2011 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Žmogus be praeities



Pažiūrėjau įdomų filmą. Suomių režisieriaus Aki Kaurismäki "Žmogus be praeities". Rodė Suomijos ambasada. Ačiū jai už tai.
Filmas apie vyrą, kurį sumuša ir jis netenka atminties. Gyvena su vargšais. Įsitaiso šunį. Bando įsidarbinti. Bet be vardo tas jam nelabai sekasi. Reikia turėti vardą ir socialinio draudimo numerį. Susipažįsta su moterim iš Gelbėjimo armijos. Be abejo - įsimyli. O kaip gi be to. Palei savo būdelę net bulves augina. Kokias 6. Įsimaišo į banko apiplėšimą. Papuola į policiją. Advokatas jį išvaduoja ir duoda cigarą. O paskui vis dėl to jo buvusi žmona iš kito miesto atpažįsta jo nuotraukas spaudoje. Nuvažiuoja pas buvusią žmoną. Bet grįžta pas mylimąją ir šunį. Ir viskas baigiasi gerai. Va toks va filmas.
Bet šitas filmas ne toks, kaip kiti filmai. O ne toks, nes jame niekas nesišypso. Nesvarbu, apie ką kalba. Net agresija neagresyvi - nes grasinant veido išraiška irgi tokia pati. Jokia. Ir tai labai neįprasta. Dalis to kitokiumo prapuola vertime. Angliški titrai neperduoda, kad veikėjai kalba labai oficialia, šalta kalba. Kaip gyvenime niekas nešneka. Ir veiksmas vyksta nesuprasi kada. Iš visko atrodytų, kad prieš gerus 30 metų. Niekas neturi mobiliakų. O paskui atvažiuoja šiuolaikiška policijos mašina. Ir žmonės parinkti dauguma negražūs. Ir nufilmuoti taip, kad paryškint jų patinusius raukšlėtus paakius ir kreivus dantis. Ir spalvos kitokios. Tarsi filmuota būtų ne 2002 metais, o seniai labai seniai.. Ir tai labai įdomu.
Labai estetiškas filmas. Skurdi aplinka, bet skurdas nebjaurus. Teatrališkas. Tas visas netikroviškumas - nes vis gi suomiai šypsosi, buvau pati mačiau - tas visas netikroviškumas pabrėžia, kad neatsimindamas savęs, netekęs savo praeities gyveni tarp dekoracijų... O gal ir visi gyvename tarp dekoracijų.
Filmas man labai patiko.
Jei mano asmeninė nuomuonė jūsų dar neįtikino, kad filmas tikrai vertas dėmesio, tai gal įtikins 3 Kanų apdovanojimai, iš viso 20 tarptautinių apdovanojimų ir 21 nominacija.