по заявкам радиослушателей

Gerbiamas skaitytojas išreiškė mintį, kad mano bloge trūksta romantikos ir poezijos. Skaitytojų pageidavimai - mano viskas.

foto: Ilya Beskaravainyi

Poezija siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti širdį.
/Justinas Marcinkevičius/

Radimas, tai kažko netekimas.
Aš galvoju apie tai, galbūt net gedžiu,
ko aš netekau, kad tai rasti.

— Richard Brautigan

Brautiganas nusišovė į galvą iš .44 Magnumo. Jo irstantis kūnas buvo rastas po mėnesio su priešmirtiniu rašteliu:
"Bjauru, ar ne?"

Aš pažįstu žmogų,

kuris fotografavo vaizdą, kurį matė

pro kambario langą, kur mylėjosi

o ne moters veidą, kurią ten mylėjo.

/Yehuda Amichai/

  

Apie namus su pelargonijom ir babytes

Kas gali būti jaukiau už langą su pelargonijom? Įeini į laiptinę - o ten tau šypsosi pelargonijos. Va už tai aš ir myliu savo namučius. Nes viskas yra taip, kaip reikia. Nes kaimynės - babytės, kurios mato kas kada išeina ir kas neuždaro durų. Juk turi būti tvarka.

Įdomu, kokia babytė aš būsiu? Ar irgi man pirmoj eilėj rūpės ar Olegas iš trečio aukšto iki galo uždaro antras laiptinės duris ir ar mano kaimynai reguliariai šluoja laiptinę? Oi ne....

Kažkada seniai seniai, prieš kokius 12 metų Maskvos metro perskaičiau eilėraštį, kurį atsimenu iki šiol (aišku nepažodžiui, bet juk tam yra internetas). Tai va tokia babytė aš noriu būti:

When I am an old woman I shall wear purple
With a red hat which doesn't go, and doesn't suit me.
And I shall spend my pension on brandy and summer gloves
And satin sandals, and say we've no money for butter.

I shall sit down on the pavement when I'm tired
And gobble up samples in shops and press alarm bells
And run my stick along the public railings
And make up for the sobriety of my youth.

I shall go out in my slippers in the rain
And pick the flowers in other peoples' gardens
And learn to spit.

You can wear terrible shirts and grow more fat
And eat three pounds of sausages at a go
Or only bread and pickles for a week
And hoard pens and pencils and beermats and things in boxes.

But now we must have clothes that keep us dry
And pay our rent and not swear in the street
And set a good example for the children.
We must have friends to dinner and read the papers.

But maybe I ought to practice a little now?
So people who know me are not too shocked and surprised
When suddenly I am old, and start to wear purple.

(Jenny Joseph)

Apie nieką

Tamsus, pilkas rytas. Geriu arbatą ir mąstau, ką čia įdomaus parašyti. Nusižiovauju ir nesugalvoju. Nueinu į virtuvę pasidaryti dar vieną puodelį arbatos. Už lango balkone tupėdama rūko kaimynė su violetiniu bliuzonu. Ir vis tiek nesugalvoju, ką parašyti.

Būna ir tokių dienų. 

Tada Tango patarė pasidalinti jo mėgstamiausiu eilėraščiu. Wisława Szymborska - 1996 metų Nobelio premijos laureatė.

The Three Oddest Words 

When I pronounce the word Future,

the first syllable already belongs to the past.

When I pronounce the word Silence, 

I destroy it. 

When I pronounce the word Nothing, 

I make something no non-being can hold.

Dėl viso pikto, mano laisvas vertimas:

Trys keisčiausi žodžiai

Kai aš ištariu žodį Ateitis,

Pirmas skiemuo jau priklauso praeičiai.

Kai aš ištariu žodį Tyla,

Aš sugriaunu ją.

Kai aš ištariu žodį Niekas,

Aš sukuriu tai, kas netelpa nebūtyje.

 

Baltas dramblys

Paveikslas: Reetta Isotupa-Siltanen,

Eilėraštis: Ieva Sedova

Mano baltas dramblys

Mėgsta spalvotus saldainius

Ir vaikščioti vienas pievoje

Braidyti tarp pienių pūkų

Žiogų ir boružių

 

Jie kutena jam pilvą

Damblys laimingai primerkia akis ir įsivaizduoja

Esąs baltas debesis

Tingiai plaukiantis link horizonto

 

Romantiškos poros ir vaikai

Pažiūri į dangų ir sako

„Žiūrėk, šis debesis panašus į dramblį!”

 

Mano baltas dramblys laimingai šypsosi

Pilna burna spalvotų saldainių....

2007

dangus

Vakar vakare eidama per Lukiškių aikštę pakėliau akis į viršų - buvo nepaprastai gražus dangus. Žodžiais neperteiksi. Aš sustojau užvertus galvą ir išsižiojus spoksojau į plunksninius debesis. Apsalus nuo dangiškos kūrinyjos grožio. Apėmė tas visasukrečiantis vienovės-amžinybės-savo menkumo-visatos tobulumo jausmas, kuris supurto kiekvieną kūno ląstelę (tą patį jautė Andrėjus Bolkonskis "Kare ir taikoj" gulėdamas sužeistas mūšio lauke po mėlynu dangum).  Nors liepose triukšmavo paukščiai, o ant suoliukų repo klausėsi paaugliai - jie irgi buvo viso to dalim.. Net eilėraštį sukūriau ir greitai įsirašiau į telefoną, kad nepamiršti:

Geriu debesis Lukiškių aikštėj

užvertus galvą

akim, dantim ir kojų pirštais.

O naktį beprotiškai žaibavo ir pylė lietus. Irgi visasukrečiančiai. Bet eileraščio ta proga nesukūriau.