Nežinau kaip pradėt. Penktadienį Benas pirmą kartą savo gyvenime nulupo česnako skiltelę. Paaiškinkit jūs man - kaip galima gyventi 39 metus ir niekada nelupti česnako?
Vat iki šiol pagalvoju ir nesuvokiu.
Sako - niekada nereikėjo.
Aš purtau galvą.
Negali būti.
Kaip taip gyventi?
Nelupant česnako.
Galima nelipti į Everestą. Nemokėt išardyt ir surinkt kalašnikovo. Bet lupti česnako skiltelę???
Ir dar sako - mūsų tokių daug, nelupusių česnako...
Vajetau.

Klausiu Beno:
Gal turi ylą? (Angl. awl)
Ką taip?
Praspelinu a-w-l.
O kas tai yra?
Stora adata su rankena skylėms badyti.
Ne, niekad nemačiau ir neturėjau.
...
Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvoj neatsirastų nei vieno žmogaus, kad nežinotų, kas yra yla.
Gal todėl, kad ylos maiše nepaslėpsi? Bet kaip taip - vat gyvena žmogus ir neįsivaizduoja, kas yra yla?
Nors gal tuoj bus karta, kuri nežinos kas yra plaktukas ir už kurio galo jį laikyti.
Aš dinozauras.
 

Nebus iš manęs anglės. Oj nebus.
Vaikų žaidimų grupėj sutikau pažįstamą su 18 dienų amžiaus naujagime. Šitoj situacijoj priklauso pažiūrėt į leliuką ir pasakyt "aaawww she/he is absolutely gorgeous!!!" tokiu saldybiniu balsu, kad net sirupas varvėtų nuo tų žodžių.
Man niekada tas nepavykdavo. Absolutely gorgeous dalis.
Šį kart galvoju - susiimk, motin, pasistenk.
Reikia gi integruotis.
Pasilenkiu prie vežimo. Guli ten maža kumpanosė mergikė. Miega. Miela. Taip. Tokia šviežiai iškepta. Viskas tvarkoj.
Ir labai stengiuos.
Gaunasi Aaawwww...
Ir viskas. Balsas užstringa.
Na, dar kartelį pasistenk.
Aawwwww....
Toliau niekaip. Neapsiverčia liežuvis ištarti tą falšyvą saldėsį. Bet nu gi reikia, ieva, gimdyk!
Aawwwwww....
Nu kiek čia galima aimanuoti. Pasidaviau.
Awww.... she is sooooo sweet! Oh my god! So tiny.... awwww.... isn't she amazing?!!!
Bet to absolutely gorgeous taip ir neįveikiau.
Nebus iš manės anglės. Ką padarysi. 

Ant Mančesterio iškrito sniegas.
Koks visas 1 cm.
Žmonės meta mašinas gatvėje ir eina pėsčiomis. Vėluoja arba atšaukti traukiniai.
Ir šita šalis kažkada valdė pasaulį???
Traukiniai Anglijoj atskira istorija.
Jeigu kokioj Vokietijoj pagal traukinius galima tikrintis laikrodį, tai Anglijos traukiniai yra kaip... khm... kokį čia palyginimą suraičius... tikslūs, kaip saulės laikrodis per lietų. Va.
Ateini į traukinį, atsisėdi. Lauki. O jis nejuda. 5 minutės. Stovi. Nejuda. 10 minučių... 30 minučių... visi kiti kažkur važiuoja, o tu stovi vietoj. Tada konduktorius praeina ir visų atsiprašo, kad traukinio vairuotojas neatėjo. Kaip??? Pramiegojo, pamiršo, pagrobtas? Ir pilnas žmonių traukinys stovi ir laukia jo.
Arba dar - kiekvieną rudenį traukiniai vėluoja arba iš vis būna nuimti, nes ant bėgių nukrito medžių lapai. Ir kiekvieną rudenį tai netikėtas siurprizas ir šokas. Labai pavojingas reiškinys! Traukiniai turi važiuoti labai labai lėtai, o tai nulėks nuo bėgių! Visame likusiame pasaulyje nebūna rudens, lapų, lietaus, žiemos ir sniego.
Čia gal ne visai į temą. Bet prie to paties "kas dar šitoj šalį pzdc".
Draugė pasakojo. Dirba pas juos įmonėje keli vyrukai 25-35 metų amžiaus. Anglai. Maikes sandėly pakuoja. Reikia į dėžę sudėti 70 arba 80 maikių. Nesugeba suskaičiuoti. Visada bus arba 68 arba 71. Dirba jau virš pusės metų. Arba ateina pavėlavęs 20 minučių. Šefas sako - kodėl vėluoji? Aš nevėluoju. Kaip nevėluoji, jau 9:20. Nevėluoju. Ar atėjai per anksti? Ne. Ar atėjai laiku? Ne... Tai reiškia vėluoji! Bet juk nedaug!!!
Sako, visa ta karta tokia. Terminas yra - generation Y ar Z. Nesitikslinau. Žodžiu, generation WTF.
Ir jie ne debilai. Būna ir mediciną baigę. Tokie daktarais dirba. Tik gali rašyt su klaidom. Nemokėt skaičiuot. Išeit iš darbo vietos nepranešę. Ateit bet kada. Ir jie ne dundukai. Universitetus baigę. Nes egzus išlaikyt nėr sunku jeigu ruošies - turi klausimus, pasiruoši visus, siurprizo nebus. Išlaikei. Įstojai. Baigei. Ir jie - tokie WTF visose srityse. Ligoninėse kuriamos grupės, kurios šitus veikėjus prižiūri, kontroliuoja, kad neišeitų kada užsimanę ir pan.
Tai vat toks traukinio vairuotojas gali ateiti pusvalandį pavėlavęs į darbą - juk nedaug. O visi keleiviai laukia. Konduktorius už jį atsiprašinėja ir klauso pasipiktinimus.
Pasnigo. Ramu.
Gatvėj beveik nėra mašinų. Ryte nebuvo kamščių.
Mančesteris stovi.

