2011 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

Ir ko jis taip lekia...


Dar vienas mėnuo praėjo. Jau net 3 šių metų mėnesiai kažkur ištirpo. Kur?
Laikas bėga labai greitai. Ar čia aš atsilieku? Kaip išmokti bėgti vienodu greičiu su laiku.
Kartais man atrodo, kad aš sėdžiu traukinyje, o už lango lekia stulpai pirmadienis-penktadienis-pirmadienis-penktadienis... Ojojoj...
O be to man priešgimtadieninė krizė. Žinote tą jausmą?
Tai va.
Ir skaičius kažkoks labai baisus. 30 manęs neišgąsdino. 31 irgi visai lengvai... o va šitas kažkodėl atrodo nemielas... Nieko, kaip nors prisijaukinsiu.
Aišku, aš suprantu, kad problemos šaknys ne laike - jis toks, koks yra nuo visatos sutvėrimo. Čia aš esu tas elementas, kuris turi prisitaikyti. Reikės padirbėti su savim.
Bet vis tiek...




2011 m. kovo 29 d., antradienis

Dar apie meiles





O va kažkokie anglų mokslininkai mano, kad europinėje kultūroje egzistuoja 9 meilės rūšys.

1. Pirmoji jų sąraše meilės forma vadinama "abipusis pasitikėjimas". Šio jausmo tikslas - padaryti partnerius geresniais ir maksimaliai atskleisti jų asmenybę.

2. Po to seka meilė, vadinama "Kupidono strėlė". Tai meilė-aistra, tokia intensyvi, kad žmogus praranda gebėjimą blaiviai mąstyti.

3. Trečioje vietoje - hedonistinė meilė, atsirandanti kaip noras tiesiog gauti malonumą ir nieko daugiau.

4. Toliau - "meilė kaip aukščiausia žmonių ryšio forma". Jos pagrindas, kaip teigia psichologai, tikėjimas, kad meilė - pats giliausias žmogaus jausmas.

5. Sekantis variantas - "demitologizuojanti meilė", atsirandanti kaip kritinis požiūris į mitą apie romantinę meilę.

6. "Meilė kaip trumpalaikis nuotykis".

7. "Meilė kaip socialinio vaidmens vykdymas", kai noras tapti vyru ar žmona padiktuotas socialinių normų.

8. Meilė-draugystė.

9. "Dvinarė meilė" - kai partneriai susilieja į vieną visumą, statydami bendrus interesus aukščiau už asmeninius.


2011 m. kovo 28 d., pirmadienis

Apie tikrą lietų

Už lango barbena, kapsi kažkas. Ne tai sniegas, ne tai lietus. Kažkaip neteisingai barbena. Jau nebežiemiškai, bet dar ir nepavasariškai.
O atsimenate koks turi būti tikras vasaros lietus?

video 

Man patinka žali dalykai: žalia veranda, cukinijos, brokoliai, špinatai, petražolės, salierai... 

2011 m. kovo 27 d., sekmadienis

Apie miestą, šypsenas ir žuvį


Labai smagiai pasivaikščiojau. Ėjau ir šypsojausi va taip va šiaip sau be jokios priežasties. Apėjau ratą,  nusipirkau obuolienės ir šaldytos žuvies. Dabar nežinau, ką su ja daryti. Nemoku gaminti žuvies. Žiūriu į ją ir laukiu. O ji tyli.
- Labas, - sakau.
Ji paslaptingai tyli savo šaldyta žuviška tyla.
- Ką man su tavim daryti, žuvie?
Ji tyli ir nieko nesako. Sunku bendrauti su žuvim... Gal atitirpus nustos maivytis ir išduos paslaptį.


Mieste daug spynų ir balandžių. Daug žmonių su dviračiais, šunim, vaikais vežimuose ir fotoaparatais. Vieni eina ir dainuoja. Kiti kalbasi patys su savimi. O vienas berniukas ėjo ir miauksėjo.



 Nesuprantu aš tų spynų paskirties. Kiekvieną kartą pakraipau galvą ir vis tiek nesuprantu.


 Balandis žiūrėjo į tekantį vandenį. Ir aš žiūrėjau į tekantį vandenį. Ir žiūrėjau į balandį, žiūrintį į tekantį vandenį. O vanduo tekėjo, čiurleno ir blizgėjo.


 O Literatų skersgatvyje nusileido lėktuvas. Baltas. Aš irgi noriu kur nors skristi. Kur nors.


 O čia mano durys. Jos gražios. 

 

Senas mano namas. Ir man tai labai patinka.
Kieme skraido juodas ir baltas polietileniniai maišeliai. 
Reikia kepti žuvį. Ir mokytis geografiją. 

2011 m. kovo 26 d., šeštadienis

Apie futbolą


 Afganistano moterų futbolo komanda.

Penktadienio vakarą ėjau Stiklių gatve. Prie Universiteto pabo lango stovėjo benamis, o gal ir namis, tik labai nešvarus, susivėlusia barzda ir nutrintu "maximos" maišeliu rankose. Pro langą žiūrėjo į vidų. Iš pradžių pagalvojau, kad jis pavydžiai stebi kaip žmonės valgo ir geria. Ne. Jis žiūrėjo į ant sienos pakabintą ekraną - rodė futbolą.

2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Liaudies išmintis vol. XYZ


Žodžiai turi būti pasverti, o ne suskaičiuoti.
(Žydų patarlė)


Pasakyk moteriai, kad ji graži ir velnias pakartos tai dešimt kartų.
(Prancūzų patarlė)

Bijok to, kuris bijo tavęs.
(Arabų patarlė)


Kartais daktaras pavojingesnis už ligą.
(Prancūzų patarlė)

Venk įtarimų: eidamas per kaimyno melionų sklypą nesilenk užsirišti bato.
(Kiniečių patarlė)


Žinios be išminties yra kaip knygos ant asilo nugaros.
(Japonų patarlė)

Sode auga kur kas daugiau, nei sodininkas pasako.
(Ispanų patarlė)


Jei tu manai, kad esi per menkas, kad padarytum įtaką, pabandyk miegoti kambaryje su uodu.
(Afrikiečių patarlė)
 
 
   

2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Apie amžiną meilę ir Elizabeth Taylor


Nors aš žinių neseku, bet jos pačios kažkokiu būdu prasisunkia ir iki manęs. Vakar mirė Elizabeth Taylor, sulaukuisi garbaus 79 metų amžiaus.
Kadangi esu mačiusi labai nedaug filmų su ja, tai kaip apie aktorę nuomonės net ir neturiu. O dėl grožio - tai skonio reikalas.
Taip jau yra, kad visi žmonės gimsta, pagyvena truputėlį ir miršta.
Pavasaris jau kaip ir atėjo. Morčius ant nosies. Tuoj ore pakvips meile. Romantiškos porelės braidys tarp žydinčių alyvų ir kaštonų. Gražu.
Štai jums Elizabeth Taylor vedybų sąrašiukas ir jos pasisakymai po eilinės santuokos.
Išvadų jokių nesiūlau. Ne man postringauti kaip kam gyventi ir ką su savo meilėm daryti.
Gal geriau kažką daryti, negu nieko nedaryti....




Conrad "Nicky" Hilton, Jr. (1950 gegužės 6 –1951 sausio 29)
"Kai sutinki savo vienintelį - jauti tai širdinimi. Nėra jokių abejonių, kad Niki - būtent tas, su kuo aš noriu praleisti savo likusį gyvenimą."
Santuoka buvo nelaiminga ir baigėsi po 9 mėnesių.

 Michael Wilding (1952 vasario 21 – 1957 sausio 26)
"Aš tiesiog noriu būti su Maiklu. Man tai laimingos pabaigos pradžia."

Michael Todd (1957 vasario 2 – 1958 kovo 22)
"Šita santuoka tęsis amžinai. Trečias kartas - laimingas!"
Todas žuvo aviakatastrofoje. Tai vienintelė Elizabetos santuoka, pasibaigusi ne skyrybomis. Vėliau ji pavadino Toddą viena iš savo gyvenimo meilių (kartu su Burtonu)

Eddie Fisher (1959 gegužės 12 – 1964 kovo 6)
 "Aš niekada gyvenime nebuvau tokia laiminga. Mūsų medaus mėnuo tęsis trisdešimt arba keturiasdešimt metų."
 Fišeris buvo Toddo geriausias draugas. Po jo žūties jis guodė našlę Taylor. Jie pradėjo romaną kai Fišeris buvo vedęs Debbie Reynolds sukeldami skandalą.

