Klausiu Beno:
Gal turi ylą? (Angl. awl)
Ką taip?
Praspelinu a-w-l.
O kas tai yra?
Stora adata su rankena skylėms badyti.
Ne, niekad nemačiau ir neturėjau.
...
Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvoj neatsirastų nei vieno žmogaus, kad nežinotų, kas yra yla.
Gal todėl, kad ylos maiše nepaslėpsi? Bet kaip taip - vat gyvena žmogus ir neįsivaizduoja, kas yra yla?
Nors gal tuoj bus karta, kuri nežinos kas yra plaktukas ir už kurio galo jį laikyti.
Aš dinozauras.
 

1935 m. prezervatyvų testavimas

Šiaip tai vyrai turi tokią vieną savybę.
O ta savybė - vos vieną kartą susitikus pradėti gerinti tavo gyvenimą. Pvz., pasiūlyti perstumdyti baldus, kad būtų feng šui racionaliau.
- Lovą reikia perstumti į kitą kambarį!
- Ji pradžioj ten ir buvo, bet man per daug triukšmo nuo gatvės.
- Prie triukšmo priprantama.
- Aš nepripratau.
- O kaip žmonės prie aerouosto gyvena? Pripranta!
- Grrrrrr..
- Aš noriu tau padėti!!! O tu nevertini!
...
Visą naktį skaityti butų nuomos skelbimus (kuriuos aš visus mačiau po 23 kartus) ir sakyti:
- Kaip neišsimiegojau. Visą naktį skelbimus žiūrėjau.
- Tai aš juos visus pati periodiškai peržiūriu.
- Bet aš dėl tavęs juos skaičiau!!!
- Ačiū, bet...
- Aš noriu tau padėti!!!
- Grrrrr...
- O tu nevertini!
...
- Labas rytas, kaip laikais?
- Rytas. Motiejus buvo labai neramus, neišsimiegojau visai.
- Tau reikia atsipalaiduoti.
- Aš ir taip stovėdama miegu, koks atsiplaiduoti. Geriu antrą puodą kavos.
- Tau reikia atsipalaiduoti. Įsijunk BBC Radio 3, paklausyk klasikos.
- Nereikia man klasikos, man reikia neužmigt.
- BBC radio 3 labai gerai!
- Ačiū!
- Ne ačiū, o įsijunk ir klausyk.
- Grrrrr...
- Aš noriu tau padėti!!!
...
O aš nenoriu, kad už mane skaitytų skelbimus, stumdytų mano baldus, rinktų radio stotį.
Ar ne paprasčiau tiesiog paklausti:
- Kaip aš galiu tau padėti?
Taip ir pasakiau vyriškiui.
- Bet tada nebus siurprizo!
- Grrrrr...

Visi turime frazių, kurios užsidega kaip raudona perspėjimo lemputės - stop. Su šitu žmogum bendrauti negalima.
Mano lempučių girliandoje atsirado nauja frazė. Ankčiau, matyt, buvau tolerantiškesnė. Su amžium mizantropėju.
Šita frazė "Iš kur tu tiek žinai?" ir jos variantas "Iš kur tu tai žinai?" man sukelia apokaliptinę apopleksiją.
Su miela šypsena ir duobutėm skruostukuose atsakau:
- Aš moku skaityti. O tu?
 
 
  

Ata Mohammad

Pievelėje Motiejus susirado daug draugių. Tiesą pasakius, jis į jas net nežiūri, trepsi savo reikalais, laukia pravažiuojančių traukinių. Drauges linksminti tenka man.
Yra dvi keturių metų dvynukės pakistanietės. Kaip du vandens lašai ir aprengtos vienodai. Tokios klasikinės dvynukės kaip iš filmo, kurios visada vaikšto kartu.
Prieina, atsisėda ant žolės priešais. Tyli.
- Mes turim vikšrelį, - sako viena.
Ir parodo susisukusį ant pavytusio pienės lapo žalią vikšrą.
- Jis serga, - tęsia kita.
- Mes juo rūpinames.
- O gal jis tiesiog miega? - siūlau savo versiją..
- Ne, - mano versija nediskutuotinai atmesta.
- Jis serga, - galutinė diagnozė.
- Mes juo rūpinames.
Čia vikšrelis nukrito nuo pavytusio pienės lapo į žolę. Žalio vikšrelio žalioj žolėk nesimato. Mergaitės kantriai bando jo ieškoti ilgas dvidešimt sekundžių.
- Jis pabėgo, - sako viena.
- Einam, rasim kitą.
- Kad turetumėm kuo rūpintis.
Vat tau moteriška psichologija nuo mažų dienų.
Tas noras kažkuo rūpintis užkoduotas genuose.
Berniukai bomborduotų vikšrelį ir visaip kitaip skandintų baloje. Mokslo vystymo tikslai. Progreso juk nesustabdysi.
Sėdėjau ant žolės ir juokinga, ir graudu.
"Šitas pabėgo, einam rasim, kuo rūpintis".

André Kertész

Žmonės, kurie parduotuvėje sveriamų riešutų skyriuje pasiima "paragauti" kelis riešutus net neketindami pirkti, nusiskina porą vynuogių nuo kekės ir čiaumoja švytėdami "visus išdūriau" fizionomija.
Kas tai?
Užandai, kirminą numarinai, sutaupei, pralobai?

Bendraudami mes susikuriame žmogaus portretą iš nuotrupų. Kaip puzlą iš gabaliukų, tik iš 1000000000000000000 detalių turime geriausiu atveju 742, o visas kitas dasipaišome remdamiesi savo patirtimi, nuotaikomis ir pasaulio matymu. Todėl ir gaunasi, kad bendraujame daugiasi su savo atspindžiais ir gauname tai, ką patys ir sutvėrėme.

Pati nevisai supratau ką parašiau, bet skamba neblogai. Paliksiu.

Turiu naują pažįstamą rumunę, sutikau parke vaikų aikštelėje. Su savo vaikais kalba rusiškai, nes jos vyras pakistanietis. Aha. Logiška. Na, ji nuvažiavo aplankyti giminių Maskvoje, ten klube sutiko jį. Maskvoje jis studijavo mediciną. Ir liubofff. Labai daug klišė ir stereotipų - rumunė, pakistanietis, musulmonas, klubas, ji prastai kalba angliškai... Ir aš labai stengiuos nepulti į šitus nuomonės susidarymo spąstus. Sunkiai gaunasi. Jaunesniam vaikui 5 mėnesiai, o tasai vyras jau priekaištauja, kad laikas lieknieti. Mano galvoje įsijungė raudona alermo lemputė. Vyresniam 2 metai ir pasiutęs kaip išprotėjęs tankas. Su lelium ant rankų ji laksto po visą aikštelę rėkdama - Razvan stoj! Razvan net! Razvan otdai! O tas nekreipdamas dėmesio griebia svetimus vežimus, lipa, griūna, tampo vaikus ant supynių... Mano galvoje įsijungia antra raudona perspėjimo lemputė. Kad šitoj šeimoj kažkas negerai. Ir ji visa uždusus su kūdikiu ant rankų - oj nebegaliu, jis visai durnas, nebegaliu, visą dieną taip, kas su vaiku darosi. Ir kiša jam šokoladinį sausainį. Visai jis nevalgo! Mano galvoje užsidega dar viena perspėjimo lemputė, o tos 2 mirksi. Paskambino vakar. Draugiška, nori bendrauti. Aš šiame rajone draugų neturiu, tai bendraujam. Kalbames. Ji parke, mes nėjom, nes Motiejus karščiuoja nuo dantų. Ir staiga klyksmas - Razvaaaaan, Razvaaaaan, neeeeet Razvaaaaan! Man kilo noras nesiaiškinus kviesti greitąją pagalbą. Išsigandau. Tokį klyksmą girdi tik filme, kai supranti - Bredas Pitas mirs. Kol ji man pasakojo kokios nuolaidos H&M vaikas išbėgo į gatvę. Gerai, kad nebuvo mašinų. Išbėgti iš vaikų aikštelės ir nubėgti iki gatvės -  geras galiukas. Nu gerai, aš pati esu Motiejų išmetus iš mašininės sėdynės. Būna. Užgesinau raudoną lemputę.
Ir dar per 5 mėnesius vyras nenorom ją pirmą kartą išleido vieną į miestą. Pirmą kartą sutiko pabūt su vaikais. Jau supratot kokios lemputės užsidega. Ir vyras grįžta vėlai iš darbo, o ji su vaikais jo laukia iki vėlumos. Eina miegoti 1 nakties... Ir dar jie neturi interneto. Tik telefone. Nežino, kas yra ebay. Nežino, kas yra skydliaukė. Neužsiregistravus pas daktarą...
Mano galvoje jau dega visa raudonų lempučių girlianda.
O kitas vidinis balsas sako - tu juk nieko apie ją nežinai. 2 kartus pabendravai gyvai. Kelis kartus pakalbėjai telefonu. Ir jau sprendi, kad ten viskas pas juos negerai??? Gal jiems taip gerai. Kas tau darbo?
Tai va. Bet puzlą galvoje jau susidėjau. Su vyru despotu, vyresnėliu, kuriam trūksta dėmesio ir jis eina iš proto ir pervargusia mama, kuri neturi viskam vidinių resursų - nei kitiems, nei sau - rūpintis figūra, mokytis anglų kalbos, būt žavia ir dėmesinga.
O pas mus - Motiejus graužia vaikštynę. Styvas ką tik numetė nuo stalo fotoaparatą ir pluoštą popierių. Tuoj ten lėks flomasteriai. Viskas gerai. Laimė ir harmonija.

Ant Mančesterio iškrito sniegas.
Koks visas 1 cm.
Žmonės meta mašinas gatvėje ir eina pėsčiomis. Vėluoja arba atšaukti traukiniai.
Ir šita šalis kažkada valdė pasaulį???
Traukiniai Anglijoj atskira istorija.
Jeigu kokioj Vokietijoj pagal traukinius galima tikrintis laikrodį, tai Anglijos traukiniai yra kaip... khm... kokį čia palyginimą suraičius... tikslūs, kaip saulės laikrodis per lietų. Va.
Ateini į traukinį, atsisėdi. Lauki. O jis nejuda. 5 minutės. Stovi. Nejuda. 10 minučių... 30 minučių... visi kiti kažkur važiuoja, o tu stovi vietoj. Tada konduktorius praeina ir visų atsiprašo, kad traukinio vairuotojas neatėjo. Kaip??? Pramiegojo, pamiršo, pagrobtas? Ir pilnas žmonių traukinys stovi ir laukia jo.
Arba dar - kiekvieną rudenį traukiniai vėluoja arba iš vis būna nuimti, nes ant bėgių nukrito medžių lapai. Ir kiekvieną rudenį tai netikėtas siurprizas ir šokas. Labai pavojingas reiškinys! Traukiniai turi važiuoti labai labai lėtai, o tai nulėks nuo bėgių! Visame likusiame pasaulyje nebūna rudens, lapų, lietaus, žiemos ir sniego.
Čia gal ne visai į temą. Bet prie to paties "kas dar šitoj šalį pzdc".
Draugė pasakojo. Dirba pas juos įmonėje keli vyrukai 25-35 metų amžiaus. Anglai. Maikes sandėly pakuoja. Reikia į dėžę sudėti 70 arba 80 maikių. Nesugeba suskaičiuoti. Visada bus arba 68 arba 71. Dirba jau virš pusės metų. Arba ateina pavėlavęs 20 minučių. Šefas sako - kodėl vėluoji? Aš nevėluoju. Kaip nevėluoji, jau 9:20. Nevėluoju. Ar atėjai per anksti? Ne. Ar atėjai laiku? Ne... Tai reiškia vėluoji! Bet juk nedaug!!!
Sako, visa ta karta tokia. Terminas yra - generation Y ar Z. Nesitikslinau. Žodžiu, generation WTF.
Ir jie ne debilai. Būna ir mediciną baigę. Tokie daktarais dirba. Tik gali rašyt su klaidom. Nemokėt skaičiuot. Išeit iš darbo vietos nepranešę. Ateit bet kada. Ir jie ne dundukai. Universitetus baigę. Nes egzus išlaikyt nėr sunku jeigu ruošies - turi klausimus, pasiruoši visus, siurprizo nebus. Išlaikei. Įstojai. Baigei. Ir jie - tokie WTF visose srityse. Ligoninėse kuriamos grupės, kurios šitus veikėjus prižiūri, kontroliuoja, kad neišeitų kada užsimanę ir pan.
Tai vat toks traukinio vairuotojas gali ateiti pusvalandį pavėlavęs į darbą - juk nedaug. O visi keleiviai laukia. Konduktorius už jį atsiprašinėja ir klauso pasipiktinimus.
Pasnigo. Ramu.
Gatvėj beveik nėra mašinų. Ryte nebuvo kamščių.
Mančesteris stovi.

Apsirgome.
Skambinu į polikliniką, manęs paklausia vaiko gimimo datos. Iš pradžių painioju dienas, o paskui bandau įtikinti, kad jis gimė 2015 gegužį. Lengvai nepasiduodu.
Čia ne apie tai.
Ateiname į polikliniką, laukiame. Sėdi senutė. Anglai mėgsta kalbėti. Jei stovės parduotuvės eilėje už tavęs, būtinai pradės kalbėti apie orą. Lauke +8, o sakys: oj kaip šalta. Sausio mėnesį. O jei lauke +2, sakys: kokia tu drąsi per tokį šaltį su kūdikiu išeiti į lauką.
Bet čia ne apie tai.
Senutė, pasidėjusi rankinuką ant kelių man sako. Laukiu greitosios. Į tualetą noriu - tuoj sprogsiu. O negaliu nueiti - vaikštynės pasiimti man neleido. Negalima su vaikštyne į greitąją. O be jos negaliu eiti - man galva sukasi. O vežimėlio ratas nukrito. Tai laukiu greitosios, kad atgal parvežtų į senelių namus. Nežinau, kiek dar lauksiu. O į tualetą taip noriu, kad tuoj sprogsiu. Kas per tvarka - vaikštynės negalima į greitąją pasiimti. O be jos aš nepaeinu. Ir vežimo ratas nukrito. Reikės rytoj skambinti, kad pataisytų. O man galva svaigsta. Aš į tualetą noriu, kad tuoj sprogsiu. O pati be vaikštynės negaliu. O kiek lauksiu dar nežinau. O taip noriu, kad tuoj sprogsiu...
Jums gal padėti nueiti?
Na kur tu man padėsi, man galva svaigsta. O vaikštynės į greitąją paimti neleido...
Nueinu prie registratūros langelio.
Ten sena ledi į tualetą nori labai, o pati paeiti negali be vaikštynės. Gal kas nors gali jai padėti nueiti?
O pas kokį daktarą ji buvo?
Nežinau, laukia greitosios, jau ilgai. Labai į tualetą nori.
Paklausk pas kokį daktarą ji buvo.
Paklausiu. Širdį skanavo. Atraportuoju.
Bet ji labai į tualetą nori. Sakė tuoj sprogs. Jau ilgai laukia. Gal kas nors gali ją nuvesti?
Aš nepraėjus apmokymų (not trained), negaliu. Jei nukris - man bus pzdc (get in trouble).
Bet jeigu ji sprogs čia ant kėdės, sakau, tada bus dar didesnis pzdc. Gal yra laisvų apmokytų seselių, kad nuvestų ją į tualetą?
Skambina kažkur. Klausia ar tokiomis aplinkybėmis gali jos - registratorės - nuvesti senutę į tualetą. Gavo leidimą.
Nuvedė dviese už parankių.
Pasijaučiau, kad mano diena praėjo ne veltui - mano dėka nesprogo senutė.
Kažkada, mano tolimoje laukinėje tarybinėje vaikystėje, pervesti senutę per gatvę buvo labai geras darbas. Dabartiniame civilizuotame kapitalistiniame pasaulyje negalima vedžioti senučių nepraėjus apmokymų.

Mane stebina žmonės, kurie moka planuoti savo gyvenimą.
30-ies vesiu, 32-iejų turėsiu vaiką. Paskui dar vieną...
Kaune įsikalbėjau su taksistu. Dirba juodai. Uždirba 5000 lt, bet tik dirba ir miega. Ir pinigus kiša į "tumbačką", anot jo paties. Nes planas - pasistatyt namą, o tada jau kurs šeimą. O dabar tik dirba ir dirba, jokio asmeninio gyvenimo.
Vat man įdomu - ar tokie planai įsigyvendina? Ar tikrai pasistatę namą tokie žmonės staiga ima mažiau dirbti, prisimena apie asmeninį gyvenimą, susiranda žmoną ir vaikus...

p.s. iliustracija su taksistais ir pinigų taupymu neturi užslėpto ryšio.

Dažniausiai, jeigu žmogaus kiti nemėgsta - jis neieškos problemos savyje. O galvos, kad visi kiti per daug durni, kad suprastų jo dievišką protą ir talentą. Visi kiti tiesiog nesugeba įvertinti tokio grynuolio. Kur jau paprastiems mirtingiems - čia kaip beždžionę pasodinus prie fortepijono.
Toksai deimantinis individas tuoj tuoj žada laimėti Nobelio premiją, įrodyti savo genialumą, kad visi nusigraužtų iki alkūnių. Tuoj gaus. O jūs visi pavydėsit.
Tas pats su žmonių grupe ar visa tauta. Niekada nepagalvos - o ką mes darome ne taip? Paprasčiau nuspręst - aplinkui priešai, o mes ypatingi, dievo išrinkti, mes turime savo skirtingą kelią ir tuoj visi pasigailės, kad mūsų nemėgsta. Va, tuoj tuoj, pasigailės. Dar nepasigailėjo? Nieko, tuoj pas mus išauš šviesus rytojus, tuoj nužengs ant mūsų dangaus karalystė, o visi kiti bus sutrypti į mėšlą. Dar tik reikia truputį palaukti.

