2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Motinele Valentina

Sestadieni buvau vakarinese misiose labai simpatiskoje cerkveje prie upes. Zvakiu krautuveleje ten prekiauja ir cerkves gyvenima reguliuoja motinele Valentina. Sena bobute, kurios visi bijo del jos bjauraus budo ir astraus liezuvio.

Po misiu stoviu cerkves kieme, fotografuoju. Viena ausim girdziu - motinele Valentina rekia ant viso kiemo "mergaite, mergaite!!!". Nekreipiu demesio, nes net nepagalvojau, kad i mane kreipiasi. Ji priena prie manes ir sako rusciu balsu "Mergaite! Ar ant taves kryzius pakabintas?!". "Pakabintas, pakabintas". Jau maniau lieps parodyti. Bet ne, patylejo ir nuejo. Butu nepakabintas tai, ko gero, zvilgsniu sudegintu ar zemes gelmes prasivertu... 

Tokia ta motinele Valentina. Ir cia ji dar labai draugiskai, kaip man sake aplinkiniai, su manim pabendravo. Tai jai sijono ilgis netinka, tai skeltukas. Nei vienas varpininkas jai neitinka - "ar gerai grojau, motinele Valentina?" - "Blogai!!!".

Sake, mano teva ji mylejo. Nes juos siejo bendras pomegis - grybai. Jis jai geras vieteles pasakydavo.