Richard Burton (1964 kovo 15 – 1974 birželio 26)
"Aš tokia laiminga, kad negaliu patikėti. Aš myliu taip stipriai, kad pasiruošus būti su juo ką jis bedarytų."
Spauda akylai stebėjo šią dviejų žvaigždžių santuoką. Elizabeta norėjo skirti daugiau dėmesio šeimai, nei karjerai, priaugo svorio, kad negauti vaidmenų kine.

Richard Burton (pakartotinos vedybos, 1975 spalio 25 - 1976 rugpjūčio 1)
"Daugiau nebebus nei vestuvių, nei skirybų. Šį kartą mes prilipome vienas prie kito kaip plunksnos prie smalos - amžiams."
Praėjus 16 mėnesių po skirybų jie susituokė molio trobelėje Bostvanoje, bet greitai nutolo ir išsiskyrė. Burtonas nesutiko su kitais dėl Elizabetos grožio, sakydamas, kad "vadinti ją gražiausia moterimi pasaulyje yra visiška nesąmonė. Jos akys nuostabios, bet ji turi dvigubą pagurklį, per daug išvystytą krūtinę ir pakankamai trumpas kojas".

John Warner (1976 gruodžio 4 – 1982 lapkričio 7)
"Aš negalvoju apie Džoną kaip apie Vyrą Numeris Septyni. Jis visą laiką pirmas - mano pats geriausias mylimasis. Aš noriu praleisti su juo likusį gyvenimą ir noriu, kad mane palaiduotų šalia jo."
Warneris buvo JAV senatorius iš Virdžinijos. Būdama nepatenkinta gyvenimu Vašingtone Elizabeta susirgo depresija ir atsigulė į Betty Ford kliniką.

Larry Fortensky (1991 spalio 6 – 1996 spalio 31)
"Su Dievo palaiminimu - tai amžiams".
Jie susitiko per kitą lakymąsi Betty Ford klinikoje ir susituokė Maiklo Džeksono Neverland dvare.

  
  

2011 m. kovo 22 d., antradienis

Dukartdu


Dažniausiai nekyla sunkumų perduodant loginę informaciją. Gal dėl to, kad vis gi logika pas visus daug maž panaši. Nepaisant visų vyriškų ir moteriškų logikų skirtumų, į "du kart du" iš kito žmogaus dažniausiai galima tikėtis išgirsti "keturi".
Viskas paprasta.
O su emocijomis sudėtingiau. Skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į tuos pačius emocinius signalus. Vieniems triušiukai tarp žibučių sukelia pačius šilčiausius jausmus - kitiems gilų pasišlykštėjimą. Vieniems ketčupu nupieštos širdelės pusryčių lėkštėje - širdį glostanti romantika, kitiems - juokinga banalybė.
Iš tiesų, tai netgi stebėtina, kaip žmonės iš vis susišneka. Nors dažniausiai tai būna "aš apie ratus - tu apie batus". Bet nieko. Galų gale vis tiek prieiname prie "dukartduketuri". Arba bent jau 4,25.
Kažkada skaičiau apie šizofrenikus. Beveik nieko neatsimenu, tik vieną asociaciją: kas bendro tarp slyvos ir katės? Šizofreniko atsakymas - kauliukai.
Sekmadienį "Kino pavasaryje" žiūrėjau filmą "Vizionistai" apie amerikos avangardinio kino kūrėjus. Labai įdomu. Be abejo, pagrindinis herojus buvo Jonas Mekas.
Virtuvėje jau savaitę guli 2 bananai.
Paklauskite manęs: kas bendro tarpo Jono Meko ir bananų? - rudos dėmelės.
2 x 2 =  katė su kauliukais.




2011 m. kovo 20 d., sekmadienis

Keičiu kryptį


Skelbiau aš vasarį sveikatingumo mėnesiu - misija žlugo.
Skelbiau aš kovą - tas pats likimas.
Tai ką gi man daryti? Plaukus rautis ir pelenais galvą barstyti?
Ne. Plaukus rauti skauda.
Yra lengvesnė išeitis.
Skelbiu nuo šios akimirkos nesveikatingumo, netvarkingumo, nekryptingumo, neorganizuotumo ir šiaip laimingo gyvenimo šimtmetį.
Pažadu labai stengtis.

