2010 m. gruodžio 13 d., pirmadienis

Apie Paršelį ir balionėlį


 E. H. Shepardo iliustracija

Kas vakarą prieš miegą aš perskaitau skyrelį iš "Pūkuotuko pasaulio". Arba pusę skyrelio - jei ilgas. Ten daug smagių istorijų, išmintingų bei juokingų frazių.Tačiau mane labiausiai sukrėtė šis epizodas, kai Paršelis skubėjo pasveikinti Nulėpausį:
"O tuo metu Paršelis  jau buvo spėjęs grįžti namo ir pasiimti balionėlį Nulėpausiui. Apglėbęs jį iš visų jėgų, kad neišsprūsų ir nenuskristų, Paršelis skuodė be kvapo, trokšdamas įteikti dovaną greičiau už Pūkuotuką, lyg jis pats, niekieno nepatartas, būtų prisiminęs gimtadienį. Jis bėgo tekinas, galvodamas, kaip nudžiugs Nulėpausis, ir nežiūrėjo, kur bėgo... Staiga, užkliuvęs už pelės urvelio, jis griuvo ir plojosi nosim žemyn.
BUM!!!!???!!!"
Kiek įtampos, kiek dramatizmo šioje scenoje. Kiek troškimo, pastangų ir... skausmo!
Būtent ši pastraipėlė sukrečia mane iki širdies gelmių kiekvieną kartą, kai perskaitau. Labai didelė labai mažo padarėlio drama.
Taip susijaudinu, susigraudinu, kad tiesiog neužmiegu pusę nakties. Reikia prieš miegą skaityti "National Geographic" - geriau miegosiu.