2010 m. gruodžio 1 d., trečiadienis

Apie Princą, kuris mėgo Žaidimą


Kodėl visos mano pasakos vien apie princeses. Kas čia per princų diskriminacija. Matriarchatas kažkoks. Skubu ištaisyt šią klaidą. Štai jums pasaka apie Princą, kuris mėgo žaisti žaidimus.

Kartą seniai seniai vienoje rožėmis kvepiančioje karalystėje gyveno Puikusis Princas. Labai gražioj pily su bokštais, balkonais, židiniais, marmuriniais laiptais, parkais ir alėjom. Jis buvo jaunas, dailus, aukštas, lieknas, švytinčiom akim.... Visos rūmų damos alpdavo jam praėjus pro šalį. Rūmų kavalieriai vos spėdavo jas gaudyti, kad mielosios damos galvų neprasiskeltų į marmurines grindis (aišku, perukai šiek tiek amortizuotų smūgį, bet vis gi nedera dažnai trankyti galvą). Be to Puikusis Princas buvo išsilavinęs, kalbėjo 8 kalbom, dainavo 17 kalbų, muzikavo, oi net sunku suskaičiuoti kiek įvairiausių instrumentų jis grojo ir be to buvo neapsakomai iškalbingas. Dar mokėjo pats užsirišti kaklaraištį ir niekada nevėluodavo. Argi išties ne puikus vyrukas? Ir dar Princas.
Kadangi visais nuobodžiais valstybiniais reikalais užsiėmė jo tėtis su ministrais ir patarėjais, tai Puikusis Princas turėjo begales laisvo laiko. Jis spėdavo paskaityti storas knygas, padainuoti, pamedžioti, pažaisti tenisą, paplaukioti ir visaip kitaip tobulinti ir puikinti savo protą ir kūną. Ir dar likdavo laisvo laiko. O mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo Žaidimas.
Ne ne, ne kompiuteriu, ne mediniais žaislais, ne šachmatais ir ne kitom figūrom. Jam patiko žaisti žmonėmis. Princas turėjo pilnus rūmus tam tinkamų personų. Ir Jis buvo tobulas žaidėjas. Aštraus proto, grakščių judesių, kerinčios šypsenos. O ko dar reikia šitam Žaidimui? Puikusis Princas visada žinojo kokį ėjimą daryti norint gauti tam tikrą rezultatą. Ką kam ir kada pasakyti. Kokiu balsu. Kaip pažiūrėti ir kaip nusišypsoti. Visi žmonės-žaislai judėjo taip, kaip jis buvo sumanęs. Ir niekas nieko neįtarė. Svarbiausia šiame Žaidime buvo, kad viskas vyko tarsi savaime. Apie Žaidimą žinojo tik Puikusis Princas ir Žaidimas. Jis mėgavosi savo nematoma valdžia... Kol vieną dieną Žaidimui tai atsibodo. Ir Žaidimas pradėjo žaisti Princu.
Vieną dieną Princas norėjo kažką nuoširdžiai pasakyti - bet negalėjo. Galva pusiau pasisuko, veide atsirado išmoktinė šypsena Nr.5. Jis norėjo nusišypsoti visai kitaip, bet veidas jo neklausė. Neklausė jo ir balsas. Visas kūnas tapo neklusnus. Jis pavirto Žaidimo žaislu. Tokia pat marionete kaip tie žmonės, kuriais anksčiau jis pats žaidė.
Jis vaikščiojo po parką ir alėjas, flirtavo su alpstančiom rūmų damom, medžiojo su rūmų kavalieriais, netgi vedė kaimyninės šalies princesę... viskas buvo kaip ir tvarkoj. Bet tai nebuvo Puikiojo Princo Gyvenimas. Tai buvo Žaidimo žaidimas.
Taip jis ir gyveno visą gyvenimą. Darė tai, ką norėjo Žaidimas. Kol paseno ir vieną apsiniaukusį rytą užmerkęs akis pamatė užrašą "Game over"....

Tai va. Visi mes kažką žaidžiame. Tiksliau esame Žaidimo dalis. Tik reikia kai ko nepamiršti... Kaip filme "Matrica". Atsimenate tą dialogą:
Spoon boy: Do not try and bend the spoon. That's impossible. Instead... only try to realize the truth.
Neo: What truth?
Spoon boy: There is no spoon.
Neo: There is no spoon?
Spoon boy: Then you'll see, that it is not the spoon that bends, it is only yourself.