2011 m. kovo 18 d., penktadienis

Liaudies išmintis


Jei būsi per saldus - suvalgys, jei per kartus - išspjaus.
(Žydų patarlė)



Viską neigti reiškia viską pripažinti.
(Ispanų patarlė)




Šalto vandens skonis po gėrimo - blaivininkui nežinomas malonumas.
(Japonų patarlė)
  


Meilė kaip ir sviestas - geriau su duona.
(Žydų patarlė)


Palmė auganti šešėlyje niekada nesubrandins vaisiaus.
(Afrikiečių patarlė)




Mažiau bijok - daugiau tikėk, mažiau valgyk - daugiau kramtyk, mažiau dejuok - daugiau kvėpuok, mažiau kalbėk - daugiau pasakyk, mažiau nekęsk - daugiau mylėk ir visi geri dalykai bus tavo.
(Švedų patarlė)










2011 m. kovo 16 d., trečiadienis

Apie gyvybę ir dauginimąsi

 
 Vienas iš gyvybės įvairovės pavyzdžių.


Vis dėl to įdomus dalykas ta gyvybė. Ir ko ji sugalvojo atsirasti ant šito svieto? Nei čia jos kas laukė, nei ką. Gyvenimo sąlygos tikrai ne pačios komfortabiliausios: tai šalta, tai karšta, tai sausa, tai šlapia. O dar tai gyvybei pastovia valgyti reikia. Nes kaip žinia, gyvybė gyvena organizme, o organizmui reikia kalorijų ir visokių maisto medžiagų. Kitaip organizmas nefunkcionuoja ir gyvybė išgaruoja. Taigi. Gyvybei reikia ėsti. Ir ne bet ką - o kitą gyvybę. O kita gyvybė paprastai nenori būti suėsta. Tai ir laksto viena paskui kitą dieną naktį. O dar ta gyvybė neilgalaikė. Pagyvena truputėlį ir nusidėvi organizmas. Išsijungia. Bet ne tam ji taip sunkiai čia vystėsi ir evoliucionavo, kad paimt ir lengvai išnykt. Ne. Gyvybė yra atkaklus dalykas. Ji sugalvojo daugintis. Organizmas gali perduoti gyvybę savo atžalai. Taip gyvybės kibirkštis eina iš kartos į kartą. Ir daro skirtingos gyvybės formos tai skirtingais būdais.
Vienaląsčiai dauginasi į kairę ir į dešinę. Dalinasi ir džiaugiasi. Nustoja daugintis tik labai sunkiomis sąlygomis. Kokios nors kirmelės jau išrankesnės - dauginasi atsižvelgdamos į metų laikus. Žuvys jau turi savo zabubonų šiuo klausimu. Yra tokių, kad iš kailio neriasi, kad tik žūt būt savo ikriukus paleisti tame pačiame upelyje, kur pačios išsirito. Paukščiai tai iš vis jau ne su bet kuo linkę dalintis savo genetine medžiaga. Snapą į šalį suka - bet koks partneris netinka. Spalvingesnio, išradingesnio nori. Kai kurie, pvz. gulbės dar ieško draugo visam gyvenimui, meilės iki grabo lentos. Dar protingeni žvėreliai, tarkim šunys ir delfinai už genetinės medžiagos perdavimą nori gauti malonumo dozę. Pradedant beždžionėmis, tą malonumą tenka dalinti ne tik dauginimosi tikslais, bet ir socialinės struktūros palaikymui. Žmonėms, kad tik daugintųsi, gamta negaili malonumų ir už beprasmiškus nevaisingus lytinius santykius ir net periodiškai išduoda keleto mėnesių palaimos būseną (liaudiškai įsimylėjimą), kuri ženkliai keičia jų elgseną į visiškai nereacionalią.
Matomai, organizmams sudėtingėjant ir protingėjant atsiranda suvokimas, kad supantis pasaulis nėra kažin koks jau rojaus kampelis, kad pakankamai sukakotai jis surėdytas. Organizmams kyla vis didesnės abejonės dėl jų pačių ir palikuonių egzistencijos. Nors organizmams evoliucionuojant palikuonių mirtingumas mažėja astronimine progresija, bet ir palikuonių skaičius taipogi mažėja. Mažiukai organizmukai dauginasi tūkstančiais, o žmonės vos vieną kitą per visą gyvenimą išperi.
Baisu net ir pagalvoti, kokių priemonių gamta turėtų imtis, kad priversti daugintis padarus protingesnius už homo sapiens tiek, kiek žmonės protingesni už šimpanzes.
Taigi. Reikėjo gyvybei likti paprastuose organizmuose ir nekvaršint sau galvos visokiais pašaliniais dalykai.
Pavasaris. Naktimis kieme dainuoja katinai. Saulėkaitoje seksinasi šunys. Žmonės vaikšto susikibę už rankų.Gyvybė įjungia instinktus ir kviečia visus daugintis.

