Skrydis

 Aštuoniolikmetis oro akrobatas Lillian Boyer kabo po JN-4 Jenny,1923 m.

Sapnavau, kad paėmiau medinį lėktuvelį, tokį žaislinį - kokio pusės metro ilgio, atsisėdau ant jo ir skrendu. Skrendu aukštai. Po manim upė, miškai. Grožis neišpasakytas. Upėje Trakų pilis. Aš skrendu. Vėjas pučia. Vairo nėra. Kartkartėm reikia tiesiog rankom truktelti lėktuvėlį, kad neiškryptų iš kurso. Dar viena nuostabi pilis kitoje saloje. Labai gražu, bet ir baisoka. Kaip reikės nusileisti? O sapne ruduo. Jei įkrisiu į vandenį - galiu paskęst, rūbai sušlaps, bus sunku plaukti, dar nuo šalčio gali mėšlungis koją sutraukti. O jei į žemę trenksiuos - prisiplosiu. Taip galvoju ir skrendu. Ir taip gražu gražu, ir taip gera gera. Pro šalį praplaulia maži, permatomi debesėliai. Nenusakomai lengva ir gera. Skristi ir jausti vėją.
Tada lėktuviukas pradėjo po truputį leistis. Aš dėl viso pikto sukalbėjau "Tėve mūsų" ir tvarkingai nusileidau ant kalvelės palei upę. Ten mane pasitiko du piemenys. Sako - čia netoli autobusų stotis. Pusvalandis iki Vilniaus.
Nuėjau į stotį. Ten laukia mikroautobusas. O ant šono prašyta "proto kovos". :)

O tai reiškia, kad šiandien skrisiu. Tik ne su mediniu lėktuvu. Grįžus reikės išnaudoti kalėdinę dovaną - skrydį oro balionu. Ir jau savaitę nežaidžiau proto kovose. :)