Apie plastikines lėles ir ūsus

Pažiūrėjau filmą "Lars and the Real Girl" (2007). Gal ir ne pats įdomiausias filmas pasaulyje, bet šiek tiek kitoks nei meinstrymas. Apie vienišą vaikiną su ūsais, kuris buvo toks vienišas, kad jam skaudėjo, kai žmonės jį apkabindavo. Kaip nudeginus. Ir jis atsisiuntė sau plastikinę merginą. Ir elgėsi su ja kaip su tikra... Na, nepasakosiu toliau.
Pakankamai mielas filmas.
Motina Terezė sakė, kad didžiausias skurdas - vienatvė.
Pagalvokite apie tai....

Žmonės susikuria sau objektus - tikrus ir įsivaizduojamus, kad užpildyti viduje esančią tuštumą. Plastikinė lėlė tik hiperbolizuotas simbolis. Bet iš tiesų visi mes nešiojamės po tokia lėlę. Kažkas juk mus supranta ir myli: jei ne šalia esantys žmonės - tai bent jau šuo, katė, televizorius ar Jėzus.
Psichologų duomenimis 85% šeimų yra nesėkmingos. Visiems kažko trūksta ir bandome tai kompensuoti išorėje.
Tam ir sugalvojo žmomės šventes - kad užpildyti kasdienybės spragas. Trūksta romantikos ir meilės partneriui - Valentino diena. Moterys jaučiasi kaip tarnaitės - duosim joms tulpę per moters dieną. Mamos pamirštos, neturite laiko paskambinti - žibučių puokštė ir joms paruošta. Šeimos artumą prisimename per Kalėdas...
O visos kitos dienos? Metuose jų 365. Kas tada? Kam jos skirtos?
Nugivenome bet kaip metus. Nieko tokio. Galime nusipirkti naują kalendorių su triušiuku ir pradėti viską iš naujo. Pasižadėti sportuoti ir valgyti daugiau daržvių... Ir po savaitės pamiršti. Nieko, tuoj bus užgavėnės - rekia valgyti blynus 12 kartų...
O iš tiesų viskas daug paprasčiau. Žemėje gyveno 100 000 000 000 žmonių. Gal šiek tiek daugiau ar mažiau. Neskaičiavau. Šiuo metu gyvena apie 6 000 000 000. Ir visi nori mylėti ir būti mylimi. Ir šventės duoda mažą viltį, kad taip ir bus.
Filmo pabaigoje Larsas pamilsta tikrą merginą.