Įsipyliau sriubos. Valgau. 
Šalia išsirikiavo palaikymo būrys - Motiejus ir Styvas. Abu labu žiūri man į burną. Laukia.
Motiejus pamaitintas. Styvas pašertas. Bet vis tiek. Vištieną šiuose namuose myli visi. Vegetarų mūsų gretose nėra.
Duodu Motiejui gabaliuko vištienos. Tas mikliai susikiša į burną.
Duodu Styvui gabaliuką vištienos. Tas žiūri. Padedu ant grindų. Tas pauosto. Apsidairo... Mąsto kažką. 
Tuo tarpu Motiejukas greitai prieina, paima vištieną ir susigrūda į burną.
Nėr ko žiopsot, Styvi. Kas greitesnis - tas sotesnis.

Įsivaizduokit - visa ta istorija su rojaus sodu, Ieva, Adomu ir reptilijom yra tiesa. Ir Abelis su Kainu irgi tiesa. Ir kaip dabar madinga eina jie visi pas šeimos psichologą. Psichologas klausinėja Adomą ir Ievą apie vaikystę ir apie tėvus. Visos mūsų problemos kilę iš vaikystės ir mes visi kartojame tėvų šeimos modelį, tėvai yra mūsų elgesio pavizdys...
- Mamos aš neprisimenu. Ir tėvas apie ją niekada nekalbėjo. Nesu tikra, ar jis iš viso mūsų tėvas. Sakė, kad sukurė pagal savo pavizdį, o paskui supyko, kad suvalgėm obuolį ir išvarė. Ir dar prakeikė. Va tokia ta jo meilė. Ar meilė čia? Tėvai turi mylėti besąlygiškai..
- Na ką aš atsimenu. Kad viskas buvo gražu. Nieko nereikėjo daryti. O paskui staiga išvarė. Kodėl supyko? Nepaklausėm... Tik vieną kartą! Ir išvarė. O mes ką - mes nieko nemokėjom, nei sėti, nei arti. Daryk ką nori, sukis, kaip išmanai. Jam nesvarbu...
- O dar ji "paragauk obuolio, paragau, koks skanus"... viskas per ją!
- Ar tau kas kišo per jėgą? Suaugęs žmogus, galėjai atsisakyti. Niekas nevertė. O dabar kiekvieną dieną prikaišioja "viskas čia per tave, dabar galėtume Rojaus sode gyventi, vargo nematyti, viskas per tave!". Nei dienos ramiai nugyventi neduoda. Pjauna ir pjauna.
- Ir kaip su šitais dviem infantilais gyventi? Tėvai vadinasi. Kaip maži vaikai - nieko nemoka, nei ugnies įkurti, nei žuvies pagauti. Uogų ir tų neatskiria - kur valgomos, kur nuodingos. Kiek kartų per juos vėmiau, kad jūs žinotumėt! Tokiems iš vis vaikų negalima turėti... Ir riejasi kaip šuo su katė dėl to obuolio...
- Aha. Ir pastoviai tos pačios kalbos "o pas mus Rojaus sode.... o pas mus Rojaus sode...". Kaip sugedusi plokštelė.
- Nebegaliu taip gyventi, viskas užkniso, tuoj ką nors pritvosiu!

G+ paskelbiau, o čia dar ne - ultragarsas parodė, kad auga berniukas. Aišku, perspėjo, kad čia ne 100%, bet jei mano pilvo jausmo ir ultragarso nuomonės sutampa - tikriausiai taip ir yra.
Sveikas, viskas vietoje. Auga gerai. Tik širdies negalėjo pažiūrėti - nusisuko. Plaka, lyg ir tvarkoj.  Dar eisiu sausio 13-tą.
Pirmą kartą jį mačiau 8 savaičių - tokia pupelė ar inkstas su plakančiu taškeliu ir makaluojančiais pagaliukais - galūnėm. 11 savaičių jau buvo visas žmogeliukas-varliukas - nardė, skraidė, nerimo. Dabar - 20 savaičių toks jau visas apvalutis, ramesnis. Nusižiovavo plačiai.
Keista - mano pilve kažkas žiovauja.
O ką - žiovavimas labai svarbus dalykas - koks gyvenimas be žiovavimo?
Kadangi nuo pat pradžių jaučiau, kad berniukas, tai ir vardą turėjau. Vieną, be variantų. Matthias. Mūsiškai - Motiejus. Bet nenoriu, kad anglai iškraipytų jo vardą, jiems jis atrodytų kaip Moutaijydžius. O taip viesiems bus praprasčiau gyventi. Aš jau netgi pripratau, kad nežinantys mane kviečia Ai-yva. Bet aiškinti kiekvienam, kaip tarti vaiko vardą man neužtektų kantrybės.
Kol kas Krisas jį vadina Mister Baby.

Pabaigai fragmentas iš mano pokalbio su teta. Pralies šiek tiek šviesos į mano santykius su šeima. Kalbėjom dieną prieš ultragarsą.
- Man atrodo, kad berniukas, - sakau.
- O mes, tavo mamytė ir aš norime mergaitės, - atsako teta.
- Na, jei dabar bus berniukas gal paskui bus mergaitė...
- O tu ką??? Dar vaikų norėsi???
- O kodėl gi ne? Dar ne vakaras...
- Tu nori būti vieniša mama su tuntu vaikų???
- Na kodėk vieniša, ką jau visam gyvenimui vieniša...
- Aaaa.... tai tu dar tikiesi sutikti vyra normaliems santykiams...
Uždanga.
Aplodismentai.
 
 
   

Sveikinu visas mamytes.

Mano mamos portretas. Nupiešiau jau net prieš 30 metų.
Argi nepanaši?

 Meilės visiems.
Kantrybės. 

Tė

Apie kates

1944 m., TSRS

Išskrido.

Ryte balandukas aka beibipidžen nusišypsojo saulei. O po kiek laiko balkone jo nebebuvo. Aš motiniškai nerimavau. Pirmas skrydis. Gatvėje daug nepažįstamų balandžių su nedorais kėslais, piktų šarkų ir kitų pavojų. Tėvas ir mama ramiai sėdėjo ant stogo. Tėvas netgi burkavo išpūsdamas krūtinę - vaikas užaugintas, galima ir toliau džiaugtis gyvenimu.
Po kiek laiko balandukas grįžo. Garsiai čirkšdamas pasakojo tėvams įspūdžius. Ir vėl išskrido.
Jis dar juokingas. Toks nei šioks nei toks. Ir keista - taip greitai užaugo.

Prieš porą dienų buvo kruša. Nemaži pikti ledo gabaliukai šokinėjo stogu. Buvo šalta ir šlapia. Tėvas rūpestingai sėdėjo su vaiku. Ta neestetiška košė - lizdo liekanos, išmatos ir antrasis vaikas po tėvo kojomis.
 

 Mama.

Trumpai apie kultūrą: pažiūrėjau Royal Exchange teatre Strindbergo "Miss Julie". Patiko. Bet balandžių stebėjimas įdomiau.

Vienas balanadukas trečiadienio naktį pasimirė. Šalta naktis buvo. Aš pegedėjau, nubraukiau neskūpią moterišką ašarą, o šeimyna toliau gyvena, kaip toj dainoj "отряд не заметил потери бойца".
 Atrodytų, tik kažkoks apšepęs kleckas nugaišo. Bet aš stebėjau jo trumpą gyvenimą nuo kiaušinio. Nieko asmeniško, tik su kiekvienu išėjimu atsiranda maža tuštuma. Jo gyvenimas buvo trumpas, matė tik savo apkakotą lizdą. Nepažino gatvės dulkių ir mcdonaldso vištienos skonio.
Kaip pasakė kažkuris psichologas, gal Viktor Frankl, o gal ir kitas, neatsimenu nei autoriaus, nei citatos pažodžiui: jei myli savo šunį - myli visus šunis, jei myli savo tėvą - myli visus senus žmones... pratęsiant - jei myli balandžius kaimynų balkone - myli visus paukščius.

Neseniai mirė mano pažįstamo tėvas. Jam buvo 102 metai. Beje, jis buvo Lilės Brik (Majakovskio mūzos) pusbrolis. Vienas iš tų keistų atvejų - nesitikėjau Anglijoj susipažinti su Lilės Brik giminėm.
Ir visiškai kitaip vyksta pasiruošimas laidotuvėms ir gedėjimas. Nėra to lietuviško dramos būrelio. Be abejo, skaudu laidoti tėvą. Nesvarbu, kad supranti, kad jau jis ir pats norėjo išeiti, nes paskutinius keletą metų praleido patale, pats sakė, kad per ilgai gyvena. Išsiskyrimas visada skaudus. Bet palyginimui su mano močiutės laidotuvėm, kuri mirė 86 metų, irgi ne jėgų žydėjime - nėra to nereikalingo savęs skaudinimo, graužimo, kaltės jausmo ir mirusio kulto kūrimo. Viskas gražiai. Sūnus ruošia kalbą laidotuvėms, man papasakojo, ką kalbės - juokingus atsitikimus iš tėvo gyvenimo, kad visiems būtų gera nuotaika. Ant stalo ir lentynos sustatytos užuojautos atvirutės - gražios, skaidrios - vyšnių žiedai, gamtos vaizdai. Kurjeris atnešė vainiką: oranžinės rožės, mėlyni vilgdalgiai, raudonos uogos... spalvinga, gražu. Visa atmosfera lengva. Taip ir turėtų buti.
Jei nugyvenai gyvenimą pilnai - tai nėra ko gailėti. Todėl nereikia tuščiai graužtis ir skaudintis, apsikrauti niekam nereikalingom kaltėm - o tiesiog gyventi, išnaudoti laiką ir džiaugtis.

Palijo. Lietus ištirpdė kakus ir viskas susiliejo vienoje spalvinėje gamoje. 

Mano raganosiukai gražėja. Ant nugaros auga šviesiai pilkas pūkelis. Ir galvytės didėja. Akytės kaip sagytės. Cypsi kaip viščiukai. O gal aš tiesiog aš jau juos matau pro rožinius akinius - beveik savi-gimti, aš juos dar kiaušiniuose atsimenu.

Bet vis gi įdomu - daugumos gyvūnų mažyliai gamtos sudizaininti taip, kad sukeltų uuuuummmm, utitititi ir panašius jausmus. Kad norėtųsi juos mylėti, globoti ir saugoti. Kačiukai, šuniukai, krokodiliukai ir netgi žmogiukai savo kvailom akytėm žiūri tiesiai į širdį. O balandžiukai priešingai - išsirito tokie nesuprasi kas - apipešioti, leizgyviai, tik imk pasibodėjęs atsargiai diem pirštais už sparno ir mesk į konteinerį - beeeeeu. Bet motinystė akla - šildė išperiukus savo kūnu, maitino, augino. Ir tie pagaliau pradėjo gražėti.

Nežinojau, kad balandžių tėvai (patinai) tokie rūpestingi. Kai mama perėjo kiaušinius - tas nenuilsdamas šakeles nešiojo. Nors, peržiūrėjus nuotraukas atidžiau, pamačiau, kad šakeles ir mama nešiojo - abi kojos sveikos. Reiškia, pas juos šeimoj lygiateisė partnerystė. Gražu.  Dabar tėvai mažylius dažnai palieka vienus. Dažnai matau, kaip tėvas atskrenda jų maitinti. Iš snapo į snapą.

Jau rašiau, kad jo viena koja ligota - piršai susirietę. Kartais eina stogu itin sunkiai, stengiasi nesiremti ligotais pirštais. Vos vos atsiremia ir šokteli. Matyt, skauda. Stovi ant vienos kojos ant stogo, stebi lizdą, savo mažylius.

Anksčiau aš nelabai mėgau balandžių. O ką čia mėgt? Bet dabar, stebėdama jų šeimos gyvenimą, pradėjau juos gerbti. Kaip gražiai jie rūpinasi savo vaikais. Galima numot ranka ir niekinančiai sakyti - čia tik instinktai. Kad jie daro tik tai, kas gamtos liepta. Bet tai, kad gamtos lieptas yra gražu - gėlės žydi, nes taip gamtos surėdyta, lapai skleidžiasi, žmonės įsimyli. Gražu. Gamtoje viskas gražu.

Raganosiai auga

Keletą dienų buvau išvykus. O tuo tarpu mano balandukai auga kaip ant mielių. Ryte prabudus išėjau į balkoną pasveikinti saulės už debesų, pamačiau vaikelius paliktus be priežiūros. Matyt, mama išskrido pasistiprint,  mano ryžių sausiukai jai nepetiko.

Gražuoliais jų nepavadinsi, todėl aš juos vadinu "raganosiais" - nelabai ta juoda atauga panaši į snapą.
Lizdą tręšia gausiai. Džiaugiuosi, kad ne mano balkone sugalvojo jie kurti šeimą. Kaimynų balkonas nenaudojamas - tik plastikiniai kibirai sukrauti, dėl estetikos kaimynams galvos neskauda.