Kai žmonės susižavi vienas kitu jie ieško panašumų. Žinai, mūsų gimimo dienos taip įdomiai sutampa! Tikrai? Kaip? 3 dienų skirtumas! Ir kas čia tokio įdomaus? Na, kaip tu nesupranti? 3 dienų skirtumas! Arba mano gimtadienis 01.05, o jo 05.01 - tai tikrai kažką reiškia! Arba mūsų mamų inicialai vienodi. Arba mes abu gyvename trečiame aukšte ir antroje laiptinėje! Tai tikrai kažką reiškia! Ir iš vis, aš gimus 78-ų gimimo, o ji 87! Va. Ir mes turim apgamus ten pat, ir tas pats dantis atsikišęs... Tai tikrai kažką reiškia!
Kai žmonės išsižavi - niekas nieko nebereiškia.

Aš vis galvojau - kodėl mane erzina geradariai?
Gero darymas yra, be abejo - gerai. Jeigu žmonės vieni kitiems nepadėtų - nebūtumėm išnaikinę neandrtaliečių ir išplitę po visą pasaulį. Pasauliui nuo to būtų tik geriau.
Padėti, paremti, palaikyti, dovanoti, skolinti, gelbėti - viskas labai verta ir teisinga.
Čia ne apie tai.
Yra tokia patologiškų geradarių padermė.
Atrodytų - žmogus sukasi, iš kailio neriasi, kad padėti aplinkiniams - o tau, Sedova, nepatinka.
Nepatinka. Erzina. Užknisa.
Norisi bėgti nuo tokių geradarių - bet jie vejasi iš paskos - imk dar mano gero. Nenori? Priversiu. Užminsiu ant kaltės jausmo - va kokie visi nedėkingi, aš jiems gerą, aš aukoju savo brangų laiką, o jie nevertina...
Paprastai toks geradarizmas būdingas moterims. Manau, šaknys glūdi vaikystėje, kai mažam vaikui tėvai sakė - būsi gera mergaite, aš tave mylėsiu. Arba - kokia tu šiandien negera, nemyliu negeros mergaitės.
Vaiko galvoje susiformavo ryšys - kad būti vertai meilės, reikia būti gerai.
Išaugo. Bet vis tiek  galvoje kirba "nebūsiu gera - nemylės".
Tradiciškai berniukas yra leidžiama būti labiau išdykusiais, padaužom, o mergaitės turi būti švarios su bantukais. Nubrozdinti keliai - neteisinga.
Jeigu vaikas nėra gavęs besąlygiškos meilės, jeigu mano, kad neturi teisės būti mylimas vien todėl, kad jis tiesiog yra - jis visaip kaip bandys tą meilę užsitarnauti. Kalbu ne apie vieno konkretaus žmogaus meilę, o apie bendrą abstrakčios meilės jausmą - aplinkinių vertinimą.
Aš noriu būti mylima? Noriu. Reikia užsitarnauti. Reikia! Ką čia gero padarius? Einu padėsiu Jonui!
O Jonas sako - ačiū, aš pats, vėliau, man dabar nedega. O ji - ne ne ne, dabar! Aš tau padėsiu, paskui pavysiu ir dar kartą padėsiu!
Tokie savarankiški, pagalbos neimantys piliečiai nepatenkina geradarystės troškulio.  Todėl patologiški geradariai apsupa save nelaimėlių pulku - tai dėkinga dirva jų nežabotai nepatenkintai geradariškumo energijai išlieti. Bet ir jie anksčiau ar vėliau pasisotina geradario pagalba, sako, ačiū labai, man jau gana. Ir geradaris vėl lieka prie suskilusios geldos.
Vėl žmonės nedėkingi. Ir vėl eina iškoti naujų nelaimėlių.
Dažnai už tokio noro visiems padėti slypi ne tik iš vaikystės atsineštas meilės užsitarnavimo poreikis, bet ir/arba pilietis nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu. Jei savo paties gyvenime yra kalnas nepajudinamamų problemų - svetimų problemų sprendimas tampa psichologiniu surogatu, dėmesio nukreipimu. Savo problemos visada atrodo didesnės, baisesnės, sudėtingesnės. Svetimas spręsti paprasčiau. Todėl geradariai skuba mokyti, padėti, skatinti kitus, vietoj to, kad pradėti nuo savęs.
Ir vėl - lieka nepasitenkinimas. Nes surogatas lieka surogatu - labai malonu, kad pas Petrą viskas susitvarkė, bet tavo paties problemos niekur nedingo.
Vėl gi - noras padėti savo artimiesiems yra visiškai natūralus. Paaukoti labdaros organizacijoms. Jei tai vyksta natūraliai, be daužymo save į krūtinę ir neįvertinto mesijos pozos.
Labai retai sutiksi nuoširdžiai altruistiškai gerą darantį žmogų. Kuris moka padėti ir paleisti. Pagelbėti ir palaiminti - be jokios pasąmoninės savanaudiškos minties.
Dažniau už to slypi hipokritiška nuostata ir gero darymas pavirsta į meškos paslaugą.
Turiu kelis tokius piliečius. Amžiaus skirtumas ir mandagumas neleidžia pasakyti - užsiimkite savo reikalais.