Žuvytė mamytė, o gal tėvelis. O gal šiaip pro šalį plaukė...

  
Patys suprantat - visiems reikia valgyti.

  
Naujagimis.

  
O taip žmonės dažnai įsivaizduoja meilę 

2011 m. kovo 14 d., pirmadienis

Apie medų ir degutą


Tiesą pasakius, aš net nežinau, kam iš tikrųjų yra naudojamas degutas. Išskyrus medaus gadinimą. O tą aš puikiai žinau...
Liaudies išmintis nemeluoja - šaukštas deguto gali sudaginti visą medaus statinę. Ką ten statinę - visą geležinkelio cisterną. Ką ten cisterną - visą tanklaivį.
Įsivaizduokit: plaukia pilnas medučio tanklaivis. Nedoras teroristas atsineša užantyje šaukštą deguto ir paslapčia, menesienai šviečiant, įmaišo degutą į medų. Na gerai, tankalivis didelis, vieno šaukšto mažoka vis gi. Tebūnie pusantro. O tada yla, kurios maiše nepaslėpsi, prakiurdo tanklaivio dugną. Ir kartus negeras medus išsilieja į jūrą-vandenyną. Ir žuvys dvesia nuo apkartinto medaus. Paukščiams sulimpa plunksnos ir jie nebegali skristi. Net ir medūzos, aštuonkojai, kalmarai ir krevetės kenčia baisias degutines kančias. Banginiai baubia, delfinai staugia, planktonas blaškosi nevilty. Žodžiu - ekologinė katastrofa.
Manot nusišneku? Ne. Tokis dalykas vadinasi alegorija.
Kalbant paprastai yra tokia žmonių rūšis - degutininkai. Tyčiom-netyčiom, bet jie tą savo deguto šaukštą kur nori įmaišys. Viskas puiku gražu - kur gi tau - še deguto! Taip jau yra - gerą sugadinti lengvą. Užtenka tik kelių žodžių, kad numušti gerą ūpą ir smagią nuotaiką. Ir tokia jau žmogaus prigimtis - blogą atsimename kur kas ilgiau, nei gerą. Protingi psichologai net yra paskaičiavę, kažkur kažkada skaičiau - kad vienam skaudžiam, nemaloniam pasakymui, priekaištui ar pan. bjaurasčiai atsverti reikia ne vieno malonaus pasakymo, pagyrimo, švelnaus žodžio, o kelis kartus daugiau. Nepamenu santykio, tarkim 1 prie 7. Skaičius nesvarbu - svarbu esmė. Degutą labai sunku iškrapštyti iš medaus. Kartais net neįmanoma. Galima atleisti, bet kur kas sunkiau pamiršti.
Ir ką su tuo medum tada daryti?

2011 m. kovo 13 d., sekmadienis

Pavasario kvapas


Tirpstantis miestas kvepia pavasariu.
Net purvino sniego krūvos atrodo gražiai. Spalvotomis pusmečio šiukšlėmis pabarstytos.
Greitai pradės morčiuoti katinai ir žmonės.
Circle of life. Jė jė jė jė....
 
