2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

 
Negaliu nepasidalinti, mano mieli draugai, kokią žinutę šiendien man parašė mano buvęs kaimynas zanūda prancūzas. Nedažnai gaunu tokius prasipipažinimus savo paties gyvenimo nykumu. O kam gi dar rašyti tokius laiškus?

You must be kidding ! You won't make me believe that all the stuffs you took out of the house with you do belong to you. The both irons, half of cutleries, and so on. You are such a wanker, such a bad person, I didn't know it could still exist. You've never been honest, or right with us in some few time spent together. I don't like the kind of people like you, always acting snidely, caring only about oneself.
You never did an effort to get things better, but did everything to worse them off.

I wish I never met you and won't ever meet you.


Na ką į tai galima atsakyti? Palinkėjau laimės žmogui ir nenešioti pykčio širdyje, gyvenimas yra gražus.

Jau senokai supratau, kad yra tokia žmonių rūšis, kuriems dėl kažkokio sielos sutrikimo nesigauna džiaugtis savimi. Gal dėl tėvų negiamos įtakos ar šiaip dėl šokolado stygiaus kraujyje jie jaučiasi esą blogi. Nepakankamai geri. Kaip realiai savo paties statusą pakelti - neaišku. Todėl jie pastoviai įrodinėja, kad kiti yra blogesni. Tada trumpam palengvėja ant dušios.

Aš visai nejaučiu poreikio teisintis ir įrodinėti, kas čia baltas ir pūkuotas.
Aš nei gera, nei bloga. Ir koks skirtumas?
O lygintuvai 2 mano. Paminėjau, kad neturiu lygintuvo ir du gerieji žmonės pasidalino.
Labai svarbu apsupti save gerais žmonėmis. Dėl to iš ten ir išsikrausčiau.

Šiandien vėl visi sako, kad aš atrodau labai laiminga.

2012 m. lapkričio 27 d., antradienis


Persikrausčiau.
Iš kontinento į salą atskridau su 3 lagaminais.
Iš namo A į namą B - 4 mašinos.
Vis į namus, o ne iš namų.
Čia taip tylu, kad ausys iki šiol negali patikėti.
Dabar reikia išpakuoti. O lentynų ir stalčių mažai. Reikės terorizuoti lendlordą.
Kaimynai mieli. Nors prie žaisdos dėk. O tai svarbu. Ne, žaisdų neturiu, bet spintą reikia užnešti į anrą aukštą.
O kelią į kaimyno širdį aš nuvedžiau makaronų su baklažanais pagalba. Nuostabus receptas, garantuotas kelias į visas širdis, ar bent jau skrandžius. Koks skirtumas - jie šalia.

Anglijoje labai populiaru dalintis namus. Ir ne tik studentai, bet ir jauni žmonės, jauni gali būti ir 50 metų. Taip ir pigiau, nors ne visada. Aš buvusį kambarį mokėjau beveik tiek pat, kaip už vieno kambario butuką.
Ir šiaip smagiau, nei gyventi vienam.
Žinau vieną porą, jie irgi gyvena pasidalintame name, ne dėl to, kad negali sau leisti gy venti atskirai, ne, jie turi gerus darbus. Bet taip smagiau, sako - jei gyventumėm dviese, geičiau atsibostumėm vienas kitam, virdant savo sultyse. O už sutaupytus pinigus keliauja ir keliauja ir keliauja.
Ir man patinka taip gyventi. Yra su kuo paplepėti, pasidalinti maistu ir šiaip susidraugauti. Jei kaimynai mieli. Taip buvo pernai. Kai dingdavo internetas, susirinkadavome egiptiečio kambary, rūkydavom šišą ir žaizdavom stalo žaidimus. O paskui atsikraustė zanūdos prancuzai ir visokios kitokios žemo lygio asmenybės.
Todėl po ilgų paieškų radau šitą jaukia vietą.
Kas ieško tas randa.
Ir dabar man visi sako - tu atrodai laiminga.

Geros lentynos:


Upd: lentynos ne mano, tiesiog noriu tokių.


2012 m. lapkričio 23 d., penktadienis



Kiaušinienę pusryčiams valgau tik per pagirias.
Nes toks liaudies receptas.
Nepadeda, placebo neveikia.

Yra du bendravimo su klientais būdai, o gal ne su klientais, o įvaizdžio kūrimo būdai, ar šiaip kažkur skaičiau.
Pirmasis - kurti savo idealizuotą portretą - kad esi fėja, gyvenanti individualios fantazijos name, kur kaimynai netriukšmauja, langai visada švarūs, visi darbai dirbasi su meile ir šiaip labai saldu.
Kitas būdas - asmeniškas, kai klientai tampa draugais. Trūkūmas šio būdo, kad nesi fėja ir netgi poros išsiplėtę ir lietsargis sulūžęs.

Tinka ir nekomercinėms veikloms. Pvz., blogui.

Aš kaip žinia ne fėja.
Ir galvą skauda po vakar skanių 4 pintų sidro.
Ir klaviatūra pilna trupinių.
Vakar gavau raktą nuo naujo būsto. Ir kažkodėl tai buvo susiję su "einam po bokalą".
Vsio čto nažyto neposilnym trudom netelpa į civilizuotus lagaminus. Ta proga pasiskolinau languotas tašes.
Visada naiviai galvojau, kad languotos "turginės" tašės išskirtinai Rytų Europos aksesuaras. Ne. Anglė sako - labai geros tašės, daug telpa. Juodaodis berniukas sako - jos ir Afrikoj paplitusios.
Globalicazija.




2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis


Yra dvi slėptuvės nuo gyvenimo vargų: muzika ir katės.
/Albert Schweitzer - Nobelio Taikos premija 1952m./

 

2012 m. lapkričio 19 d., pirmadienis


Laisvė kapitalistinėje visuomenėje visada lieka beveik tokia pati, kaip ir buvo senovės Graikijoje: 
laisvė priklauso vergvaldžiams.
/Vladimiras Leninas/


Jūs galite lengvai atleisti vaikui, kuris bijo tamsos. Tikra gyvenimo tragedija, kai žmonės bijo šviesos.
/Platonas/


Žmonės sako, kad jie myli tiesą, bet iš tikrųjų, jie nori tikėti, kad tai, ką jie myli yra tiesa.
/ Robert J. Ringer/



2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

 
Pagal planą turėjau šiandien būti veribizileidi. Bet miegojau iki 12, prabudau su skaudančia galva, kurią gydau saldžia stipria arbata ir žiūrėjimu į geltoną klevą.
Va tokios planus griaunančios moteriškos dienos.
Iš viso šito namo lapbiausiai pasiilgsiu balkono, balandžių ir medžių.
Vakare važiuosiu mokyti. Šita klientė maloni. Ai, visi mano klientai malonūs. Su nemaloniais neprasidedu. Labiausiai užknisa, kai rašo - "aš labai noriu išmokti siūti, tik man jūsų pamokos per brangios, negaliu sau leisti, padarykite man 30% nuolaidą.". Nedarau. Jokių čia nuolaidų. Negali sau leisti - neleisk. Galėčiau padaryti, nenubiednėčiau, bet visų pirma, būtų negarbinga kitu klientų atžvilgiu, visų antra aš pradėčiau neigiamai žiūrėti į nedamokantį žmogų. O aš taip nenoriu. Man geriau mažiau, bet kai visi patenkinti.
Dažniausiai nuolaidos prašo azijietės. Suprantu, pas juos taip priimta, tokia derėjimosi kultūra. Bet prašome savo kultūrą palikti Azijoj.
Vakarinė mano klientė maloni. Juodaodė anglė. Daktarė, ginekologė. Jos kavalierius hipsteriškos išvaizdos, klausasi Deep Purple plokštelių. Koridoriuje kokios 5 Dr Martens poros. Žodžiu, malonūs žmonės.
Aš jų laptopą nuo lovos numečiau. Ir nieko. Jis toliau veikia kaip niekur nieko. Jie ranka numojo ir tiek.
O labiausiai visam šitam reikale patinka, kaip mano brangūs mokiniai dūsauja ir bijo.
- Taip, pradėk nuo čia, su įtvirtinimu, kaip visada ir iki galo. Su įtvirtinimu.
Dūsauja.
- Ar jau galiu pradėti?
- Taip, taip, pradėk.
- Aha, gerai. Tai jau siūsiu.
- Siūk, siūk.
- O dieve, kaip baisu.
- Nebaisu, tu juk gali, jau gerai siūni.
- O dieve, vis tiek baisu, tiek daug streso. Ufff.. Pradėsiu...

Argi nesmagu žmones gąsdinti?


2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis


Kad jau paminėjau savo lendlordą, tai papasakosiu plačiau.
Visiems pasakoju ir visi sako "ūūūūūū įtartina ūūūūūū". Taip ir sako.
Jis pakistanietis. Niekas jo tūrbūt neklausė iš kur jis, bet susidariau įspūdį, kad toks.
Apskritai, kiek esu girdėjus iš nepatikimų šaltinių Mančesterio nekilnojamo turto srityje vyrauka azijiečiai. Lietuvoj azijiečiai - tai kiniečiai ir panašūs, čia azijiečiai - arabai, indai, pakistaniečiai etc. Kiniečiai yra tiesiog kiniečiai.
Tai va, nepatikimas šaltinis sakė, kad turtingi dubajiečiai ir islamabadiečiai su mumbajiečiais perka Anglijoje nekilnojamą turtą. Investuoja. Ir nuomuoja.
Mano namo pirmama aukšte yra ofisas. Ten kokie 5 dideli kambariai, po juos šlaistuosi pakistaniečiai su mano lendlordu Adilu. Vieni aukštesnės kastos - skaniai kvepia, gerai išlyginti marškiniai, kiti - darbininkai, nieko nedirbantys. Geria arbatą, kalba telefonais ir žaidžia pūlą. Du žaidžia, septyni stebi. Maždaug tokia propocija.
Ant lango popiergalis, kad čia buhalterinė konsultacija. Bet nematau nei vieno buhalteriaujančio konsultanto.
Aš irgi noriu tokio darbo - gerti arbatą ir žaisti pūlą.
O kieme stovi mašinos. Land Rover, Bentley ir pan.
Šitoje vietoje reikia sakyti "ūūūūūū įtartina ūūūūū".
Taip. Ir aš manau, kad šitas namas tik priedanga pinigų plovimui.
Mafija.
Adilas skaito, kad aš griežta.
Turbūt jis vienintelis visame pasaulyje taip galvoja. Ir gerai. Su jais kitaip negalima.
O šiaip mes su juo labai draugiškais sutariame. Geras jis.
Jei negrąžins mano depozito (išsikraustau pranešus tik prieš 10 dienų) subraižysiu Bentlį.



Turiu gerą žinią. Gerą sau pačiai. Blogą mano lendlordui. Abejingą visiems kitiems.
Radau naują būstą.
Mieloje gatvėje.
Laukia kraustymasis. Nemėgstu pakavimų išpakavimų.
Gerieji žmonės siūlo pagalbą.
Liko savaitė ir 2 dienos.
Valio.

Va todėl aš ir neskaitau laikraščių. Ir TV nežiūriu. Tada pasaulis santykinai gražus ir žmonės daugumoje pakankamai pakenčiami geri.
Atsitiktinai man į rankas pakliuvę Mančesterio laikraščiai atrodo taip:
40% sportas
40% kriminalas
20% skelbmai
9 % vietinis pozityvas: išrinkta geriausia metų seselė, atsigavo triūsikų fabrikėlis.
1 psl. galvosūkių, horoskopų, nejuokingų komiksų.
2 psl. pažinčių skyrelis (56 V su geru humoro jausmu ieško 25-35 M draugystei ir galbūt daugiau; 72  lesbietė ieško draugės geram laiko prakeidimui)
Likę %  ir psl. - reklama.

O paskaitai - lietuvis persekiojo savo buvusią žmoną, ji pabėgo į Angliją. Jis ją čia surado. Pakeitęs išvaizdą atvažiavo su mikroautobusu. Pagrobė einančią namo. Įgrūdo į mikriuką. Pervažiavo Europą, nusigavo iki Lenkijos. Ten ją smaugė, gana ilgą laiką laikydamas tarp gyvybės ir mirties. Tadu užkasė į žemę. Lenkų grybautojas rado.
O viskas išaiškėjo per GPS navigatoriaus maršrutą.

