2011 m. sausio 2 d., sekmadienis

Pasaka apie Raudonkepuraitę ir Slibiną


Gyveno kartą Raudonkepuraitė. Ne, ne ta, kita. Juk pasaulyje daug raudonų kepuraičių - tai atitinkamai daug Raudonkepuraičių. ( Net aš turiu raudoną kepurę.)
Bet taip jau priimta, kad visas Raudonkepuraites Mamos siunčia nunešti Senelei pyragėlių. Taip nutiko ir mūsų Raudonlepuraitei. Ne pirmą kartą ėjo ji pas Senelę. Puikiai žinojo mišką ir takelį, bet kaip ir visos nerūpestingos panelės užsižiūrėjo į dangų, paukštelius, rinko žemuoges ir pametė takelį.
Ne, Vilko ji nesutiko. Jis tuo metu žvejojo.
O gyveno tame miške Slibinas. Toks Tikras Slibinas. Iš stuomens ir iš liemens.Pačiame jėgų žydėjime. Su trim galvom. Ilga uodega ir sparnais. Skraidė jis retai, nes mažai sportavo, užsiaugino pilvuką ir dažniau važinėjo taksi.
Tuose kraštuose Princai ant Balto Žirgo nesišlaistė ir Slibinui gyventi nemaišė. Kaip Jūs jau žinote - nieko gero iš tų Princų laukti negalima.
Tai va. Gyveno Slibinas sau pamažu. Turėjo ekologinį darželį. Gražiai sutarė su miško gyventojais - žiemą visada pripildydavo ėdžias daržovių miško žvėreliams. Augino orchidėjas. Tapė paveikslus. Domėjosi vynais, turėjo puikia rūšinių vynų kolekciją. Rinko vaistažoles ir dalinosi jų paslaptimis su aplinkinių kaimų žolininkėmis. O mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo žaisti šachmatais pačiam su savimi. Iš tiesų visai patogu turėti tris galvas - galima žaisti su savim šachmatais, preferansą ar diskutuoti apie poezijos žanrus - viena galva laisvalaikiu kurdavo haiku, antra sonetus, o trečia nevaržė savęs formomis.
Tai va. Taip ir gyveno.
Kol vieną dieną neužklydo pas jį Raudonkepuraitė. Užėjo. Pauostė orchidėjas. Užsimezgė pokalbis. Pirmoji galva perskaitėo savo haiku. Antroji padeklamavo sonetą. Trečioji pasiūlė vasaros rytmečio arbatos. Raudonkepuraitė sutiko. Ir užsiplepėjo. Prie arbatos suvalgė visus močiutei skirtus pyragėlius. Ir net nepajautė kaip praėjo diena.
Tada Slibinas pakvietė Bembį, kad parvežtų Raudonkepuraitę namo.
O kitą dieną ji vėl atėjo su krepšeliu pyragėlių.
Taip jau būna. Patys suprantate.
Laikui bėgant jiedu pradėjo galvoti apie šeimyninį gyvenimą. Tik Raudonkepuraitė gėdijosi pasakyti Mamai ir Senelei apie Slibiną. Nes... na... jis slibinas... Ir galvos trys. Ir šiaip na... Kaip čia taip. Ne medžiotojas, ne kalvis ir net ne vilkas. Slibinas.
Tačiau Mama ir Senelė reagavo visai ramiai. Jos jau seniai suprato kur dingsta pyragėliai. Visą tą laiką Mamai teko kepti dvigubą pyragėlių kiekį, o Vilkas juos nešiodavo Senelei. Be to, miško paukšeliai joms pačiulbėjo ką praskrisdami virš Slibino sodo matė.
Atšventė vestuves. Raudonkepuraitė persikraustė į Slibino namuką. Ir gyveno jie gražiai ir laimingai. Jei susipykdavo su viena galva, kitos  stodavo į jos pusę. Tik kai visos galvos pasigaudavo slogą ir knarkė naktimis Raudonkepuraitei ir ausų kamštukai nepadėdavo.
O paskui vieną dieną, kai Raudonkepuraitė pabučiavo visas tris Slibino galvas jis netikėtai pavirto į Nuostabų Vaikiną. Gal šiek tiek Princą, bet visai nedaug. Kažkada jį buvo užkerėjusi Kumpanosė-Žvairaakė-Kreivakojė Ragana. Iš tikrųjų ji darė visai kitus burtus, bet per savo žvairumą netyčia pavertė pro šalį ėjusį vaikiną į Slibiną. O atverst nebemokėjo, nes nelabai protinga buvo. Tai ir neaišku, ar tiesiog burtų veikimas baigėsi, ar vis dėl to meilė ir bučiniai suveikė.
Tada jie dar kartą atšventė savo jungtuves. Ir gyveno jau tikrai gražiai ir laimingai, knarkė Nuostabus Vaikinas tyliau už tris galvas. Tik liko įprotis garsiai kalbėt pačiam su savimi ir žaisti šachmatais.