Apsirgome.
Skambinu į polikliniką, manęs paklausia vaiko gimimo datos. Iš pradžių painioju dienas, o paskui bandau įtikinti, kad jis gimė 2015 gegužį. Lengvai nepasiduodu.
Čia ne apie tai.
Ateiname į polikliniką, laukiame. Sėdi senutė. Anglai mėgsta kalbėti. Jei stovės parduotuvės eilėje už tavęs, būtinai pradės kalbėti apie orą. Lauke +8, o sakys: oj kaip šalta. Sausio mėnesį. O jei lauke +2, sakys: kokia tu drąsi per tokį šaltį su kūdikiu išeiti į lauką.
Bet čia ne apie tai.
Senutė, pasidėjusi rankinuką ant kelių man sako. Laukiu greitosios. Į tualetą noriu - tuoj sprogsiu. O negaliu nueiti - vaikštynės pasiimti man neleido. Negalima su vaikštyne į greitąją. O be jos negaliu eiti - man galva sukasi. O vežimėlio ratas nukrito. Tai laukiu greitosios, kad atgal parvežtų į senelių namus. Nežinau, kiek dar lauksiu. O į tualetą taip noriu, kad tuoj sprogsiu. Kas per tvarka - vaikštynės negalima į greitąją pasiimti. O be jos aš nepaeinu. Ir vežimo ratas nukrito. Reikės rytoj skambinti, kad pataisytų. O man galva svaigsta. Aš į tualetą noriu, kad tuoj sprogsiu. O pati be vaikštynės negaliu. O kiek lauksiu dar nežinau. O taip noriu, kad tuoj sprogsiu...
Jums gal padėti nueiti?
Na kur tu man padėsi, man galva svaigsta. O vaikštynės į greitąją paimti neleido...
Nueinu prie registratūros langelio.
Ten sena ledi į tualetą nori labai, o pati paeiti negali be vaikštynės. Gal kas nors gali jai padėti nueiti?
O pas kokį daktarą ji buvo?
Nežinau, laukia greitosios, jau ilgai. Labai į tualetą nori.
Paklausk pas kokį daktarą ji buvo.
Paklausiu. Širdį skanavo. Atraportuoju.
Bet ji labai į tualetą nori. Sakė tuoj sprogs. Jau ilgai laukia. Gal kas nors gali ją nuvesti?
Aš nepraėjus apmokymų (not trained), negaliu. Jei nukris - man bus pzdc (get in trouble).
Bet jeigu ji sprogs čia ant kėdės, sakau, tada bus dar didesnis pzdc. Gal yra laisvų apmokytų seselių, kad nuvestų ją į tualetą?
Skambina kažkur. Klausia ar tokiomis aplinkybėmis gali jos - registratorės - nuvesti senutę į tualetą. Gavo leidimą.
Nuvedė dviese už parankių.
Pasijaučiau, kad mano diena praėjo ne veltui - mano dėka nesprogo senutė.
Kažkada, mano tolimoje laukinėje tarybinėje vaikystėje, pervesti senutę per gatvę buvo labai geras darbas. Dabartiniame civilizuotame kapitalistiniame pasaulyje negalima vedžioti senučių nepraėjus apmokymų.

Grįžau iš sostinės.
Po londinėjimo lupasi pečiai.
Danguje baigėsi vanduo ir netgi Reinčesteryje karštos saulėtos dienos.
Mančesteriečiai dalinasi į dvi dalis - vieniems Londonas oooooo, kaip norėčiau ten gyventi. Kiti - Londonas fui, Mančesteris geriau.
Vienareikšmiškai - Londone daug lankytinų taškų, bet jis nelabai pritaikytas gyvenimui. Su ilgesiu ir daina širdyje grįžau į savo kaštonų gatvę.
Važiavau į Lietuvos respublikos ambasadą. Bo - viena labai protinga moteriškė atsibudo - o paso galiojimas baigėsi prieš mėnesį. Be komentarų. Dabar labai protinga moteriškė neturi jokio galiojančio dokumento su nuotrauka. O labai gera ambasada tokioms labai protingoms moteriškėms negali net pasiųlyti jokio laikino popieruko. Todėl ji oficialiai - nepatvirtinta asmenybė. Gal ir net nelabai egzistuojanti...
Prie ambasados durų mane ištiko gilus kognityvinis disonansas, telpantis frazėje "bl bl, ką aš čia darau?".
Prie durų kaupėsi minia. Ir ne šiaip sau minia - o tautiečių. Galite vadinti mane riestanose snobe, parsidavusia kosmopolite ir užmėtyti pernykštėm bulvėm, tačiau - tai yra labai blogai. Man buvo paskirta devintą, atėjau be penkiolikos. Susireikšminęs kompleksuotas apsauginis atrakino duris 9:05. Negalima, jokiais būdais negalima, kompleksuotiems žmonėms duoti net minimalios valdžios. Pirma reikia maitinti šokoladu, mirkyti vonioje su putomis ir sakyti, kokie jie gražūs ir protingi. Kai patikės - tada duoti valdžią. O nelaimingiems ir piktiems - ne. Apskritai - visos svieto nelaimės - nuo nelaimingų žmonių. Patikėkit labai protinga moteriške.
O publika... Mano žodynas nėra skurdus, tačiau jausmų ir emocijų škalė pasiekia tokias aukštumas - kur žodžiai neužkopia. Nepostringavus - norėjosi sulįsti į žemę.
Būdama Nike produktų kapitonė, vienareikšminškai, plėtočiau aukso gaminių liniją...
Tai dar vienas įrodymas, kad negalima žmonių apibūdinti pagal tautybę. Kultūra, šmultūra, bekgraundas...
Moteriškė. Tikriausiai mano metų. Pro rudą sudegusių epitelio ląstelių sluoksnį neįmanoma nustatyti astronominio amžiaus. Nike bridžai, avalynė, striukė ir pusė Trinidado ir Tobago aukso rezervo ant kaklo, ausų ir rankų...
Dvasiniai pusiausvyrai atstatyti man prireikė kavos su pyragu ir viso Tate Modern.