Bet čia dar nieko.

Ūkininkai, auginantys avis, keturis kartus po nakties rado savo avis negyvas su nupjautom užpakalinėm kojom. Kojos buvo nupjautos gyvoms avims. Tai padarė mėsininkas žinovas. Kai kurios avys buvo neščios. Ir paliko nukraujuoti.

Kaip? Kaip po to gyventi tokiame pasaulyje?
Kas belieka jautriai sielai?
Neskaityti laikraščių.



2012 m. lapkričio 10 d., šeštadienis

Kažkaip netikėtai užliejo emocinis cunamis, sukeltas nekalto paveiksliuko su arbatos puodeliu, o ant puodelio šonelio - pakalnučių puokštė. Paveiksliukas pasiklydo interneto platybėse, o mintis smegenyse ruseno ir sukilo nežabota banga - kaip? kaip gi taip? kaip taip gyventi galima? negaloma, visai negalima! nemačius, neuosčius šiemet pakalnučių???
Ir viskas reta saulėta diena ir rudeninių spalvų žasmas banaliai nublanko. Paukščiukų čiulbėjimas nebedžiugina abejingą ausų būgnelių. Mašinų užimas ir praeivių juokas bylojo tik apie gyvenimo mugės tuštybę.
Va. Nėr gyvenimo be pakalnučių.
Pastarųjų žydėjimo metu po atitinkamus miškus nevaikščiojau, o babyčių su stiklainiukais ir kibirėliais, pilnų nelagaliai priskintų miško gėlyčių čia nėra. Netinka klimatas.
Rožės žydi ir žiemą. Bet kam jos įdomios? Pakalnutės daug gražesnės savo baltu subtilumu.
Belieka sukandus dantis laukti kito pavasario, o kol kas braukiu dosnią ašarą klausydamasi dainos.


2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

 

Jeigu nori pastatyti laivą, nekviesk žmonių kirsti medžių, pjaustyti lentų ir neskirk jiems darbo, tačiau pažadink juose didingos ir gražios jūros ilgesį.

/Antoine de Saint-Exupery/

foto: Jochen Lempert

Višta - tai tik būdas, kuriuo vienas kiaušins pagamina kitą kiaušinį.
/Samuel Becket/


Idealus vyras su mumis kalba kaip su deivėmis, o elgiasi - kaip su vaikais.
/Oscar Wilde/


Gamta - tai begalinė sfera, kurioje centras yra visur ir perimetras niekur.
/Pascal/


Jeigu tu jautiesi vienišas būdamas vienas - tu esi blogoje kompanijoje.
/Jean-Paul Sartre/



 

2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Poros-2


1968: Philippe ir Yvonne Halsman so 99-iais "Life" žurnalo viršelais, kuriems jie padarė nuotraukas (iš viso jie nufotografavo 101-am "Life" viršeliui).

