Kaip jau žinote, persivežiau likusius daiktus iš žaliojo namo į daugiakampį butą. Kai kurie iš jūsų matė pusę mano daiktų, kai kurie visus, o kai kam teko garbė juos ir panešioti. Šį kartą aš nieko nekankinau draugystės vardan, tiesiog pasamadžiau mašiną su vaikinuku ir jis su entuziazmu viską sunešiojo. Vieną lentyną pardaviau kaimynui Grigorijui ir kraustymasis praktšikai atsipirko. O kol laukiau kroviko spėjau paskaitinėti Nyčę ir paklausyti paukščių čiulbėjimo. Paukščių čiulbėjimas man patinka labiau, negu Nyčė.
Paslaugų pirkimas turi savo privalumų:.
- nereikia prašyti;
- nereikia pačiai nešioti daug ir paskui neskauda nugaros;
- nereikia klausyti "ieva, kam tau TIEK knygų?", "na tu ir sugebi..." bei "ką - nori pasakyt ir ŠITĄ imsi???"... vaikinukas viską nešioja su mandagia šypsena net nekreipdamas dėmesio į apledijusį takelį;
- nereikia jaustis skolinga.
O daiktų tikrai daug. Ir čia dar ne visi. Dar yra ten, šen ir dar kai kur. Šitoj vietoj aš raustu, šypsausi su duobutėt skruostuose ir kikenu koketiškai nuleidusi akis... nes jaučiuos tikrai bejėgiška prieš savo šlamštofiliją. Taip, man patinka knygos. Net tos, kurių aš niekada gyvenime neskaitysiu... O ką jau kalbėt apie mano prosenelio 1914 metų žemės ūkio kalnedorių. Man patinka keramikiniai švilpukai, akmenukai ir kriauklės, dėžutės su sagom ir karoliukais, atvirutės ir spalvoti pieštukai... Taip ir susirenka kalnai visko visko.
Taigi berūšiuodama, bedeliodama, kopečiom aukštyn žemyn belaipiodama pagalvojau: užtenka man visko. Ir nusprendžiau paskelbti "Buy nothing" akciją.
"Buy nothing day" - tarptautinė nieko nepirkimo diena, protestas prieš vartotojiškumą. Būna kasmet po amerikitieškos Padėkos dienos ir dieną po to (na, ten kaip kam išeina).
Vakar aš iš tiesų nieko nepirkau, nes visą dieną tvarkiau savo neaprepiamus turtus. O praėjusią savaitę nusirpikau 3 knygas - nors neturiu kur jų dėt. Na...dar turiu, dar šiek tiek turiu erdvės, lentynų, antresolę, palanges... Kol visų neapkrausiu - matyt nenurimsiu. Bet yra grėsme, kad tada viskas užvirs ant manęs ir užklos knygų lavina. Tokia jaunų dienų baigtis manęs nevilioja, todėl pats laikas skelbti "buy nothing" ir ne vieną dieną, o daug.
Na, badu savęs nemarinsiu ir suplyšusiom kojinėm nevaikščiosiu. Bet limituosiu. Griežtai nepirksiu nieko nereikalingo. Pirksiu tik gyvybiškai būtinus daiktus. Netikit? Aišku, kad netikit.
O aš bandau tikėti.
Vasarą atsikraustęs čia radau paliktus žmonių gyvenimus - dėžes ir albumus su nuotraukomis, drabužius, knygas, daiktus, dokumentus - mokyklų baigimo, aukštųjų diplomus, diplominius darbus, gimimo liudijimus, taupkasių knygeles, begalę visokių pažymėjimų, sportinių pasiekimo medalius ir dar visko.
AtsakytiPanaikintiVisai nenorėjau su jais pasilikti - naikinau ir naikinu iki šiol visais būdais.
taip ilgai naikinasi? ar jie atauga kaip hidros galvos? :))
AtsakytiPanaikintisenos nuotraukos ir dokumentai įdomu. iš jų galima daryti meną - koliažus ir pan.
60-ies kvadratų kambarys, priverstas krūvom senų daiktų, padengtų dulkėmis, jau savaime buvo koliažas, nereikėjo nieko nė daryti. :)
AtsakytiPanaikintiNaikinasi ilgai todėl, kad dar neseniai pradėjau. Nes nepaminėjau ten dar sudūlėjusių baldų visuose kambariuose ir verandose - ne antikvaras jie, greičiau socrealizmas.
Nuotraukas jau sudeginau, dokumentus irgi - nors TSRS saugumo pažymėjimus raudonais viršeliais gal reikėjo ir pasilikti. Bet viskas smirdėjo pelėsiais ir dulkėmis, kaip ir senos knygos, kažkiek atsirinkau ir pasidėjau dar, bet smirda toliau.
Palėpėj dar kabo mokyklinės uniformos, tarybinių laikų karinės uniformos su pulkininko antpečiais ir jau šių laikų uniformos, šitų antpečių laipsnių nesuprantu, tad šitų dar neliečiau, dar kabo.
Yra ir daugiau visko, sunku išvardint. Va taip. :)
oi, jei dulkėti, pelesėti ir smirdintys - tai į pečių!
AtsakytiPanaikinti:)