Mančesteryje gyvenu pusantrų metų.
Santykiai su šiuo miestu, kaip ir jausmai jam, auga ir keičiasi.
Todėl sugalvojau pradėti atakirą blogą skirtą Mančesteriui.
Gražių miesto fotkių pilnas internetas. Mano blogo tikslas, na koks ten tikslas, šiaip, parodyti miestą "mano akimis". Žinau žinau, "mano akimis" - bjauriai nuvalkiota frazė. Nors ir prieš nuvalkiojimą nebuvo ji daili.
Tiesiog miestas, kuriame aš gyvenu. Kurio gatvėm vaikštau ir į vitrinas žiūriu.
Another rainy day in Manchester.

Šeštadienį surengiau mažą išvyką pasivaikščiojimo tikslais į Česterį.
Toks miestukas valanda su kažkiek nuo Mančesterio.
Diena praėjo gerai.
Apsiniaukę, iš dangaus krenta nei lietus, nei sniegas, kažkas balto ir bjauraus. Normalus angliškas oras.
Česteryje yra senamiestis.

Nuotraukos telefoninės. Nesitikim ir nereikalaujam.
Pagrindinėse gatvėse parduotuvės, parduotuvės, parduotuvės. Žmonės vaikšto ir prekinasi. Toks hobis, šopingas vadinasi. Esmė: pirkti kuo daugiau nereikalingų daiktų. Už pinigus išmainytus į laiką, darant tai, ko nenori.
Česteryje yra miesto siena. Nieko gero. Norite apeiti miesto senamiestį siena - važiuokite į Jorką. Ten siena. Tokia pseudo istorinė, bet užskaitoma. O ne tai, kaip Česteryje eini siena - o per pora metrų nuo jos mašinų parkingas, ofiso langai su ventiliatoriais ir restoranų galinės durys.
Dar neverta eiti į Grosvenor muziejų. Įsivaizduokite kokį provincialaus miestuko muziejų, į kurį sukišo viską, ką turėjo - romėnų laikų plytas, sidabrinius padėklus ir kandžių suėstą lapės iškamšą. Pratęsiam ekspoziciją per tris aukštus ir vualia.
O šiaip - pasivaikščiojimui, papietavimui ir arbatos gėrimui tinkamas miestas.

Ir būtų diena, kaip diena. Miestukas - kaip daug Anglijos miestukų. Įsiminsiu jį ne dėl to. Ne dėl balto šalto iš angaus krentančio šlapalo. Ne dėl feikinės miesto sienos ir ne dėl nutriušusios lapės.
O dėl labai liūdno įvykio.( Jautrių nervų neskaityti.)
Tik atėjus į miesto centrą, turistiškai besidairant į šalis išgirdau mašinos burzgimą, minios aiktėlėjimą ir atsisukau. Nuvažiuojantis taksi kebas pervažiavo balandį. Pertrėkštas, kruvinas jis plakė sulaužytais sparnais. Spurdėjo ir blaškėsi vidury gatvės. Mane apėmė nenusakomas jausmas - noras padėti, nežinojimas, ką daryti, šokas nuo išdrąskyto kūno ir kraujo, jo tragiški judesiai. Viskas taip ryšku - gyvenimas, mirtis, kančia... Tada atejo pagyvenęs vyriškis ir koja užmynė ant balandžio krūtinės. Paspaudė stipriai kelis kartus. Paukštis nurimo. Paėmė už sparno ir nunešė prie šiukšlių dėžės. Minia pajudėjo toliau.
Kvailas paukštis. Pats kaltas. Ir tik paukštis. Nieko tokio...
Bet tai buvo taip arti, taip gyva, taip tikra. Ne per televizorių ar youtube...
O grįžtant traikiniu namo, šalia sėdintys raudonveidžiai vyriškiai kalbėjo apie laborotorines peles. Nuplikusias ir be imuniteto. Kaip ant jų išbando vėžį sukeliančius saldiklius.
O sena moteriškė išrūkytu balsu dainavo Tinos Turner "Simply the best". Ir kaip nekeista tai nebuvo apgailėtina ar vulgaru. Tai buvo tiesiog linksma ir juokinga.
Gerai praleidau šeštadienį.
Nebereikalo suvažinėjau.

