2011 m. kovo 27 d., sekmadienis

Apie miestą, šypsenas ir žuvį


Labai smagiai pasivaikščiojau. Ėjau ir šypsojausi va taip va šiaip sau be jokios priežasties. Apėjau ratą,  nusipirkau obuolienės ir šaldytos žuvies. Dabar nežinau, ką su ja daryti. Nemoku gaminti žuvies. Žiūriu į ją ir laukiu. O ji tyli.
- Labas, - sakau.
Ji paslaptingai tyli savo šaldyta žuviška tyla.
- Ką man su tavim daryti, žuvie?
Ji tyli ir nieko nesako. Sunku bendrauti su žuvim... Gal atitirpus nustos maivytis ir išduos paslaptį.


Mieste daug spynų ir balandžių. Daug žmonių su dviračiais, šunim, vaikais vežimuose ir fotoaparatais. Vieni eina ir dainuoja. Kiti kalbasi patys su savimi. O vienas berniukas ėjo ir miauksėjo.



 Nesuprantu aš tų spynų paskirties. Kiekvieną kartą pakraipau galvą ir vis tiek nesuprantu.


 Balandis žiūrėjo į tekantį vandenį. Ir aš žiūrėjau į tekantį vandenį. Ir žiūrėjau į balandį, žiūrintį į tekantį vandenį. O vanduo tekėjo, čiurleno ir blizgėjo.


 O Literatų skersgatvyje nusileido lėktuvas. Baltas. Aš irgi noriu kur nors skristi. Kur nors.


 O čia mano durys. Jos gražios. 

 

Senas mano namas. Ir man tai labai patinka.
Kieme skraido juodas ir baltas polietileniniai maišeliai. 
Reikia kepti žuvį. Ir mokytis geografiją.