Gabriel Cornelius von Max, 1889

Manau, iš mano aprašymo aišku, kad su kaimynu Krisu kažkas ne tvarkoj.
Negali jaunas (27 m.) sveikas vyras sėdėti dienų dienom tamsiame kambaryje ant pribezdėtos sofkutės, zu obuoliniu kompiuteriu ant kelių, apsikrovęs popieriais, čipsų pakuotės ir pan. šlamštu.
Lengviausias variantas - numoti ranka, šyptelti, vyptelti  - ai, liurbis, ko norėti.
Tokių ar kitokių Krisų tūkstančiai. Gal ne visi turi applą ir sofkutę, gal kai kuriuos aplinkybės verčia trepsėti į darbą - bet esmė nuo to nesikeičia.
Žmogus ne gyvena - tiesiog egzistuoja.
Krisas be galo apsiskaitęs, išsilavinęs, taiklus humorojo jausmas. Bet netgi ne tai. Netgi be jokių asmeninių subjektyvių nuostatų - šaltai, racionaliai, objektyviai - visuomenė daug praranda neišnaudodama Kriso potencialo.
Valstybė apmokėjo jo vidurinį išsilavinimą, sveikatos apsauga - vien tai nemaža investicija. Už studijas - bakalaurą ir magistrą mokėjo pats, ėmė paskolą. Jis protingas, talentingas - ir dabar visi jo talentai ir potencialas - rūgsta ir pelyja ant sofkutės.
Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis. Kiekienas žmogus yra vertingas. Gal dabar, kai mūsų tiek daug, kai kurių teigimu - netgi per daug, mes pamirštame apie atskiro individo vertę.
Seniai, labai seniai, kai žmonių buvo nedaug, jie gyveno mažomis grupelėmis - kiekvienas žmogiškas vienetas buvo vertingas - tai dar viena rankų ir kojų pora medžioklei, dar vienas giminės pratesėjas... Deivė motina - vaisingumo deivė. Platūs klubai, didelės krūtis - kuo daugiau vaikų. Dabar žmonių netrūksta. Ir mados pasikeitė...
Bet aš ne apie tai. Ne apie papų dydį.
O apie tai, kad kiekvienas žmogus yra svarbus ir brangus. Ir urviniais, ir dabartiniais laikais, jeigu žmogus susilaužo koją - jį visi slaugo, neša maistą į lovą. Sugis koja - vėl bus darbingas ir naudingas. Šiais laikais čia tau ir rentgeno nuotraukos ir elektromagnetinis rezonansas. Ir  reabilitacinės fizio programos, masažiukai, pratymukai. Kad viskas atsistatytų ir dirbtų kaip reikia!
Su kaulais viskas aišku. Ir su bronchitais, anginom - antibiotikai, vitaminai, poilsis. Su sugedusiais dantim, trumparegyste - užtaisysim, akinius išrašysim. Viskas bus gerai. Kaip naujas.
Bet būna ne tik lūžę kaulai. Kartais sulūžta kažkas viduje. Galvoje. O smegenys - toks pats organas kaip ir visi kiti. Tik sudėtingesnis. Jį ne taip paprasta diagnozuoti. Ir neužgipsuosi, neužplombuosi.
Išmoko jau gydyti kai kurias psichines ligas. Kitas prislopinti.
Bet jeigu žmogus nelaktso nuogas gatvėje, nekalba su angelais, o tik sėdi dienų dienom ant sofkutės su kompiuteriu, cocacola ir čipsais - visi numoja ranka, šypteli, vypteli - ai, nieko tokio, tokių daug, Anglijoje tai normalu...
Akivaizdu, kad kažkas sulūžo Kriso viduje. Negali sveikas, jaunas, išsilavinęs žmogus nieko nenorėti. Todėl vienas žodis ankstesniame sakinyje netinka - sveikas. Nėra jis sveikas - sveikas žmogus sutvertas judėti, kurti, siekti. Matyt, sutrikus tam tirkų homronų - dopaminų, endorfinų ar kokio ten bieso gamyba. Aš ne medikė. Bet nereikia būti mediku, kad matyti, kad su Krisu kažkas negerai.
Šiuo metu, tai yra užburtas ratas. Jeigu man sumokėtų daug pinigų už tai, kad sėdėčiau tamsiame kambaryje ant sofkės su kompu ant kelių ir dienų dienom žaisčiau žaidimus, skaityčiau "Guardian" straipsnius ir čatinčiau su draugais per fb, valgyčiau kasdieną čipsus su cocacola, sudegintas dešreles su pervirusiais makaronais, išeičiau į lauką tik parūkyti ar iki parduotuvės - po 2 savaičių man prasidėtų depresija ir skrandžio opos. Bet žmogaus organizmas pripranta prie visko. Tačiau toks gyvenimo būdas sukelias apatiją ir depresiją. Ir nėra jėgų kažką keisti.
Darbo birža moka jam pašalpą. Draugai nuperka alaus, romo ir žolės - nes šiaip jis įdomus pašnekovas.
Bet tai nieko nekeičia ir deja, nematau, kad artimu laiku pasikeis.
Ir gaila man jo talento, proto, išsilavinomo ir jaunystės.
Nežinau, kuo iš tiesų matuojamas žmogaus gyvenimo prasmingumas. Ne iškastais grioviais, praduotais vambzdžiais, sudarytais sandėriais, iškeptais kepalais, nukirptais plaukais. Vien nuo to, kad žmogus sėdi 8 valandas per dieną prie kasos ar kompiuterio, kurio nekenčia ir laukia penktadienio - jo gyvenimas nepaprasmingėja.
Tačiau viskas pasaulyje yra paremtas "imti ir duoti" dėsniu: tu kažka gauni ir kažką atiduodi. Jeigu tik ima ir nieko neduoda - tai yra juodoji skylė.
Darbo birža metų metus jam moka pašalpas. Jau sukišti tūkstančiai iš biudžeto. Ir jokio prasmingo rezultato. Tai skatina jį vegetuoti. Gaila į sofkę sukištų talentų.
Skrendam į Marsą, naudojam nanotechnologijas, tyrinėjam smegenis - o elementariai padėti realiems žmonėms, o ne pelėms laboratorijoje - negalime.
Tas pats su benamiais. Labradors organizacijos jiems duoda lėkštę sriubos, šiltą striukę ir lovą prieglaudoje - tai padeda jiems nenumirti. Bet tai nepadeda jiems gyventi. Nes viduje kažkas sulūžo ir sriuba to nepataisys. Jie patys bando tai taisyti alkoholiu ir narkotikais. Deja, tai tik nuskausmina, bet negydo...
Iš tiesų, aš čia ne tik apie Krisą. Milijonai žmonių gyvena su psicholiginiais sutrikimais. Skamba banaliai.
Lengviausia ir beprasmiškiausia jiems pasakyti - susiimk, perženk per savo baimes, daryk kažką. Jeigu tai būtų taip paprasta - jie darytų. Jeigu nedaro - reiškia negali, reiškia, kažkas viduje neleidžia. Tai tas pats, kas paralyžiuotam žmogui sakyti - susiimk, atsistok ir eik. Jis tiesiog negali. Pas vienus paralyžiuotos kojos, pas kitus - paralyžiuota asmenybės, charakterio dalis. Ne kiekvienas gali pats sau išsioperuoti apendicitą, susigipsuoti koją ir išsigydyti fobijas...
Tai va.
Žemė ne plokščia. Šviesos spidulys sudarytas iš spalvų spektro.
Nėra sveikų žmonių - yra tik nepakankamai ištirti.