Orai keistai bjaurūs.
(Mančesteryje toks pasakymas nieko nereiškia. Atsakymas į tai sarkastiškas "what a surpise!")
Ryte prabudus girdžiu kaip kaimynas gramdo mašinos stiklą. Išėjus į lauką muslmoniškai apvynioju šalį aplink galvą. Grožis pralaimi prieš šaltį, nors man gražu - nusprendžiu prabėgom žvilgtelėjusi į mašinos lango atspindį. Po kojom skaniai šnara sušalę lapai, sukeldami bulvių traškučių norą ir refleksinį seilių išsiskyrimą paalvojus apie nepakrtojamą natrio gliutomatą.
Dangus giedras griedras tik lėktuvų takai minimalistiškai dekoruoja dangų. Ir užpakalis šąla. Nėr su kuo apsivynioti. Rytoj vilksiuos paltą.
Mano nauja gatvė labai gera. Tiksliau gatvė, į kurią išeina mano akligatvis. Joje, gatvėje, į kurią išeina mano akligatvis yra labai gera azijietiška daržovių parduotuvė, o tai reiškia, kad viskas pigiau ir pasirinkimas didesnis - būna netgi burokų su lapais. Ir prieskonių, ir falafelių ruošinio, ir migdolinių pirštelių, ir džemų skanių, ir netgi lenkiškų produktų lentyna. Dar mano gatvėj (taip paprasčiau) yra kavinė jauki ir kepyklėlė, ir tortų visokių mandrų kepykla, ir labai gera (mega pound shop) svarinė parduotuvė, kurioje yra visko visko ir netgi haribo meškiukų, ir prailgintojų, ir siuvimo rinkinių (nes adatos ir adatėlės visada kažkur išsibėgioja), ir gražių medinių pjaustimo lentelių, ir sensodine pastos, ir imbierinių sausainių, kurių trupinių pilna mano lova, ir dušo užuolaidų su širdutėm (kitokios dar bjauresnės), ir kvapo šaldytuve sugerėjų. Ir dar yra japoniškas restoranas, ir indiškas, neskaitant 3 kinietiškų ir 1 indiško take away, ir lažybų punktas, ir laidotuvių biuras, ir advokatų kontora, ir optika, ir raktų darykla, ir batų taisykla, ir dantistų kabinetas, ir vaistinė. Ir dar yra negraži tvora ir benamė stora čigonė ant kampo, kuri pardavinėja žurnalą, kurį čia pardavinėja benamiai, kad neprašyti išmaldos, ir jie turi specialias lemenes ir ant kaklo pakabintą pažymėjimą, kad jie oficialūs benamiai su žurnalais. Aš vis galvoju, kad reikia nors kartą nupirkti, bet vis skubu skubu arba šiaip tingiu.
Ir anksti ryte, kai dar nesinori keltis, bet proletariškai reikia ir slidinėji ant apledėjusio šaligatvio žiūrėdama į lėktuvų takus ir ieškodama jų raštuose slaptos egzistencinės prasmės, kodėl man taip anksti reikia eiti iš namų, matau, kaip azijietiškos daržovių parduotuvės vyrukas dėlioja lauke mandarinus, o labai geros mega svarinės parduotuvės vyrukas kabina lauke languotas tašes ir jie kalbasi per gatvę indiškai-pakistanietiška kalba - suprantu - diena prasidėjo. Pasisveikinu su mandarinais.
Ir širdį užlieja žvalus rytinis gyvenimo džiaugsmas.

O vakare lyja. Ir nebežiba šerkšnas ant mašinų stogų. Tik balose atsispindi kalėdinės šviesos.

Persikrausčiau.
Iš kontinento į salą atskridau su 3 lagaminais.
Iš namo A į namą B - 4 mašinos.
Vis į namus, o ne iš namų.
Čia taip tylu, kad ausys iki šiol negali patikėti.
Dabar reikia išpakuoti. O lentynų ir stalčių mažai. Reikės terorizuoti lendlordą.
Kaimynai mieli. Nors prie žaisdos dėk. O tai svarbu. Ne, žaisdų neturiu, bet spintą reikia užnešti į anrą aukštą.
O kelią į kaimyno širdį aš nuvedžiau makaronų su baklažanais pagalba. Nuostabus receptas, garantuotas kelias į visas širdis, ar bent jau skrandžius. Koks skirtumas - jie šalia.

Anglijoje labai populiaru dalintis namus. Ir ne tik studentai, bet ir jauni žmonės, jauni gali būti ir 50 metų. Taip ir pigiau, nors ne visada. Aš buvusį kambarį mokėjau beveik tiek pat, kaip už vieno kambario butuką.
Ir šiaip smagiau, nei gyventi vienam.
Žinau vieną porą, jie irgi gyvena pasidalintame name, ne dėl to, kad negali sau leisti gy venti atskirai, ne, jie turi gerus darbus. Bet taip smagiau, sako - jei gyventumėm dviese, geičiau atsibostumėm vienas kitam, virdant savo sultyse. O už sutaupytus pinigus keliauja ir keliauja ir keliauja.
Ir man patinka taip gyventi. Yra su kuo paplepėti, pasidalinti maistu ir šiaip susidraugauti. Jei kaimynai mieli. Taip buvo pernai. Kai dingdavo internetas, susirinkadavome egiptiečio kambary, rūkydavom šišą ir žaizdavom stalo žaidimus. O paskui atsikraustė zanūdos prancuzai ir visokios kitokios žemo lygio asmenybės.
Todėl po ilgų paieškų radau šitą jaukia vietą.
Kas ieško tas randa.
Ir dabar man visi sako - tu atrodai laiminga.

Geros lentynos:

Upd: lentynos ne mano, tiesiog noriu tokių.

