2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Apie laiką ir bėgimą

Pasikartosiu: kaip greitai bėga laikas!
Nepasakiau nieko naujo. Ir nieko ši frazė nestebina. Ji sena kaip pasaulis. Neabejoju, kad dinozaurai ir mamutai dūsaudami pakeldavo akis į dangų ir galvodavo tą patį. "Kaip greitai bėga laikas!". Jie išmirė, jų vietoje dūsavo beždžionės, imdamos pirmąjį pagalį į letenas, o iš paskos ir pirmykščiai žmonės sėdėdami prie laužo savo urvuose.

Lasko (Lascaux) urvas Prancūzijoje 15 000 - 10 000 m. pr. Kr.

Klysta antropologai teigdami, kad šiame ir panašiuose urvų piešiniuose priešistorės dailininkas pavaizdavo medžiolės laimikį. Neabejotinai klysta. Tas žemakaktis žmogėnas norėjo perduoti ateities kartoms svarbią žinią. Jis nemokėjo pavaizduoti laiko, neturėjo laikrodžio, nemokėjo rašyti. Neklusnia gauruota ranka jis paėmė anglies gabalą ir nupiešė bėgančius gyvūnus, tarsi sakydamas "kaip greitai bėga laikas..."
Praėjo dar viena savaitė. Visai nebloga savaitė. Netgi labai gera savaitė. Bet vis tiek šiek tiek per greitai.