Beveik savaitės senumo foto. Jau tada mamai nelabai kaip sekėsi sėdėti ant savo atžalėlių.
Stiprūs jie visgi. Žmogiškas kūdikis neišlaikytų savo mamos svorio.

upd: atydžiau pažiūrėjus - čia tėtis sėdi su/ant vaikų. (kairė koja ligota)

Išsirito.
Jau buvau pradėjus nerimauti.
Bet šiandien širdis jautė - laikas.
Pietaudama išgirdau keistus garsus. Kažkas vyko kaimynų balkone. Negarsiai. Bet girdėjosi sujudimas. Nepuoliau žiūrėti - nenorėjau savo smalsumu sugadinti svarbios akimirkos.
Vėliau atsargiai iškišau nosį - iš po mamos pilvo kyšojo kažkas panašaus į apipešiotą suvažinėtą viščiuką. O ta rūpestingai jį valė snapu. Kaip katės prausia kačiukus. Taip pat švelniai.
Kai noras nupapaparacinti nugalėjo padorumą - suvažinėto viščiuko jau nesimatė. Saugiai ir šiltai paslėptas po pilvu.
Bet balandė pasikeitė - tupi išsipūtusi nuo laimės. Švyti motynistės džiaugsmu. Net oranžinė akis ne taip įtariai stebi. Tėčio laikysena irgi pasikeitus - oriai žingsniuoja stogu. Net šlubuoja oriai. Krūtinę atkišęs. Galvą atlošęs. Išdidžiai sukioja snapą.
Tokios mano balkoninės naujienos.

Balandėliai-2

Naktį lynojo. Rytas tamsus, nemielas. Kaip ten šalta ir šlapia balandei tupėti visą naktį ant kiaušinių - galvoju. Pagarba motinystei nugali nemeilę skraidančioms žiurkėms. Iš geros dūšios norėjau pavaišinti pyragu. Taiklusis mėtymas neįeina į mano talentų dešimtuką. Nepatiko balandei mano vaišių patiekimas. Pyrago gabalai skrido, atsimušę į sieną krito žemyn nedraugiškai dundėdami. Nieko keisto, kad apsimiegojus susivėlusi žmogysta nesukėlė jai pasitikėjimo. Matyt aš atrodžiau taip grėsmingai, kad balandės savisaugos instinktas nugalėjo motinystės.

Ji nuskrido tik trumpam. Kai žmogysta nuėjo, ji sugrįžo į lizdą.

Be to, mano pyragas jai nepatiko.
Va tau ir geri norai iš pat ryto.

Balandėliai

 Tie patys dievo paukšteliai, kurie trypė stogą ir burkavo ant visos gatvės, susisuko lizdelį kaimynų balkone. Pirmą kartą mačiau balandžių lizdą iš arti. Mamytė peri kiaušinius, mačiau vakar kai buvo atsistojusi kojas pramankštinti - turi 2. O šeimos galva tuo tarpu šakeles nešioja lizdui tobulinti. Viskas kaip pas žmones.

Kažkada rašiau apie ėdimą.
Mano nuostabūs skaitytojai aukštai įvertino šį "kaip nereikia daryti" pavyzdį, nes, deja, toks reiškinys yra globaliai paplitęs.
Kažkodėl vyriškos lyties piliečiai dažnai elgiasi labai vartotojiškai su moteriškos lyties pilietėm. O moteriškos lyties pilietės leidžia vyriškos lyties piliečiams su jomis taip elgtis. Atrodytų, situacija subalansuota ir visi turėtų būti patenkinti. Bet taip nėra.
Moteriški vientetai jaučiasi engiami, pradžioje bando kovoti, bet nuo mažens į galvą kalta taisyklė, kad moteris geriausias žmogaus draugas "mergaitės turi būti švelnios, suprantančios ir didžiausia laimė, kad vyriškis būtų patenkintas" neleidžia joms spirti vyriškam vienetui į jo genitalinį pasididžiavimą. Nes mergaitės nesispardo. Mergaitės šypsosi ir stengiasi tolerantšikai priimti partnerių skirtumus bei adaptuotis prie situacijos. Nes svarbiau už viską - išsaugoti taiką šeimoje.
O vyršikas vienetas, (bent jau toks turėtų būti pagal išorinius lytinius požymius, bet ne daugiau) pasižaidęs "koks aš visagalis ir taisykles čia diktuoju aš", sunaikinęs moters savivertę, pavertęs ją į buities rakandą praras susidomėjimą. Kaip pažaidus "pasidaryk pats". Rezultatas gavosi kreivas, ne toks, kaip ant pakuotės ir kelios detalės atliko. Bet ir taip veikia, bus gerai.
Ir atrodo moteriškutei, kad nieko savo gyvenime nebeliko. Nei draugų, nei laisvalaikio, nei savo asmeninės erdvės, savo kampelio namuose, kur galima pasislėpti, ramiai pabūti vienai, užsiimti savo reikalais.
Ir žmogus praranda savę patį. Jis daugiau nieko nebeturi viduje. Praeitą kartą palyginau su išvalgytu kiaušinio lukštu. Vienas mano pažįstamas padarė filmuką apie bedarbystę, žmones pavaizdavo kaip į gatvę išmestus prekių maišelius. Man patiko šitas palyginimas. Plastikinis maišelis kaip apvalkalas. Maišas reikalingas svetimiems poreikiams, darbams, rūpesčiams, pramogoms... O kai šitus poreikius iš jo išimi - maišelis praranda formą. Tampa permatoma plėvele. Krenta ant žemės ir jį nupučia vėjo gūsis.
Deja, kai maišelyje nieko nebėra, kai jis tuščias, nėra nieko savo, asmeninio - jis bus niekam nereikalingas. (geriausiu atveju tokius maišelius sukiša į spintelę po kriaukle, šalia šiukšlių dėžės). Ir tas vyras, kuris sistemingai ir uoliai ištuštino maišelį, išeis ieškoti naujo, blizgančio, tvirtom rankenėlėm. Ir kol kas dar pilno maišelio.
Kad vėl jį ištuštinti, vadinant tai meile.
O tai ne meilė - tai vartojimas, naikinimas, vampyrizmas - vadinkite kaip norite.
Bet žmonės ne daiktai. Jie negali būti vartojami. Aš ne agitatorius tribūnoje su garsiakalbiu, bet brangūs žmonės, nesileiskite vartojami. Saugokite save. Patys. Pačios.

.

Zvenigorod

Jau, ko gero, minejau sita grazu pavadinima - Zvenigorod. Lietuviskai tai reikstu "skambantis miestas". Jei jus vaikysteje turejot vaikiska maza pianina - ant jo buvo uzrasytas buten sitas zodis.
Nors as esu gimusi pacioje Maskvoje, taip taip, as tikra maskviete, bet mano nuostabios vaikystes vasaros praejo Novosihovo - mokslines bazes gyvenvieteje salia Zvenigotorodo. Ir grazesniu vasaros atostogu as neisivaizduoju.
Rugsejo 11 Zvenigorodas svente savo miesto diena - jam suejo nei daug, nei mazai - 858 metai. Miestelis garsus Savinno-Storozhevsky vienuolynu, kuriame freskas tape pats Rubliovas.
Mano nuomininkes dukra Nastia dalyvavo sporto sventeje. Tiesa pasakius, kaip tokiam mazam miesteliuj su 13 000 gyventoju sportinis gyvenemas vertas demesio - cia net yra olimpinio rezervo sporto mokykla. Dar sventeje dalyvavo kariskiai ir parasiutininkai.
As dalyvavau, kad palaikyti Nastia - jaunaja gimnaste. Bet tikrai likau suzaveta tokio mazo miestelio sventes lygiu, programos turtingumu.

Seimyna

Isitraukiau i mano nuomininku seimos gyvenima.
Ryte prabundu kai seimyna ruosiasi i mokykla-darba. As dar nusnustu valandziuke. Uzsiimu savo reikalais. Paskui po pietu grizta mergaites. Paplepam, paciauskam. Pavalgydinu, jos ziuri filmukus. Ignoruoja mano priminimus, kad reikia daryti namu darbus. Veliau uzeina ju mociute Ruana. Mes geriam arbata. Ji labai ekspresyvi moteris - pusiau armene is azerbaidzano. Ruana paima jaunesneja Nastia i gimnastika. Tada grizta Ira ir Maksimas. Virtuvej geriam arbata. Grizta Nastia. Praideda pamoku darymas ir mamos barniai. Vakare isgeriam alaus ar vyno. Tokia dienotvarke. Ir man patinka. Jau spejau prirasti.
Ir mergaites priprato. Kai buvau siom dienom Maskvoj, vyresnioji Jule klausia mamos:
- O kur teta Ieva. Mes grizom, o namie tik Barsikas (katinas).
- Ji isvaziavo i Maskva, gris rytoj.
- O ko ji taip daznai i Maskva vazineja?
- Ji retai cia buna, nori drauges aplankyti...
- Aha! Tai vel per zmones eina!
....
Pasiilgsiu as ju...