 
  

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Patarlės


Bažnyčia šalia, bet kelias slidus. Aludė toli - nueisiu pamažu.
(Ukrainiečių)

Jei sieki išminčiaus šlovės - sutik su visais.
(Žydų)
  
Pasakyk man, kuo tu giriesi ir aš pasakysiu, ko tau trūksta.
(Indų)
  
Kienvienoje moteryje yra karalienė. Kalbėk su karaliene ir karalienė tau atsakys.
(Norvegų)
  
Niekas nenušluostys tavo ašarų, išskyrus tavo paties ranką.
(Afrikiečių)
  

Pragaras grįstas gerais ketinimais, o jo stogas dengtas neįgyvendintom galimybėm.
(Portugalų)
  
Visada sakyk tiesą juoko formoje.
(Armėnų)
  
Iš dviejų blogybių pesimistas pasirenka abi.
(Žydų)
  
Lengviau susilaikyti, nei paskui atsiplėšti.
(Prancūzų)
  
Niekada neklausyk šių trijų patarėjų: vyno, nakties ir meilės.
(Vokiečių)
  
Norėdamas pritraukti sėkmę, išleisk naują monetą senam draugui, seną malonumą pasidalink su nauju draugu ir pradžiugink tikro draugo širdį užrašydamas jo vardą ant drakono sparnų.
(Kiniečių)

2011 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Apie sniegą ir rastus




Ajajai kaip gražiai sninga!
Panašu į nebylią muziką. Simfoniją. Būčiau kompozitorius ūsuotas - būtinai sukurčiau kokį opusą. Su pakilimais, sukūriais, netikėtom pauzėm. Tokį lengvą ir audringą. Bet aš nei kompozitorius, nei ūsuotas.  Ir jau seniai pastebėjau, kad vaizdai veikia mane stipriau, nei garsai. Tyloje žiūriu į šėlstančias snaiges. Čia labai tylu, beveik nėra pašalinių garsų. Ryte už lango man giedojo varna. Labai stengėsi.
Va ir nurimo.
Legaliausias būdas išreikšti savo nepasitenkinimą gyvenimu - keikti orą. Atseit jis neprisiderina prie dienos planų. Oras netinka prie batų, palto ir kepurės. Visiškai nedera prie autobuso trarkarasčio. Ir tuo labiau prie noro pasipuošti. Nors atmosferos reiškiniams mūsų batai visiškai neįdomūs. Prisitaikyk arba išnyk.
Išties, nuostabus rytas. Nesijuokit. Ta varna labai gražiai kranksėjo. Čiulbėjo iš visos širdies. Nekreipdama dėmesio į orą. Va taip ir reikia - nori čiulbėti - čiulbėk. Nekreipdamas dėmesio į nieką. Kam nepatinka - lai nesiklauso. O kažkas visada įvertins.  O kokį balsą jai gamta davė - nu nepasirinksi gi. Galima pagalvot, mes čia visi tokie tobulybės. Kaip juoktis iš kitų - visi greiti. O išsitraukus rastus iš savo akių galėtumėm pastatyti gigantišką paminklą puikybei-tobulybei. Ir padegti kaip Morę. "Puikybe-tobulybe lauk iš kiemo". Bet be rastų aky irgi ne kas. O taip visada gali išsitraukti ir tvot per galvą savo artimui. Teorija apie artimo meilę prasideda nuo savęs paties. O čia jau sudėtingoji dalis. Ko gero daguma žmonių patys save savo nuosavais akių rastai užsitalžo taip, kad ir vaikšto visą gyvenimą susirietę.
Pala. Aš juk čia apie sniegą ir varną. O gavosi kaip visada.
O vakar pažiūrėjau "Rūgpienių kaimą". Geniali tėčio mintis: "Jei aš turėčiau tokį katiną, ko gero net nevesčiau." Man reikia katino. Pilko, raino, protingo.
O kol kas vėžliukas ant desktopo man kompensuoja katiną ir nupiepusi augmenija ant palangės - sodą.




