vidury

O kai išplauki į ežero vidurį viena vidury nakties...
(kažkam kyla banalus klausimas apie bikini? na ką jūs, nereikia čia banalių klausimų).
Tai gi, kai išplauki į ežero vidurį vidury vidury nakties... vanduo šiltai švelnus, juodas ir lygus, jame atsispindi dangus. Dangaus atspindį sujudina tik mano sukeltos bangos. Nuo vandens kyla rūkas. Jaukiai svirpia žiogai... Pasikartosiu - jaučiuos kaip kokia antikinė deivė. Nors - iš vienos pusės girdėti autostrada skubančių mašinų gaudimas, iš kitos - tolomoje dunda traukinys... Pataisa - jaučiuos kaip 21 amžiaus antikinė deivė.
Plaukiu pirmyn, tada sukuosi sukuosi sukuosi kol susisuka galva ir atsigulu ant nugaros, išskėtusi rankas į šalis. Plūduriuoju. Vanduo užlieja ausis ir nebėra autostrados ir traukinių. Girdžiu tik savo kvėpavimą ir širdies plakimą. Virš manęs tik žvaigždės. Ramu. Beveik nejaučiu kūno svorio. Tarsi sklandau tarp žvaigdžių... Jos lėtai sukasi. Aš jau ne antikinė 21 amžiaus deivė. Tik mažuliukas padariukas po dideliu dideliu dangum. Ir vis tiek labai labai gera. Lengva. Vėsu. Ramu. Gera....
Bet manęs kažkas laukia. Plaukiu į krantą.