Žmogus žmogui žmogus

Ne, neviskas man Anglijoj patinka. Ypatingai užknisa atskiri čiaupai kranai karštam ir šaltam vandeniui... ir kaimynai prancūzai.
Bet, apskritai, gyventi galima.
Ir gyventi galima žmoniškai. Ne apie pinigus čia. Apie žmoniškumą. Kad galima gyventi mandagiai ir ramiai be stumdymosi ir įžeidinėjimų viešose vietose, o ypač transporte.
Vakare važiuoju skleisti žinias. Beveik 9 vakaro, autobusas gana pilnas. Autobuso priekyje, dalyje ratuotiems vienoje pusėje moteris neįgaliųjų vežimėlyje, kitoje šeima su berniuku vaikiškame. Jaunas tėvelis su nemenka tatuiruote ROMEO ant kaklo žaidžia su atžala. Mama tuo tarpu šneka į rožinį išmanųjį. Neįgalioji moteris, be to, dar ir žvaira, sunku suprasti, kur ji iš tikrųjų žiūri, bet linksmai šnekasi su drauge.
Artėja sustojimas, iš pokalbio aišku, kad moteris vežymėlyje su vaikštančia drauge eina į kiniečių restoraną. Sveikoji nuėjo pas vairuotoją. Neįgalioji paprašė tėvelio/romeo pataisyti jos kojas, nusmukusias nuo pakojo. Jis su šypsena padėjo. Už ką gavo daug komplimentų - koks jis geras žmogus ir be to patrauklus, kaip jo žmonai pasisekė. Pastaroji į savo sėkmę reagavo niekaip, toliau kalbėdama su rožiniu prietaisu.
Autobusas sostoja. Šitas nesumanusis, nemoka pakrypti ant šono, kad išvažiuotų vežimėlis. Vairuotuojas išeina iš kabinos, studentų miniai sako palaukti, atlenkia ir nuleidžia tiltelį, ramiai, visiškai neskubėdamas ateina pas moterį, jos vežimėlis irgi nesumanusis, be variklio, vienos žmogaus jėgos galingumo, ir besišypsodamasis ir juokaudamas išstumia ją iš autobuso. Tada sulenda banderlogų studentų minia, jie šiandien kažką švenčia, išsidažę, girti ir triukšmingi.
Turiu pasakyti, kad Mančesteris ne mažas miestas. Anot Wiki 2011 čia gyveno 503 tūkst. žmogėnų. Beveik Vilnius. Nžn kaip ten jie skaičiuoja - su studžiais ar be jų. Nes šito gero yra 87 776 vientetai, o tai daugiau nei visas miestas Alytus (71 491), kuris išdidžiai pozuoja šešto didžiausio Lietuvos miesto vietoje.
Taip, kad visokie, kad čia žmonių mažiau, kad jie neskuba namo televizoriaus žiūrėti, todėl ir gali sau kantriai laukti... Ot ir ne. Nesigilinant į būtovės slėpinius, visur visko buvo - tiesiog žmogus žmogui žmogus.

Ryte skubu  į autubosų sustojimą. Skubėti iki jo 1 minutė, nedaugiau. Autobusas Nr. 42 9:19 pagal grafiką. Pagal mano laikrodį dažniausiai 9:16. Paskui negreitai. Matau, stovi. Skubu. Nuvažiuos iš po nosies, nesmagus jausmas. O yra tokia vairuotojų kategorija, kuriems neduok pavalgyt, duok nuvažiuoti matant, kad žmogus skuba, prakaituoja, dūsta judėjimo džiaugsmą pamiršęs. Vieną kartą net uždarė duris ir nuvažiavo man padėjus koją ant laiptelio. Vos spėjau ištraukti. Ir žinai - jei bjaurus, nuvažiuoja, nesisveikina, nesišypso ir susiraukęs - lenkas. Ir nieko čia nepaprieštarausi.
Skubu. Įlipu. Atkišu paruoštą nuolatinį. O jis, vargšelis, galvą ant vairo padėjęs. Pakelia galvą, pažiūri į nuolatinį ir atgal ant patogaus vairo.
Galvoju, ar saugu su tokiu miegančiu vairuotoju važiout? Bet kitas autikas negreitai.
Nieko. Gyva.
Nors aš nevažinėju tuo pačiu maršrutu kasdieną, bes vis tiek jau atpažįstu žmones laukiančius ir važiuojančius kartu.
Buvo toks žmogus, žydrais trumpais plaukais, išraiškingai išpešiotais antakiais, kelnytėm žemiau kelių ir kojinėm su Britanijos vėliava. Aš ir taip ir kitaip - vis tiek nuobodu autobuso laukti - bičas ar mergina? Na, krūtinės iškylumų nesimato, bet gal liesa ir švarkas dengia... Kai nusidažė plaukus juodai, ne, kai paprašė uždaryti langą, tada tapo aišku, kad vyriškos giminės žmogus. Arba šalia.
O yra mergina, tikrai mergina, visiškai, kuri visada įlipa kažką valgydama - blynelis rankoj, pilna burna, arba skrudinta duona, arba sumuštinis. Niekada nemačiau be maisto. Bet liekna. Lai valgo.
O dar yra mergina juodais plaukais ir žaliom lūpom. Ir ne tik ji. Dažosi, pudruojasi, purškiasi dezodorantais, kurie dvokia labai. Tašėje kalnas kosmetikos, daugiau, nei aš turiu. Ir viskas autobusui judant.
O dar yra čia vietinė išprotėjus moteriškė. Ilgais jodais, žilstelėjusiais plaukais. Tamsaus gymio. Apsirengus keistai - trys ilgi sijonai virš džinsų. Sportbačiai nutrinti, keistos striukės irgi ne po vieną. Bet nesmirdi. Higiena yra. Ir keliauja ji su 8 lagaminais ir dar 4 meišais. Du perneša 10 metrų į priekį, tada atgal ir kitus. Ir taip keliauja. Pirmyn atgal pirmyn. Daug kartų mačiau bibliotekoje (vajezusmarja vėl laiku negrąžinau knygų). Ten ji miega. Savo lagaminų saugoma. Arba sėdi ant šaligatvio ir rūšiuoja popierius. Daug popierių. Labai daug. Turbūt visi 8 lagaminai.
Sako, ji buvo dėstytoja universitete. Bet pakriko. Ir dabar gelbėja žmoniją. Tiesą neša į mases.
O šiaip tai užknisa labai daug žmonių, kai ji bando savo 8 lagaminus ir 4 maišus įnešti į pilnai prigrūstą autobusą. Daugelis vairuotojų jos net nepriima. Tada ji garsiai keikiasi. O kai kurie padeda.
Vieną kartą važiavau  ir ji skleidė tiesą dalindama popierius. Paėmiau ir aš. Visaip kreivai sumaketuotos ir atšviestos iškarpos iš velniai žino kur. Kad mus valdo masonai, kad demokratijos nėra, kad turtingi valdo neturtingus ir priima sau patogius įstatymus. Žodžiu, tikra tiesa. Tik niekas jos neklauso.

