Su Naujais metais!

Sveikinu su Naujaisiais metais! 

Sniego nėra nei lašo. Paukščiai čiulba dieną naktį.

Man drakonai visada patiko. Niekada netikėjau, kad jie pikti ir skriaudė mergeles. Tokias pasakas iš pavydo kūrė mergelių atstumti liurbiai. 

Liurbiai buvo mažo ūgio ir minkštakūniai, nes prastai maitinosi, nesilaikė higienos ir apskritai nesirūpino kūno kultūra. Jie nešiojo mažus, bet sunkius šarvus. Po šarvais jie labai prakaitavo ir smirdėjo, o drakonai turėjo gerai išvystytą jautrią uoslę, todėl vengė liurbių smirdalių, vadinančių save riteriais. Vargšams drakonams jų aromatas iš tolo rietė nosį, daugumai netgi sukeldavo alergiją. Ir jie krisdavo žemėn negyvi, ištikti anifilaktinio šoko. O kreivakojai liurbiai smirdaliai išdidžiai pozuodavo tapytojams prie atseit nukauto drakono.

Išnaikinus drakonus, liurbių palikuonys susigriebė, bet buvo jau per vėlu. Tada jie atidavė šarvus į muziejus,  susirūpino asmens higiena, prikūrė dezinfekuojančių ir dezodoruojančių priemonių. Ir ėmė piešti drakonus bei statyti apie juos nostalgiškus filmus.

John Jude Palencar

Aš ir pati turiu drakonų tatuiruotę, kad netrukdo būti tikra ožka. Internetinis horoskopas ta proga skelbia: "Ožkos laukia be galo įdomus pilnas nuotykių gyvenimas". Kiek gi kiek gi kiek gi galima? Gal užteks jau? :) Ir ožkos kartais nori ramybės.

Bet kiekvienas savo laimės kalvis, kiekvienas pats sau ir drakonas, ir ožys, ir kiaulė, ir kas tik nori. 

Todėl linkiu neprisikiaulinti gero skrydžio!

François Schuiten

Apie drakonų žudymą

Seniai labai seniai mažame kalnų kaimelyje gyveno berniukas. Jis buvo labai protingas ir sumanus ir greitai išmokdavo visko, ko jo mokė žmonės gyvenantys aplinkui. Bet vieną kartą nuo pačio aukščiausio kalno į kaimelį nusileido senolis, kuris pasakė berniukui:
- Tu išmokai visko, ko čia galima išmokti. Eime su manim, aš išmokysiu tave drakonų žudymo meno. Tai labai senas menas, jis reikalauja daug laiko, jėgų ir noro. Nedaugelis gali išmokti jo. Bet tu - nepaprastas berniukas.
Ir berniukas sutiko. Senolis nuvedė jį į apleistą pilį ir ėmė mokyti. Daug metų prireikė berniukui, kad įsisavinti visus įgudžius. Netgi po senolio mirties jis atkakliai treniravosi, sekdamas jo patarimais iš atminties.
Pagaliau, vieną nuostabią dieną jis suprato, kad pilnai įvaldė drakonų žudymo meną. Ir tada jis apėjo visus Žemės miškus, visus laukus ir šalis ieškodamas drakonų, bet niekur nerado nei vieno.
Tada jis nusprendė užlipti į patį aukščiausią kalną ir apžiūrėti visą Žemę iš aukštai. Kelionei prie to kalno ir užkopimui į jį jis sugaišo dar keletą savo gyvenimo metų, bet ir iš jo viršūnės niekur nepamatė drakonų. Ir tada jam tapo aišku, kad Žemėje seniai nebeliko nei vieno iš jų.
Ir tada jis nusileido nuo pačio aukščiausio kalno į mažą kalnų kaimelį, kur surado patį protingiausį ir sumaniausią berniuką, kuris jau seniai žinojo viską, ko galėjo jį išmokyti žmonės gyvenantys aplinkui, ir pradėjo jį mokyti drakonų žudymo meno.

(Autorius nežinomas)