2011 m. kovo 9 d., trečiadienis

Apie net nežinau ką



Geriu rytinę arbatą su antibiotikais. Nes jau visai nebepatinka, kas darosi mano organizmėlyje. Geriu rytinę kavą (po arbatos eina kava) ir žiūrinėju, kas dedasi pasaulyje. Kažkur Irane ant krano tabaluoja viešai pakarta moteris. Ir dar paaiškinimas neišmanantiems korimo įpatybių, kad tokiu būdu pakartas žmogus lėtai miršta dar 20 minučių. Ok. Dar kažkokios kruvinos nuotraukos iš žmonijos gyvenimo. Perversija kažkokia - kava su lavoniena. Bet nepaneigsi - čia pat už keleto tūkstančio kilometrų tai vyskta su tokiais pat žmonėmis. Nesąmonė, neteisinga, nesveika. Visai žmonijai, kaip vienam organizmui reiktu sugirdyti antiidiotikų kursą. Gal padėtų?
O gal viskas dėl to, kad dievas kūrė šį pasaulį vienas. Šešias dienas kūrė, o vieną ilsėjosi. Žmogaus ėmėsi jau šeštą dieną, prieš tai sukūręs žemę ir dangų, augalus ir gyvūnus  - išseko, išvargo, kūrybinė krizė apėmė. Tai ir gavosi žmogus toks, koks gavosi. Ką čia bepridursi... O mums gyvent. O šeši dievai galėjo sukurti šį pasaulį per vieną dieną. Dar patartų vienas kitam, padėtų, papildytų. O paskui visi drauge linksmai šešias dienas švęstų.
Dažnai kalbama apie senatvinę silpnaprotystę. Jaunatvinė silpnaprotystė kur kas labiau išplitęs reiškinys. Seniai sėdi savo kamarėlėse ir bumba po nosimi, na dar kartais parduotuvėje stumteli ar pabendraut apie sviesto kainas užsimano. O jauni nevispročiai valdo pasaulį.
Aišku, yra normalių žmonių. Kartais tenka sutikti. Nereikia painioti "normalių" ir "paprastų" žmonių. Normalūs kaip tik dažniausiai būna neeiliniai žmonės.
Nors  - "Mes vadiname protingais tuos, kurių kvailystes sugebame atleisti" - kaip sakė kažkoks klasikas ir buvo teisus.
O dar auksinė frazė - Jūs turite teisę išlikti kantrus. Viskas, kas jus erzina, gali būti ir bus panaudota prieš jus.
O mane labiausiai erzina manyje gyvenantis žmogus.


Apie norus ir noriukus

Naktinis tiulpanas. Telefoninė foto.

Ot būna, kad ir paprasti norai nesipildo. Paprastut paprastėliai. Mažut mažutėliai.
Eidama namo norėjau prigriebti suši. Ir skaniai jaukiai suvalgyt.
O jie jau nebedirbo.
O noras per daug paprastas, kad dėl jo daryti lanką. O be to, gali ir kitur nebedirbt.
Pagalvojau - gal pavyks sugudraut. Užsukau į "Ikiuką". Nusipirkau silkės ir čiabatos. Atseit - suši pakaitalas. Ot ir ne. Ne trupučio ne. Visiškai ne. Nepavyko apgauti savo mažo noro.
Pavalgiau. Ir silkė skani. Ir duonelė. Ir arbatos prigėriau. Ir vis tiek ne tas.
Sėdi dabar tas noras šalia ir laukia.
Nes norai būna dviejų rūšių:
1. Pasyvūs praeinantys norai. Panorėsi ir praeis, pasimirš, nebesinorės ir t.t.
2. Įkyrūs nepraeinantys norai. Kol negausi - nenurimsi. Ir kitkuo nepakeisi. Ir kirbės viduj. Ir neduos ramybės.

Šis menkas noriukas panašus į antrojo tipo norą. Teks rytoj patenkinti.

O apie Moters dieną nerašysiu. Nes neįdomu.
O apie norus - gal ir jūs kažko užsinorėsit. Ne? Šokolado? Ledų? Skanaus sūrio? 

2011 m. kovo 8 d., antradienis



Nužudyti tuos, ką myli, tai ne pats baisiausias dalykas. Yra baisesnių. Pvyzdžiui, abejingai stovėti nuošaly, kol juos žudo pasaulis. Tiesiog skaityti laikraštį. Taip dažniausiai ir būna.
(Chuk Palahniuk)


Kai mes senstame, mūsų grožis slepiasi  viduje.
(Ralph Emerson)



Žmonės meluoja, manydami, kad meluoja kitiems.
(xxx) 


Gyventi verta bent jau iš smalsumo.
(Žydų patarlė)


Šeima pakeičia viską. Todėl prieš ją įsitaisant verta pagalvoti, kas tau svarbiau: viskas ar šeima.
(Faina Ranevskaja)