Mano pirmadienio rytas kvepėjo kiaušiniene su keptais rūkytais lašinukais.... MMMMM.... Ar gali geriau kvepėti rytas? O virtuvėje šnekučiavosi dvi žavios įdegusios blondinės, įsisupusios į jaukius baltus chalatėlius.
Žinau žinau, ir jūs norit tokio ryto. O kur taip būna? Nesakysiu. Yra toks jaukus namelis ne prerijose.
Sekmadienį vėl buvau teatre. Žiūrėjau spektaklį "Našlės". Vėl gi - negaliu pasakyti, kad nepatiko. Bet.... daug kažkaip tų "bet".
Jei jūs manęs paklaustumėte - o apie ką tas spektaklis? Net pasitelkus į pagalbą visus protingus ir ilgus žodžius - negalėčiau atsakyti apie ką jis. Kokia pagrindinė mintis? A biesas žino. Nors, ko gero, ir jis net nežino. Ačiū Slawomirui Mrožekui (autorius), kad bent jau be keiksmažodžių apsiėjo.
Be abejo, audringiausias salės juokas skambėjo kai Džiugas Siaurusaitis nusiriaugėjo ir kai jis besimaivydamas pribėgo prie Evaldo Jaro ir pliaukštelėjo jam per užpakalį. Ir kai Marius Jampolskis sukimšo bananą. Ar tai viskas, ką teatras gali duoti žiūrovui? Juokingesnių vaizdelių galima pažiūrėti youtube.
Vis gi, negaliu pasakyt, kad nepatiko. Įvertinčiau 8,5.
Mano spektaklio etalonas kažkada Maskvoj žiūrėta rok opera "Junona ir Avos" su Karačencovu. Kai tekstas, muzika, vaidyba - viskas yra aukštame lygyje. Apsiverkiau. Buvau sukrėsta ir sužavėta. Tikrai taip. Po to dar ilgai prisiminiau ir išgyvenau tuos įspūdžius. Tai ir turi duoti spektaklis - sukrėsti emocionaliai, sužavėti, sudominti intelektualiai ir pakelti dvasiškai.
Kiti sakė, kad labai patiko. Gal aš tiesiog sena zanūda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą