2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Apie nelaukimą


 Foto: Dennis Flaherty. Keliaujantys akmenys

Kažkaip išmokau nebelaukti.
Anksčiau laukimas sudarydavo gal būt netgi didesnę įvykio svarbos dalį, nei pats įvykis atskirai paėmus. Lauki, nerimauji, svajoji, prisigalvoji kaip ten kas bus ajajaj kaip smagiai! Lauki dvi savaites, o įvyksta per vieną dieną. Gal net per porą valandų. Arba dar trumpiau. Ir tiek. O taip laukei laukei. Laukei, atėjo, praėjo. Ir viskas. Aba net atėjo - o visai ne tai, ko laukei. Tik pššššš..
Dabar nebelaukiu. Amžius daro savo? Ne kitaip.
Neišeina visiškai sausai nelaukti. Dar ne kerpė. Bet laukiu ramiai. Kažkur sąmonės kamputyje. O visa kita esybės dalis yra, kaip banaliai beskambėtų - čia ir dabar. Aš esu čia. O kas ateis, tas ateis. Tada ir pažiūrėsim.
Šiandien atėjo 2 elektrikai. Vienas su ūsais, kitas be ūsų, bet raudonu, nenusakomo amžiaus veidu. Ir sutaisė rozetę. Išrašė popieriuką: "neveikė rezetė" (su "e"). Bet tokiu dailiu, paraitytu raštu, tokiu, sakyčiau, panelišku,  netgi nederančiu prie ūsų ir vakarykščio alaus kvapo.
Gerai, kai veikia rozetės. Ir rezetės. Gerai, kai viskas gerai.