 

 foto: 1946 m.

Anna. 70+ metų moteriškė. Tokia tikra močiutė. Žili plaukučiai surišti į skystą uodegytę. Šypsosi močiutiškai. Trūksta priekinio danties. Susikūprinusi. Sunkiai lipa laiptais.
Sakau - niekur nerandu gero popieriaus iškarpoms. Rulono. Visur tik A3 lapai...
Ir žinote ką ji atsako?
- Paieškok internete. Ebay tikrai rasi.
Progreso nesustabdysi.

Mano supratimu, mada - tai fašizmas. Žurnalai aptarnaujantys madą diktuoja: būk tokia, kokia liepia, paklusk, paklusk, paklusk. Apsirengti daiktą, kuris išėjo iš mados - pats baisiausias nusikaltimas, kurį moteris gali padaryti. Apie tai rašo taip, tarsi už tai jūsų laikia vieša bausmė centrinėje aikštėje.
/Björk/

Einu su pažįstamu ispanu gatve. Vitrinoje iškabinti koks 20 moteriškų šortų. Jis klausia:
-Paaiškink man, kodėl visos anglės dėvi tokius šortus?
-Todėl, kad jos nori parodyti savo kojas. (su tais šortais dažnai matosi daugiau, nei vien kojos)
-Man nepatinka.
-Kodėl?
-Per daug.


Nustebau. Galvojau, kad visi vyrai mėgsta kojas, užpakalius ir kitus moteriškus apvalumus.
Labai nustebau. Galvojau, kad visi ispanai mėgsta kojas, užpakalius ir kitus moteriškus apvalumus.

O kodėl jos taip rengiasi? Nes taip reikia - mada.
Sutinku su Bjork.

Maiklas Džeksonas mane myli

Gili naktis. 5 val. Pati giliausia ir saldžiausia naktis. Miegu. Skamba telefonas ir mane pažadina. Aš nieko nesuprantu. Paprastai niekas man neskambina tokiu nepadoriu laiku. Nepažįstamas numeris. Atsiliept ar eina ... ? Ar taip, ar taip - vistiek jau pažadino ir supiktino. Atsiliepiu.
- Klausau.
- Aš tave myliu.
- Ką?
- Aš tave labai myliu.
- Kas tu?
- Maiklas Džeksonas.
- Labanaktis Maiklai.
5 val. ryto aš nenusiteikus romantikoms. Net jei ir pats Maiklas Džeksonas.
Tiems, kad netiki, kad Maiklas Džeksonas gyvas - štai jo telefono numeris 07774955070. Gal jis jus irgi myli.

