2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

kelionės


Kartais nebūtina iškeliauti labai toli ir labai ilgam, kad kelionė atneštų vidinius pokyčius.

Kelionė yra simbolis, kaip upės perplaukimas į kitą krantą.

Jau esu rašiusi apie keliones. 

Apskritai,  laikas ir atstumas man mažai reiškia. Tai labai realytivios sąvokos. Kuris žmogus yra arčiau - tas, kuris eina šalia, bet jūs jo net nepastebit, ar tas, kuris yra už 8094 km, bet jūs apie jį galvojat su šypsena? 

Tai va. Nors į savo gimtąjį Kauną važinėju beveik kiekvieną savaitę, bet ši kelionė buvo kitokia. Iš išorės tokia pat kaip ir visos, bet viduje aš ją pajaučiau visai kitaip.

O ką pajaučiau? Išvažiuodama iš Vilniaus jaučiau tarsi kažką palieku. Ne žmogų, ne aplinką, tiesiog... gal gyvenimo etapą, gal kaip gyvatė seną odą... O grįždama jaučiau atsinaujinimą, pasikeitimą ir tarsi parsivežusi kažką nematomo - kaip iš rusų liaudies pasakos "atnešk tą, nežinau ką". Štai aš ir parsivežiau "tą, nežinau ką".

Ir man "tai" labai patinka.