Ten į mano žaliąją verandą užsukdavo pasistiprinti katinai, ežiukai, sraigės, paukščiai ir šiaip užsukdavo vyrai su lopetom bei kiti svečiai. Čia iš viso sąrašo užsuka tik "kiti svečiai" - kas mane visada labai džiugina..
Bet vis gi - va, ką reiškia neturėti verandos. Veranda - durys į gyvąją gamtą. O dabar iš gyvosios gamtos tik kaktusai ir petražolės ant palangės. Nežinau, kur gyvena senamiesčio katinai. Gal šildosi rūsy, nes kažkaip jų čia beveik nesimato. Tik praeitą naktį kieme užsidegė šviesa - išdidžiai per kiemą tipeno juodas pūkuotas katinas ir ženklino kaimynų mašinas.
Dar kartais konteineryje pasikuičia koks bomžas. O darydama virtuvėje arbatą vis matau kaimyniniame balkone tupinčią ir rūkančią keistą moterį.Tupi kaip mažas susitraukęs violetinis paukštukas su kapišonu. Taigi šalta. Ir vis tiek rūko. Kiek aš darausi arbatą - tiek ji rūko. O aš geriu daug arbatos.
Tai va ir visa mano senamiesčio gyvūnyja.
Pasiilgau savo žvėriukų.
O dar šiek tiek apie saraiges. Jų nervų sistema sudaryta iš 20 tūkstančių neuronų. Palyginimui - žmogaus smegenys - keli šimtai milijardų neuronų. (Bet tai dar ne proto rodiklis).
Gyvena sraigės mažomis grupelėmis. Naktį, kai oras atvėsta, jos keliauja ieškoti maisto. Valgo vaisius, daržoves, žoles ir, tarp kitko, kaip skaičiau - labai mėgsta alų. Šito nebandžiau, bet, kad bazilikus ypač mėgsta - pastebėjau (niekada neatleisiu!). Pietų Europoje pačios sraigės keliauja į puodą. Sraigių mėsoje yra daugiau baltymų, nei vištų kiaušiniuose.
Tai šiam kartui tiek apie sraiges.
Jei kada nors turėsiu namą - tai būtinai būtinai su veranda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą