsirikiavo palaikymo būrys - Motiejus ir Styvas. Abu labu žiūri man į burną. Laukia.
Motiejus pamaitintas. Styvas pašertas. Bet vis tiek. Vištieną šiuose namuose myli visi. Vegetarų mūsų gretose nėra.
Duodu Motiejui gabaliuko vištienos. Tas mikliai susikiša į burną.
Duodu Styvui gabaliuką vištienos. Tas žiūri. Padedu ant grindų. Tas pauosto. Apsidairo... Mąsto kažką. 
Tuo tarpu Motiejukas greitai prieina, paima vištieną ir susigrūda į burną.
Nėr ko žiopsot, Styvi. Kas greitesnis - tas sotesnis.

O dabar klausimas: ką daryti, kad vaikas klausytų?
Aš čia nekritikuoju savo naujosios pažįstamos, nes pati nežinau, ką daryčiau jos vietoj. Todėl ir klausiu, kad pasiruošt.
Šiom dienom Mančesterį ištiko labai geras oras, todėl visa apylinkė sulindo į parką. Ir mes su Motiejum ten pat. Sutikom ten ir mūsų naująją pažįstamą, vaikščiojom ratais kartu.
Razvanas visiškai neklauso. Raktinis žodis VISIŠKAI. Pribėga prie kitų vaikų ir nori atimti, tiesiog išplėšti iš jų rankų ledus, kamuolius, žaislus. Atėmė iš Motiejaus žaislus ir išmozojo po purvą. Pribėgo ir atėmė krekeriuką, vėliau vandens buteliuką. Mama rėkia, kelis kartus šleptelėjo - jis nekreipdamas dėmesio varo toliau. Jei patraukiu nuo Motiejaus vežimo - tuoj lenda atgal. Pasičiupęs pagalį vos neišdūrė Motiejui akies, vėliau trenkė su šaka.
Iš kur tai? Jinai jam aiškina - ne tavo, negalima atiminėti iš kitų vaikų jų daiktus/ledus/vežimus/kamuolius. Jis tyli ir toliau daro tą patį. Iš viso nekalba nė garso. Jam 2 metai ir 2 mėnesiai.
Ką daryt, kad klausytų?
Tiesą pasakius - baisu, jeigu tai laukia ir manęs. Vienu metu mane apėmė beviltiškumas - pasikalbi su juo, paaiškini - taip negalima, negalima iš rankų atimti maistą, kai kitas valgo. O jis vėl čiumpa. Pakartoji dar. Tas pats. Patrauki. Apsisuka ir grįžta. Patrauki. Patrauki. Pabari. Patrauki... nori papurtyt.

Keistas jausmas. Aš tikrai neturiu apie ką rašyti. Ar nebemoku.
Vis dėl to blogas yra įprotis. Padarai ilgelesnę pauzę - įprotis išsitrina iš smegenų. Jo vietą užima kiti įpročiai. Kiek ten, sako, reikia dienų naujam įpročiui susiformuot - 30, 44? Tikriausiai panašiai ir senam įpročiui ištrinti.
Atsirado įprotis mažesnius pastebėjimus rašyti G+. Apie tai, kad man nuobodu vaikščioti su vežimu parke. Ar apie kaštonus. O atsisėsti ir parašyti ilgesnį tekstą - nebemoku.
Gal čia mamiškas multitaskinimo režimas - nes bet kokiu momentu gali įsijungti Motiejaus triūbos. Taip ir praeina visa diena po mažą atkarpėlę - truputį čia, truputį ten. Ir daug Motiejaus.
Turėti vaiką yra gerai. Labai gerai. O gal turėčiau parašyti - būti mama yra gerai? Dar nesijaučiu "mama". Gal todėl, kad jis dar nevadina manęs mama. O visi kiti nesiskaito.
Pradžioje buvo labai keista, kai tik gimus vaikui visi daktarai ir seselės pradeda tave vadinti "mum". Buvai žmogus kaip žmogus, o dabar - mama. Bet kol Motiejus nepakvies manęs - tol dar kažkaip neištikrųjų.

Atsikraustė naujas kaimynas į butą rusy. Išėjau susivėlusi su rožiniu chalatu gasdinti. Nieko nėra pavojingiau už moterį su rožiniu chalatu. Tikiuos suprato. Netriukšmaut, nerūkyt po langais ir šiaip. Išsigandęs ištraukė parodyt elektroninę cigaretę. Rūkysiu bute. Tyliai.
Paklausė ar man nenuobodu, ar geriu, rūkau, ar noriu jo vakarienės. Į visus klausimus atsakymas - ne.
Pasakė, kad aš graži. Varvančia raudona nosim, susivėlus, su rožiniu chalatu? Och... Kaip sunku būti vyru. Ko tik dėl to testosterono neprikalbėsi.
Pasiskolino šluotą ir druskos.

