2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Apie paraleninius pasaulius

 photo: Helmut Newton

Gyvenu aš kukliai savam pasaulėlyje. Nežiūriu televizoriaus, neklausau radijo, neskaitau spaudos. Su išoriniu pasauliu kontaktuoju minimaliai. Per tuos minimalius kontaktus sužinau, kas svarbaus vyksta pasaulyje: žemės drebėjimas Japonijoje, karas Libijoje, princo Viljamo vestuvės, tragedija Norvegijoje...
Bet yra dar vienas paralelinis pasaulis. Ten gyvena kitos gyvybės formos panašios į žmones. Kuo jos minta mokslininkai dar tiksliai nenustatė, bet panašu, kad žurnalo "Žmonės" skaitytojų energija.
Šiomis dienomis man į rankas papuolė keli "Žmonių" numeriai. Labai daug naujo sužinojau. Kad nebėra Zvonkės. O vietoj jos yra Bunkė. Bunkė labai panaši į Zvonkę, tik pilvas didesnis. Ščiogolovaitė išsiskyrė su garbanium, dabar su kažkuo kitu. Ir garbanius su kita. O Patricia Kaas  nebegali turėti vaikų. Ot tai tau - 44 metų ir nebegali turėti vaikų po keleto abortų. Ajajaj. Dar sužinojau visiškai nuo nulio kas yra Erika Santos. Ir dar daug visokių begalo svarbių faktų, kuriuos tuoj pat pasistengiau išsitrinti iš atminties. Bet keletas taip prikibo, kad net perinstaliavimas nepadėjo.
Netgi toks minimalus kontaktas su paraleline visata ir jos gyventojais mane labai sukrečia. Aš labai susijaudinu. Man pakyla spaudimas ir ima virpėti balsas. Neturiu imuniteto nežemiškoms būtybėms. Matyt reikia daug psichofizinių treniruočių, kad išmokti priimti šią informaciją visiškai nereaguojant. Žinau, tai įmanoma. Bet man per sudėtinga. Savisaugos sumetimais kitas kontaktas įvyks ne anksčiau kaip po 2 metų. O tai visai pražilčiau.
Todėl skaičiau ne tokius pavojingus sveikatai straipsnius apie Madam Gres kūrybą ir Bismarko romaną su kunigikštiene Orlova.