2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis


Parašysiu viską, kaip yra ant dūšios - noriu pavirsti į katę ir šikti į batus.
Dialogas. Šviežias. Šiandien iškeptas.
- Kaip tavo savaitgalis? - klausiu iš mandagumo, nė dėl to, kad įdomu.
- Gerai, buvom pas Agnę. Žinai Agnę?
- Aišku, kad ne. Man dar Agnės betrūko. (neigiamas) "U-u."
- Ji irgi užsiima siuvimais. Kaip ir tu, užsiima siuvimu.
- Aš neužsiimu siuvimais.
- Ne??? Kodėl? Tu juk mokini siūti?
- Mokinu. Neužsiimu.
- Tai visai nesiuvi? Gavai diplomą dėl vaizdo ir viskas pamiršai?
- Kartais siuvu, kai noriu. Dabar nesiuvu.
- Kodėl?
- Laiko neturiu siuvimui.
- O ką darai?
- Dirbu.
- O laisvalaikiu?
- Laisvalaikiu man reikia pasižmonėti, į galerijas, gamtą, skaitau....
- Ką skaitai.
- Daug ką. Pvz. psichologiją...
- Tai kodėl nestudijavai psichologijos?
- Todėl, kad studijavau dizainą. Jei aš skaitau apie politiką, istoriją, vandenynų gyvius tai ką?
- Na tu keistas žmogus: studijavai vieną, dirbi kitą, domiesi trečiu.
Šitoj vietoj mane apėmė striprus "šikt į batą" jausmas.
Ne dėl to, kad pikta. Todėl, kad neturiu imuniteto idiotizmui.
Klausiu masažisto, kaip jis reaguoja į idiotizmo nešiotojus. Sako - vengiu, stengiuos nebūti šalia ilgiau nei 30 sekundžių.
Aš pati žinau, bet kad nevisada išeina. O dar tas mano mandagumas.
Yra toks geras rusiškas pasakymas "сказал, как в воду пёрнул " (pasakei, kaip į vandenį paperdei).
Reiktu nereaguoti. Bet mano organizme Jan padaugėję. Masažistas taip sakė. Jan - karštis. Todėl man karšta. Žmonės su striukėm ir šalikais - aš trumpom rankovėm ir prakaituoju. Ir dar kasausi, nes niežti. Irgi  Jan. Ir spuogai ant nugaros - irgi Jan. Karštis iš manęs veržiasi niežtėdamas ir spuoguodamas. O viskas dėl ko - dėl kaimynų.
Kur mano Jin?
Sako masažistas - kepenis valgyk, padės. O gal kaimynus kaip nors tiuk-tiuk?
Va taip iš nelaimingos  gyvūnus mylinčios ir klasikinę muziką mėgstančios, kartais piešiančios būtybės išeina Hitleris.
Kodėl nesikraustau kitur? Beviltiškai ieškau. Ieškojimas reikalauja didelių laiko sąnaudų ir baigiasi emociniu nusivylimu.
Visi apžiūrėti būstai maži, tamsūs, nejaukūs ir iš vis - širdis nedainuoja. Visi skelbimai meluoja. Nebetikiu. "3 minutės nuo pagrindinės gatvės" reiškia "velniai žino kur". "Jaukus namas" reiškia "sukelentis klaustrofobiją"...
Norit optimizmo? Pas mane ant gomurio dar ir puslė pavirtųsi į 2 cm žaizdą. Tas pats mano ugninis Jan.
Gerasis žmogus atnešė tepalo. Tepkis, sako, kas 20 min. Paskaičiau sudėtį - iš to ką suprantu - alkoholis ir gliukozė. Saldu, bet neveikia.
Beje, šiandien metai, kaip įsikrausčiau čia. Buvo gerai. Dabar ne.

Kepenų parduotuvėj neradau, nusipirkau pašteto. Gesinsim ugnį.


2012 m. lapkričio 4 d., sekmadienis

Smegenys ir kaip jas naudoti

Foto Robert Ludlow


Brangūs studentai,

Geriausias patarimas, kokį aš esu girdėjęs, kaip gyventi savo gyvenimą buvo sekantys keturi principai:
1. Pasirodyk
2. Keipk dėmesį
3. Sakyk tiesą
4. Neprisirišk prie rezultatų.

Geriausi linkėjimai...
 
 

2012 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Paukščiai


Foto Arthur Tress

Aš visada stebiuosi, kodėl paukščiai lieka vienoje vietoje, jeigu jie gali skristi kur panorėję.
 Ir tada aš to paties klausiu savęs.
/Harun Yahya/


2012 m. lapkričio 2 d., penktadienis


Jeigu norite pamatyti drąsius - pažiūrėkite į tuos, kurie gali atleisti.
Jeigu norite pamatyti didvyrius - pažiūrėkite į tuos, kurie gali meile atsakyti į neapykantą.
/Bhagavat Gita/


Malda nepakeičia Dievo, bet keičia tą, kuris meldžiasi.
/Soren Kierkegaard /


Laikantis grandinę yra nedaug laisvesnis už prirakintą prie jos.
 /Pierre-Claude-Victor Boiste/



Poros


Styvenas Hokingas (Stephen Hawking) savo vestuvių dieną


Markas Šagalas (Marc Chagall) su žmona Bella, 1923.
Fototo Hugo Erfurth


Benito Mussolini lšalia savo meilužės Clara Petacci Milano morge, po egzekucijos, viešos demonstracijos ir išdarkymo. 1945 m. balandžio 29 d.