Vakar Dūzginėlis, tas, kuris mokytojas, papasakojo mokyklos dienos įvykį.
Mokyklas didelė - apie 2000 mokinių. Jauna pradedanti mokytoja šiemet pradėjo vesti "media" dalyką kažkelintokams, kuriems 17-18 metų - kaip mūsų 12-okai. Media dalykas toks, kad visos pamokos vyksta prie kompiuterių - t.y. mokytoja beveik ir nemato mokinių veidų už monitorių. Kažkiek įsimena, bet yra skirtumas - kur normali pamoka visi sėdi veidu į mokytoją.
Mokiniai turėjo paruošti prezentaciją apie savo kultūrą - Mančesteris multikultūrinis miestas, visaip stengiamasi skatinti pagarbą ir supratimą visoms kultūroms.
Klasėje buvo du berniukai indai sikhai. Vienas nešioja juodą tiurbaną, kitas - ne. Jie sugalvojo susikeisti vietomis. Antrasis užsidėjo pirmojo tiurbaną. Ir ėjo demonstruoti prezentaciją pirmojo vardu. Be to - daugumos sikhų pavardės yra Singh. Kas, šioje situacijoje, palengvina nedorėlių sumanymą. Antrasis atsakinėjo apsimetęs pirmuoju, kai mokytoja įvartino jo darbą jis pareiškė - cha cha cha, o aš ne tas, aš kitas!
Tai turėjo būti ne tik juokinga visai klasei - nes jie visi žinojo ir palaikė šitą šposą. Jiems to buvo ne gana - sugluminti, išjuokti jauną mokytoją. Priedo jie pareiškė, kad ji rasistė ir jai visi tamsiaodžiai yra vieno veido.
Kaip minėjau - mokykla didelė, mokiniai sėdi už monitorių, daug veidų - o su tiurbanu ar kitokia unifuojančia apranga žmonės tikrai supanašėja.
Aišku, mokytoja pasiskundė vadovybei ir tiems gražuoliams klius rimtai.
Asmeniškai aš dažnai neskiriu vyrų pilkais kostiumais. Arba moterų su ofisianiais kostiumais. Nors ir mano rasės žmonės. Už kostiumo nebelieka asmenybės. O gal ir ne pas visus ji yra.
Na, šita istorija kaip ir milijonas kitų šaipymosi iš mokytojo istorijų. Aš atsimenu ir mūsų klasę - kur visi buvo, iš esmės, neblogi vaikai. Bet, mes irgi tyčiojomės iš mokytojų ir psichologiškai pažeidžiamų klasiokų. Dabar kai prisimenu - taip, tai buvo žiauroka. Bet mes neturėjome tikslo nieko įskaudinti. Tikslas - pasijuokti. Ir atrodo - ne maži vaikai - 17-18 metų - beveik studentai, praktiškai suaugę - pakankamai suaugę, kad gerti ir rūkyti, bet nepakankamai suaugę, kad suprasti kito žmogaus skausmą. Empatijos buvo nulis.
Labai smagu paslėpti klasioko krepšį į šiukšlių dėžę - tokią tarybinę, stačiakampę, būdavo kakavos spalvos arba tamsiai žalios. Paspaudus pedalą - dangtis neatsidaro.
Arba dar geriau - žiemą pakabinti jo krepšį už lango, įspraudus rankenas taip, kad atidarius langą krepšys nukristų iš trečio aukšto į pusnį. Genialu!
Klasiokas ieško, jaudinasi - skambutis, tuoj ateis mokytoja - neranda. Visi kikena. Jis nervinasi, pasimeta, blaškosi - mums labai smagu...
Aš pati neslėpiau tų tašių, kaip ir didžioji klasės dalis. Bet mes palaikėm. Neprieštaravom. Mes stebėjom šitą žiaurų farsą ir juokėmės.
Ne, mes nebuvome pikti. Mes nesijautėme pikti ar žiaurūs. Mes tik norėjome pasilinksminti tarpe tarp nuobodžių pamokų. Mes tik norėjome juoktis.
Ir visiškai negalvojome apie to vieno žmogaus jausmus.
Nieko asmeniško. Mes nieko neturėjome prieš tą konkretų žmogų. Tiesiog dėl kažkokių priežasčių jis tiko tam vaidmeniui. Ir visiems to užteko. Nes niekas nenorėtų būti to, išjuoktojo vietoje. Nors mes juokėmės ne piktai. Primityviai - taip. Bet argi ne toks yra Čarlio Čaplino komedijų juokas?
Aš nieko neteisinu. Dabar man gėda tai prisiminti. Nieko nėra baisiau už pasyvią avinų bandą. Nieko blogo nedarančią - bet ir nestabdančią blogio. Toks stebėtojiškas pasyvumas blogiau už patį blogį.
Vaikai žiaurūs, netgi sadistiški. Paaugliams labai svarbus kolektyvo statusas. Niekas nenori tapti atstumtuoju. Todėl pabrukę uodegas šakališkai kikena.
Empatija ateina vėliau. Kai pats patiri skausmą - supranti, kad ir kitam skauda. Kai pats patiri baimę ir vienatvę - suvoki, kar ir kiti turi jausmus.
Skaičiau, kad senovės Kinijoje žiauriausius kankinimus duodavo atlikti vaikamas iki 5 metų - nes jie dar nesuvokia, kas yra skausmas, jų empatija nestabdo.
Tikriausiai tai normalu. Tikriausiai, tai asmenybės formavimosi dalis. Norėtųsi pasakyti, kad taip neturėtų būti - bet pasaulis nėra tobulas ir pūkuotas - taip elgiasi visų kultūrų vaikai, vaikai iš gerų šeimų, iš visų socialinių sluoksnių. Paauglystė? Hormonai?
Nežinau receptų nuo bandos jausmo ir abejingumo. Auklėti, kalbėti, žiūrėti empatiją ugdančius filmus, skaityti knygas... Esmė tame, kad teoriškai ir protu viskas ir taip aišku, bet esant toje situacijoje visos moralinės ir etinės normos išblanksta - visi tiesiog juokiasi.
Nieko asmeniško.

