2011 m. birželio 8 d., trečiadienis

Apie kelius ir jūrą



Berniukui, gimusiam tolimame skurdžiame kaimelyje, vieną naktį prisisapnavo jūra. Bet nei jo tėvai, nei kiti  kaimo gyventojai nežinojo net beribio vandens pavadinimo ir netikėjo, kad jis gali egzistuoti.
Tapęs jaunuoliu, berniukas nusprendė išeiti ieškoti savo svajonės. Visi kaimo gyventojai laikė jį nevispročiu. Bet jis atkakliai ėjo keliu kol priėjo kryžkelę.
Išsirinkęs vieną iš kelų jis netrukus atsidūrė kaime, kurio gyventojai mėgavosi ramybe ir pilnatve. Jie irgi nieko nebuvo girdėję apie tai, kad kažkur plyti bekraštis vandens plotas, bet pasiūlė vaikinui pasilikti pas juos ir gyventi tokį pat gražų gyvenimą.
Kaime reikėjo dirbti mažiau, nei jo gimtajame kaimelyje, o gyvenimas buvo kur kas sotesnis ir džiaugsmingenis. Todėl jaunuolis ten pasiliko keletui metų. Bet vieną naktį jis vėl sapne išvydo jūrą. Ir jis paliko kaimą.
Grįžęs į kryžkelę jis išsirinko kitą kelią ir po kažkiek laiko atsidūrė dideliame mieste. Jo gyventojai žinojo, kad kažkur yra jūra, bet niekas nesiruošė jos ieškoti. Miesto gyvenimas įtraukė suvyriškėjusį jaunuolį. Kelis metus jis mokėsi naujų amatų, atsidarė savo dirbtuves, vedė, jam gimė vaikai. Jis pamiršo savo svajonę.
Bet kai jo anūkai buvo pakankamai dideli, jis vėl susapnavo jūrą. Ir palikęs miestą grįžo į tą pačią kryžkelę. Ten jis išsirinko paskutinį siaurutį takelį, kuris atvedė jį prie aukšto kalno. Senis suprato, kad įkopęs į jį, jis bent galės pamatyti jūrą iš tolo.
Lėtai ir ilgai jis kopė į kalną stačiu takeliu. Jo jėgos jau beveik išsęko, kai jis pasiekė viršūnę.
Iš viršaus jis pamatė kryžkelę, kaimelį, kur jis gimė ir užaugo, kaimą, kur praėjo jo jaunystė, miestą, kur jis nugyveno visus tuos metus. Jo žvilgsnis slydo toliau link horizonto. Ir tolumoje jis pamatė bekraštę jūrą. Senis pajautė, kaip jam svaigsta galva. Bet prieš tai, kai sustojo jo širdis, jis suprato, kad visi keliai nuo kryžkelės vedė prie jūros, bet nei vieno kelio jis nenuėjo iki galo.

Autorius nežinomas