2010 m. spalio 1 d., penktadienis

Kaimynas Grigorijus

Mane pažadino pianino melodija. Kažkas iš klasikos. Pažiūrėjau į laikrodį - dar tik 9. Pats miego gardumas nuėjus miegoti apie 2 nakties po mergaitiško ievų-ievužių pasisedėjimo. O dar taip šalta nosį kišti iš po kaldros. Apsiverčiau ant kito šono ir užsiklojau nosį.

Dar valandžiukę paklausiau kaip mano kaimynas Grigorijus skambina pianinu. Jis groja kasdieną ryte ir vakare - kai verda košę. Nors jis beveik kurčias - man reikia pasistiebti, kad jis išgirstų, ką aš sakau jam į ausį. Bet kasdieną groja pianinu - kad nepamiršti technikos.

Atsikėliau. O Grigorijus vis groja. Ilgai šiandien kažko. Buvo užužvakar atėjęs pianinų derintojas. Matyt gerai suderino.

Mano kaimynas, aš jį vadinu - diedukas, tikrai nepaprastas žmogus. Kam jau pasakojau žino šitą istoriją. Ją pasakoti galima ir dramatiškai, ir linksmai. Duok Dieve kiekvienam taip jaustis kaip Grigorijus, sulaukus 90 metų. Aukštas, lieknas, tiesus. Jokių stenėjimų ir aimanavimų. Pats pasilenkia, pats atsitūpia. Pats gaminasi valgyt, kažką meistrauja, skaito knygas. Ateina pas Dieduką Stasė - 70 metų moteriškė. Taip jie ir draugauja bendrauja.

Jau nebegroja. Košę išvirė. Jau ir Stasė atėjo.