Kaip atskirti kultūringą asmenybę nuo šiaip liumpeno su aukštojo mokslo baigimo diplomu?
Ne, ne švarios panagės. Lordai irgi gali kopūstus auginti.
Keiksmažodžių nevartojimas? Irgi ne. Man asmeniškai, visiškas keiksmažodžių nevartojimas kelia įtarimą. Per dažnas vartojimas rodo ribotą žodyną, kas be ko. Bet visiškas visiškas keiksmažodžių vengimas, netgi tokių nekaltų kaip "šikna" - įtartina, labai įtartina. Ir veda į psichosomatinius susirgimus. Keiktis galima labai inteligentiškai ir psichoterapeutiškai, grynai medicininiais tikslais - kažkokiais tyrimais įrodyta, kad keikimasis padidina skausmo slenkstį 10%.
Taigi. Lordai irgi gali auginti kopūstus, įsipjauti piršta ir keiktis.
Ir kultūringų žmonių batai gali būti purvini - jeigu jie ką tik iš kopūstų lysvės su įpjautu pirštu.
Ir kartais jie gali būti nelabai mandagūs - nes pirštą skauda.
Bet.
Būna detalės.
- Polai, jūs tikriausiai girdėjote, kad aš nėščia.
- Taip, girdėjau gandus. Sveikinu.
Tikroji kultūra detalėse.
Liumpenas sakytų - Jo, girdėjau pletkus.
Habilituotas liumpenas - Aha, girdėjau kažkokias kalbas.
Kultūringas žmogus - Taip, girdėjau gandus.
Tai vadinasi - subtilumas.
O jei jis yra, tai galima ir subtiliai nosį krapštyti, ir trupinti pyragą ant pilvo, ir net gi "lol" žinutės gale rašyti.
Tik tas subtilumas slidus dalykas.

Kam vaikščioti į kiną, jeigu galima važinėti autobusais ir stebėti žmones?
Ne, kinas irgi gerai. Ten tamsu. Ir kažkodėl tamsoje skaniau valgyti nesveiką maistą. Nes niekas nemato. Ir aš pati.
Viešasis transportas - tai netgi ne 3D, tai kvantilijonas D - ir absurdo teatras, ir ir pantomima, ir performansas.
Važiuoju vieną dieną namo. Sustojime įlipa moteriškė su dideliu pirkinių krepšiu - tokis tvirtas, daugkartinis, stačiakampis. Ir labai audringai pasakoja vairuotuojui (o aš viską girdžiu - mano ausys stačios), kad kita moteriškė - teisėta krepšio savininkė įšoko į prieš tai važiavusį autobusą, o krepšį, pilną maisto prekių gėrybių - paliko. Vai bėda, bėda. Ir viskas tai pasakojama geriausiose Lotynų Amerikos daugiaserijinio kinematografo tradicijose - Chuanas pamilo Chorchitą, o ji pabėgo su Luis-Karlosu, palikusi savo nesantuokinį vaikelį Arčibaldą autobusų sustojime. Todėl visas kaimas turi vytis Chorchitą, kad apginti Chuano, o gal Arčibaldo garbę. Krepšyje, tai tikriausiai, pusryčių dribsniai, pusfabrikačiai, pigus majonezas, konservuotos pupelės ir duona. Bet juk ne tame esmė - dangus griūva! Svarbu ne turinys, o procesas! Vejames Chorchitą!
Moteriškė - ankstyvaus pensijinio amžiaus. Matyt, dar nespėjo adaptuotis prie pilno etato nelabai įdomių darbų nebuvimo.
Vairuotuojas - o ką vairuotuojas. Jis visą dieną važinėja tuo pačiu maršrutu pirmyn atgal, pirmyn atgal. Vis pramoga - trenkta boba su terba.
Per savo vairuotuojišką ryšio priemonę susisiekė su centru. Kur autobusas Nr. 23, kuris pravažiavo prieš mane prieš porą minučių? Matyt tiesiogiai su kitu autobusu susisiekti negali. Atsako jam elektroninis moteriškas balsas - autobusas Nr. 23 įvažiavo į Didsburį. Ooooo! Dūsauja moreriškė - nes ties pagrindine Didsburio sankryža 23 suka į dešinę, o 42 važiuoja tiesiai. Moteriškė nenustygsta vietoje. Trypčioja ir sukinėjasi autobuso priekyje, blaškydama vairuotojo dėmesį.
Va. Mes įvažiuojame į Didsburį. Va - matome dvidešimtrečio užpakalį. Štai jis sustoja prie šviesoforo. Mes artėjame. Vairuotuojas spaudžia gazą - viskas geriausiose Briuso Viliso tradicijose. Norintys gali įsivazduoti keleta apverstų  degančių mašinų. Šviesoforas pasikeičia. Autobusas pajuda. Mes atisudstame. Nepavysime. Bet tada jis sustoja sustojime. Už jo - lemtingasis posūkis. Moteriškė sako - ačiū vairuotojau, aš vysiuos pati. Ir iššoka pro duris. Bėga paskui 23-čią, mosikuoja... Bet jis jos nemato. Ir pasuka už kampo. Ji dairosi pagalbos, ką daryti, kąąą??? Apsisprendžia - nepasiduosiu - ir nubėda už kampo.
Va čia tai ryžtas, va čia tai atsidavimas idėjai. Tokią energiją nukreipus teisinga linkme... ech... Nuvetinti pensininkiu legionai...
Jeigu aš būčiau kokis tai naujų laikų instagraminis Jonas Mekas su skrybėle - pulčiau iš paskos.
Bet nebūdama pastaruoju piliečiu - nuvažiavau savais keliais pirkti katinui maisto ir užsiiminėti menkais buitniais darbais. Iki pensijos laiko dar yra - o tada - ohoho, laikykitės - Sedova eis pasaulio gelbėti.

Autobuse spirga kokių 4 metų berniukas. Nenusėdi vietoje. Sukasi, šokinėja.
- Mama, o ką čia griauna?
- Namą, kažkokį.
- O kodėl jį griauna?
- Nes pasenęs buvo. Statys jo vietoj naują.
- O ką statys?
- Butus gal arba namus. O gal ofisus.
- Mama, o kodėl tvora atitverta?
- Kad žmonės neitų. Pavojinga ten.
- O darbininkams nepavojinga?
- Jie šalmus turi. Ir išmokinti specialiai.
- Mama, mama, o kas sugalvojo pirmą autobusą?
- Nežinau.
- Bet kažkas turėjo sukurti pirmą autobusą?
- Gįšim namo - pagūglinsim.

Laikas

Sekmadienio vakaras.
Autobuse sėdi toks Tolstojus-Darvinas, tik be išminties šviesos akyse. Barza, vienok, įspūdinga. Santaklausas be pastovios gyvenamosios vietos. Nesmirdi. Bet veidas su būdingais piktnaudžiavimo alkoholiu pėdsakais.
Sustojime įlipa du vaikinukai ir klausia vairuotojo, ką daryti - paliko krepšį autobuse. Aiškinasi su vairuotoju kokias 3 minutes. Autobusas stovi. Vairuotuojas per savo ryšio priemonę šnekasi su dispečeriu. Klausia kelintą valandą, koks autobuso numeris - stengiasi padėti. Autobusas stovi. 4 minutes.
Aš viską girdžiu iš autobuso galo.
Tolstojus-Darvinas negirdi. Tikriausiai ne tik barzda, bet ir ausys plaukuotos.
Ir pradeda piktintis - nori važiuoti, o nežino kur ir pinigų neturi. Visus čia gaišina! Jau 10 minučių stovim! Kiek galima? Mes važiuojam ar ką? Kiek ten šnekėti galima? Laiko švaistymas! Gerbkite mūsų laiką!
Ir kur jis taip skuba? Ką vertingo su savo laiku daro? Kad svarbiau už pamestus daiktus?
Ir keli padorios išvaizdos piliečiai prisijungė prie piktinimosi choro.
Va tokiais momentais mane apima negailestingas fašizmas...
O kai vaikinukams vairuotuojas įteikė popieruką, tie padėkoję išlipo ir pajudėjom - vairuotojas vėl sustojo, nes pamatė pažįstamą akląjį - dažnai jį matau apylinkėse. Sustojo, atidarė duris, šūktelėjo. Aklasis įlipo. Šypsosi. Ačiū, sako.
Ta žmonijos atlieka, atleiskmanveišpatie, vėl užsiburbuliavo - na va, gražiausia, jau net ir ne sustojime stojam, toli taip nuvažiuosim...
Vat kur mano mauseris...

Kouč

Gerbiami skaitytojai, jūs viską žinote, aš tuo įsitikinusi.
Ar kas nors yra buvęs pas gyvenimo em... kalbininkai, į pagalbą!... koučerį. Kaip sako, kažikoks per feisbuko sietus mano akiratin papuolęs straipsnis  - kaučeris - ugdantysis vadovas, ugdomojo vadovavimo aistruolis. Kuklesnis google translator verčia banaliau, be aistruoliškų probumbosų - gyvenimo treneris. O gal ir treneris žodis negeras, importinis, brukalas basurmoniškas...
Nenukrypstam.
Tiesiog, man klausmas iškilo. Apie tuos aistruoliškus gyvenimo koučerius ugdytojus.
Ką jie daro? Ar verta su jais susidėti?
Vakar buvau pakviesta į barbekiu - dar viena žodinė žabanga - mėsos kepimo sueigą. Ir ten sėdėjo vienas toks aistruolis. Na. Iki pat vakaro pabaigos aš net neįtariau jį turint žmonių miegančių gabumų žadinimo galių. Sėdi toks ispaniškos išvaizdos vyriokas. Nosis kažkada buvo sulaužyta. Šortai, šlepkės - toks nebaisiai reprezentatyvus. Franko, vardu. Dėl nepaaiškinamų priežasčių aš į visus ispanakalbius žiūriu nepatikliai. Ir į brazilus prie to paties. Kad vienu ypu. Tikriausiai viskas per Don Kichotą...
Pasišiaušusi šukuosena. Bet šlepkės ir laužta nosis perveria vis tiek. Virėjas, galvoju.
Paisrodo - ugdymo aistruolis.
Dirbęs Londono sityje finansų sektoriuje. Metė. Dabar žmones gyvenimo moko. Ir kažkas pas jį mokosi.
Ne virėjas.
Ir čia mane smalsumas užvaldė - ko tie gyvenimo treneriai moko?
Na, maždaug - Tu gali, aš žinau tu gali. Peršok per bambą. Pirmyn. Tu savo laivo kapitonas. Jei labai nori - tai turėsi. Tik įsivaizduok labai gerai. Ir turėsi. Labai ačiū. Trys šimtai svarų. Iki kitos savaitės.
Ar kaip tai vyksta?

Džo draugas klausia:
- Kiek tau metų.
- 34.
- O. Nežinojau, kad tau 34. Jei galvočiau, kad tau 34 - neklausčiau.
- Taip. Būti 34 labai nepadoru.
- Ne. Aš tiesiog galvojau, kad tu mano metų.
- O kiek tau metų?
- 27.
- O! O aš galvojau, kad tu mano metų.