2011 m. vasario 1 d., antradienis

Apie laiką

 Foto: Andreas Feininger 

Na. Su sausiu susitvarkėm. Imsimės vasario.
O, tarp kitko, praėjo šių metų 1/12 dalis. Gal tai nieko ir nereiškia. Laiko nanotrupinėlis. Bet vis gi mano būties atraižoje tai kaip ir visai nemažai. Va, paskutiniu metu mane pradėjo kankinti laiko bėgimo klausimas. Ko gero kokia tai-s baisi vidurio gyvenimo ar panšiai krizė. Tačiau pas specialistus nesikreipsiu. Pati save pasispecialistinsiu.
Tennessee Williams pasakė: "Ateina laikas, kai pažiūri į veidrodį ir suvoki, kad tai, ką tu matai yra viskas, kuo tu kada nors būsi. Ir tada tu priimi tai. Arba nusižudai. Arba nustoji žiūrėti į veidrodžius."
Na ne taip desperatiškai viskas yra. Dar nesižudysiu, neskubėkit dalintis mano turtų. Ir į veidrodžius žiūrėsiu, ir netgi į savo atspindžius vitrinose.
Prieš Naujus metus buvau parašius keletą pažadų. Kol kas pažanga sunkiai matoma.
O šiaip man labiau patinka elektroniniai laikrodžiai, kurie rodo tik skaičius. Tiesiog konstatuoja faktą. "11:29". Be komentarų. O visokie tiksintys padarai su bėgančiom rodyklėm mane nervina. Ypač, kai tenka miegoti kambary su tiksinčiu laikrodžiu. Tiksi sau tamsoje. Sakai jam: "eik miegot!", o jis neina. Arba kažkur sėdi, geri sau ramiai arbatą, o prieš akis sidabrinis blynas su ratu besisukančia sekundine rodykle. Ir jis net netiksi, net nestabteli. Tai dar blogiau už tiksėjimą: tas vienodas, abejingas sukimasis.
Aišku, aš čia šiek tiek sutirštinu spalvas. Tikrai neisiu daužyti ir deginti laikrodžių parduotuvių. Laikrodžiai čia nekalti. Ir laikas, ko gero, niekuo dėtas.
Žemė sukasi, Saulė kyla ir leidžiasi, žmonės spurda ir blaškosi. Vieni vėluoja. Kiti laukia. Ir žiūri į laikrodžius.

Sapnavau, kad man ant gomurio išaugo 2 dantys. Pažiūrėjau sapnininke - dygstantys dantys reiškia permainas. Permainos visada gerai.