Kas gali būti angliškiau, kaip savanoriauti labadaros parduotuvėje lyjant lietui. Kai per radiją groja Bitlai ir šlapi pirkėjai pritaria "you say good bye I say hello...". Ir aš dainuoju "hello hello...". O už lango lyja. Pliaupia. O aš šypsausi ir sakau "thank you very much". Ir jie man šypsosi ir sako "have a nice day".
Niekada negalvojau, kad taip smagu būti pardavėja. Aišku, aš dirbu nemokamai ir tik pora kartų į savaitę. Tai nėra darbas - tikras darbas. Tai daugiau pramoga, mano maža dovana žmonijai. Tiems jos atstovams, kurie turi problemų su būstu.
Taip, tai žaidimas. Kaip vaikystėje, kai su draugėm žaidėm "parduotuvėm". Ant varnalėšų lapų sudėliotos "prekių" krūvelės - gėlių žiedai, pumpurai, akmenukai, juodalksnio kankorėžiukai... Iš šalpusnių lapų susuktos tūtelės, pervertos smilga, kad laikytųsi. Pinigai - saldainių popieriukai. Va. Taip galima žaisti visą dieną.
Panašiai ir dabar žaidžiu. Tik prekės tikros, pinigai tikri ir pirkėjai tikri. Viskas tikra. Bet vis tiek žaidimas.
Keista, kad dirbant nemokamai daug maloniau ir smagiau, nei už pinigus. Keista. Pinigai, atlyginimas dažnai sugadina darbo skonį. Gaunasi, kad dirbi ne dėl paties proceso, ne dėl to, kad tau tiesiog smagu tai daryti, ne todėl, kad tai reikalinga ir naudinga, o dėl pinigų. O pinigai - kaip žinia laimės neatneša.
Labai gerai, kai galima suderinti visas darbo puses - kai pats procesas teikia malonumą, kai džiugina darbo rezultatas ir kai už tai gauni gerą atliginymą. Deja, ne visada išeina suderinti visas tris puses. Dažnai kažkuri viena pusė nukenčia, kita persveria. Šios trys sudedamos dalys - kaip 3 apvalaus stalo kojos. Kai viena per trumpa - stalas keberiokšt. Gal ir ne visai keberiokšt. Bet toks keistai pasviręs ir nelabai ką ant jo padėsi.
Todėl ir nesinori pirmadieniais keltis ir važiuoti į darbą. Būna.
Jokiais būdais neagituoju mesti nemylimą darbą ir važiuoti į kaimą auginti širdžiai mielus kopūstus. Ne apie tai aš čia. O apie savo parduotuvėlę.
Man patinka šypsotis ir sakyti stebuklingus žodžius. Ačiū, prašom. Tai labai gera dvasinė praktika, terapija. Vadinkit kaip norit. Galima prieštarauti, kad kapitalistai nenuoširdūs, kad visi jų ačiū, prašom ir atsiprašau netikri, ne iš dūšios. Bet man, paprastai mergelei, daug maloniau nenuoširdus "sorry", nei nuoširdus lietuviškas "eik n...i". Dėl to man ir patinka šita šlapia sala.
Aš nemoku šypsotis nenuoširdžiai. Kai mano lūpų kampučiai pakyla, kai skruostuose atsiranda duobutės, kai prie akių subėga raukšlytės - ir vidus nusišypso. Viskas juk susiję. Čia kaip aktorystės technikos: pagal Stanislavskį pirma reikia išsigąsti, o tada bėgti, o pagal Mejercholdą - pradėti bėgti ir dėl to išsigąsti. Taip ir čia: galima pajausti šilumą viduj ir dėl to nusišypsoti, arba pirma nusišypsoti ir tada pajausti šilumą viduj. Rezultatas tas pats - visiems gera. Ir viduj, ir išorėj. Negali būti blogai, kai šypsaisi, kai daug kartų kartoji "thank you very much". Žodžiai turi galią. Ir geriau sakyti gerus, stebuklingus žodžius.
Lauke lyja. Viduj dainuoja Elvis. Ir senutės su baltom avytiškom garbanelėm jam pritaria "You're the devil in disguise, oh yes you are.."

O čia jums dovanų teleskopas. Kad geriau matyti tai, kas yra gerai.

 
O vis dėl to patinka man angliška vasara. Nuo angliškos žiemos ji skiriasi tik pora laipsnių celsijaus ir augmenijos sužaliavimu.
Iš esmės metų laikų kaitą galima pastebėti tik kalendoriuje. Lyja visą laiką vienodai. Ir gėlės žydi visą laiką.
Žiema nuo vasaros skiriasi kaip "nelabai šalta" nuo "nelabai šilta".
Kadangi oficialiom orų prognozėm netikiu, oro sąlygas buvau įpratus spėti pagal už lango einančius praeivius.
Didvyrių žemėj tai veikė 100%. Su srtiukėm - vėsu. Trumpom rankovėm - šilta. Viskas aišku. Elžbietos karalystėje praeiviai nenuspėjami. Dauguma jų atsparūs temperatūros pokyčiams ir žiemą vasarą vaikšto su pliažinėm šlepetėm ir kitais tropikų atributais. Pažiūriu pro virtuvės langą: 2 su švarkais, 8 su trumpom rankovėm, pusė iš jų su šortais - reiškia reikia apsivilkti striukę ir pasiimti lietsargį.
Bet apskritai, man patinka angliška vasara. Lietus lyja draugiškiau ir kvepia džiaugsmu ir noru gyventi.
Smagu eiti pasivaikščioti naktį po lietaus. Po pažąstim budi lietsargis.
Yra mieste netikėtai atokių gamtos kampelių. Nors čia pat gatvės ir traukiniai, o ramus takas kvepia šlapia pieva. Tamsiose medžių siluetuose šuo uosto Puškino nosį. Šlaituose šviečia ramunės, kurių šlapi žiedlapiai sako, kad "myli".
Tylu.
Palijo.
Nelabai šalta.
Vasara.

 
Įdomus vis gi nepažįstamų žmonių virtimas pažįstamais. O pažįstamų - draugais.
Atsiranda žmogus iš niekur. Gyvenai gyvenai nieko neįtardama apie jo/jos egzistavimą. Ir vieną dieną ateina. Susižvalgom, pasilabinam, apsiklausinėjam. Apsikomplimentinam. Pasikeičiam kontaktais. 
Viskas, kaip priklauso. Toks žmogiškos pažinties ritualas. Šunys apsiuosto vienaip, žmonės - kitaip.
Kartais pirmas susitikimas būna juokingas. Kai kurie žmonės jaudinasi. Keistai juokiasi. Nervingai dairosi į šalis. Paskui atsipalaiduoja. Ir tampa savimi. Pradeda kūprintis, kasytis ir ražytis.
Pažintis vystosi. Atsiranda bendri juokai, suprantami tiek dviem žmonėm. Pasivaikščiojimų vietos, pasisėdėjimų vietelės.
Ir taip žmogus tampa draugu, gyvenimo dalimi.
Su miestu taip pat kaip ir su žmonėmis.
Atvažiavau. Apsidairiau. Aplankiau populiariausias vietas. Pradžioje tokia mandagiai turistinė pažintis. Apsikeitimas komplimentais ir kontaktais. Vaikštai po miestą ne viena, kažkas rodo, pasokoja, tarpininkauja.
O tada pradedi vaikščioti savarankiškai. Pradedi orientuotis gatvėse. Atrandi parduotuves, kavines, pabus. Ten skanu tai, o ten jauku. Atrandi nepopuliarias, mažai kam žinomas vietas. Pradedi pastebėti kaip miestas keičiasi. Kažkas užsidaro, vienos parduotuvės vietoje atsidaro kita. Pražįsta, nuvysta.
Eini gatve - netikėtai sutinki pažįstamą. Tai reiškia, kad jau miestas ne svetimas. O kai vietiniam mankuniečiui, čia gimusiam užaugusiuam parodai nežinomą vietelę - pasijauti tikrai sava. Atvažiuoja draugai iš kito miesto - ir jau pati vedžioji, pasakoji, pažindini.
Taip miesta po truputį iš nepažįstamo tampa pažįstamu. O paskui ir draugu.
Ir dar įdomiau, kad žmonės, tie, atėję iš niekur susilieja su miestu, gatvėmis, kavinėmis, pabais. Ir tampa viena didele draugiška būtybe.

 

Iliustracija iš L. Kerolio knygos "Alisa stebuklų šalyje"

Viena didžiausių ir mylimiausių mano priklausomybių - nosies krapštymas arbata. Juoda, žalia, balta, pu erh...
Anglijoje "normali arbata" yra juoda arbata pakeliuose. Su pienu.
- Ar norėtum arbatos?
- Taip, prašau.
- Kokios?
- Normalios.
- Normalios?
- Juodos su pienu. Šaukštelis cukraus, prašau.
Iš to seka, kad kitos arbatos nenormalios.
Tą pakelinį plikalą geria su pienu, nes kokis gi ten skonis ir kvapas. Pienas ir cukrus kompensuoja.
Girdėjau porą versijų, kodėl angliška arbata geriama su pienu. Vieni sako, kad arbata atėjo iš Indijos, kur tradiciškai ruošiama su pienu. Bet indiška arbata su pienu (masala chai) ruošiama visai ne taip. Kita versija daug elegantiškesnė: seniai labai seniai, kai arbata atkeliavo į Angliją, ji buvo brangi ir tik turtingi žmonės ją galėjo sau leisti, o gerdavo jie arbatą iš porcelianinių puodelių. Kad puodelis nuo karščio nesutrūktų iš pradžių įpildavo šiek tiek pieno. O paskui ir proletarai pradėjo arbatą gerti iš pigių puodų. Bet pieną pila iš įpročio. Vis sočiau gi. Nors koks čia tas pienas, baltas skystis ir tiek.

Iliustracija iš T. Janson knygos "Knyga apie Muminuką, Miumlą ir Mažąją Miu"

O dar Anglija garsėja savo niekam nesuprantamais santechnikos sprendimais - dviem atskirais kranais karštam ir šaltam vandeniui.
Visas pasaulis iš pradžių stebisi ir juokiasi, o kai užsiknisa naudotis piktinasi ir klausia - kodėl? Anglai atsako - a todėl. Ir čia visas atsakymas. Nes išplėstinė jo forma - nes tokia tradicija, nes taip susiklosė... nieko nepaaiškina. Kokia tokia tradicija? Tradiciškai žmonės upėje rankas plovė ir po krūmu gamtinius reikalus atlikinejo - tai kodėl nesilaikote šitų tradicijų? Atsakymas - a todėl. Nes nėra daugiau paaiškinimo. Nei jauni, nei seni anglai nežino kodėl. Tiesiog žino - a todėl. Todėl net darydami remontą, keisdami visą vonią iš pagrindų - pakeičia plyteles į naujas, modernų dušą, naują langą ir naują dviejų kranų kriauklę.
Na, vienas pažįstamas airis pasiūlė tokį atsakymą į klausimą - kodėl, na pasakyk man KODĖL pas jus tie f@*&ing 2 kranai??? Nes ryte, kai pasilenki nusiprausti veidą, jei būtų kranas vienas per vidurį - prasiskeltum kaktą. O kai du kranai - vienas iš kairės, o kitas iš dešinės - tai galva tiesiai tarp jų įsimontuoja.
Matyt visas likęs pasaulis veido neprausia. Arba taip žemai nesilanksto. Arba kaktos špižinės.
A todėl.
Todėl iš pagarbos nežinomoms tradicijoms ir švelnioms angliškoms kaktoms tenka rankas plauti arba lediniu, arba verdančiu vandeniu. Net prabangiuose restoranuose ir viešbučiuose dažnai būna, kad atsukus čiaupą pirma apsitaškai pilvą lediniu vandeniu, o paskui nusidegini rankas verdančiu. O paskui bandai greitai kaišioti rankas po karštu po šaltu po karštu po šaltu - kad tarpukelėje akimirkai gautųsi šiltas. Iš šalies neitin intelektualiai atrodo šis procesas. Taip anglai atpažįsta svetimtaučius.
Su dušais, tiesą pasakius, irgi ne kas. Ilgai lauki karšto vandens, paskui viso dušinimosi metu derini reikiamą vandens temperatūrą. Kuri visą laiką svyruoja pagal boilerio nuotaiką. Net ir su naujutelaičiais boileriais tas pats. Matyt, čia irgi tokia tradicija.
Bet už tai kiek džiaugsmo kai užeini į kokį suneanglintą tualetą ir sutinki normalų maišytuvą - norisi ten ir pasilikti. Ir plauti rankas ir plauti. Po viena šilta vandens srove.
God save the Queen.