Įdomu, kad daug anksčiau, negu išmoko šypsotis, Motiejus įvaldė patemptos lūpos meną.
Valingai šypsotis vaikai išmoksta būdami 4-6 savaičių. Vat net neatsimenu, kada pasirodė patempta lūpa. Ji naudojama parodyti nesupratingai mamai, koks vaiko gyvenimas nepakeliamai sunkus ir niekas jo nesupranta. Patempta lūpas veikia efektyviai - akimirksniu mama viską supranta.
Evoliuciniu požiūriu viskas teisingai - pirma išmoksta rėkti, kad niekas nepamirštų apie mažą žmogų.
Rėkti svarbiau, nei juoktis - neparėkęs gali sušalti, badauti ar atitekti plėšrūnams.
Veina iš Motiejaus dainelių:

Rėks rėks Motiejus
Rėks rėks Motejus,
Rėks rėks -
Mamukas tuoj atbėgs.

Visiems tikriausiai aišku, kad mano blogas buvo išėjęs motinystės atostogų. 

Vis gi tokį pavadinimą "motinystės atostogos" su žodžiu "atostogos" galėjo sugalvoti, tik vyras, niekada neprižiūrėjęs vaikų. Čia galima išvesti ilgą temą apie motinos vaidmens nuvertinimą patrirchalinėje visuomenėje, bet paliksiu tai kiekvieno savarankiškam laisvalaikio pamąstymui. 

Kaimynas klausia manęs:

 - Tai ką tu veiki šiom dienom? 

- Vaiką prižiūriu, maitinu krūtim... 

- A, tai nieko neveiki.

Kitas pažįstamas irgi klausia:

- Ką veiki?

- Su kūdikiu aš visą laiką, mažiukas, juk valgo beveik be sustojimo...

- A, tai čilini.

Ir tada tampa aišku, kaip dauguma vyrų mato motinystę, kūdikio priežiūrą ir motinystės atostogas. Su kokteiliu vienoje rankoje, vėduokle kitoje, papajų kauke ant veido ir žuvytėm graužiančiom kulnis. O vaikas sūpuojasi hamake.

Aš, kaip visada, norėjau parašyti visai ne apie tai. Tiesiog, minčių srautas užsikabino už to debiliško žodžių derinio, mat angliškai tai yra "maternity leave". "Leave" verčiamas, kaip "atostogos", o atostogos asocijuojasi su bimbalo voliojimu. Tie, kas turi vaikų ir/arba sveikos nuovokos ir be aiškinimų supranta, kad viskas ne visai taip.

Tai čia toks apdeitas tiems, kas neseka manęs G+.

Man labai pasisekė. 

Vaikis išsirito ramus. Na, nelabai turiu su kuo palyginti, tačiau man atrodo, kad ramus. Reiškia ramus.

Tėvystės kursuose kelis kartus su išraiška pakartojo, kad reikia nusiteikti, kad pirmi 3 kūdikio gyvenimo mėnesiai yra kaip ketvirtas nėštumo trimestras tik vaikis ne viduj, o išorėj, t.y. ant mamos. Ir visas mamos darbas - maitinti, maitinti, maitinti. Niekuo nesirūpint, tik sėdėti su vaiku. Aš taip ir nusiteikiau. Gal todėl man ir atrodo, kad kol kas nėra taip sunku, kaip dalis patarėjų gasdino - kaip beprotiškai sudėtinga būti vienai, po cezario, su kriokiančiu kūdikiu ant rankų. Ne, nėra laiko kokteiliams ir papajų grožio kaukėms, bet mes su vaikiu gerai sutariam ir džiaugiamės vienas kito kompanija. Na, jei labai norėčiau ir papają ant veido užsitepčiau, bet mums to visai nereikia.

Motiejukui 2 mėnesiai. 

Per tą laiką jis spėjo susirgti gelta, numesti svorio, pagulėti ligoninėj po UV lempa, pasveikti, priaugti svorio, nuplikti, ataugti, išmoko šypsotis, čiulpti kumštį ir kalbėti savo teletabiška kalba.

Ir aš daug visko išmokau. Visko net neišvardinsi. Ir mokausi toliau.