Yra tokios vietos, kur aš jaučiuosi kaip tikras Houmeris Simpsonas. Žmogus man kažką aiškina, šypsosi, aš žiūriu, šypsausi, judinu galvą, mirksiu ir periodiškai sakau "aha" ir "uhu". O pas pačią galvoje groja muzika, skraido drugeliai, ganosi avytės ir šakose uodegas kedena barsukai. Tada žmogus nutyla ir klausia - ar jūs supratot? - Ne, nelabai. Ir ji kantriai kartoja tą patį. O aš vėl linksiu galva, mirksiu ir sakau "aha" ir "uhu". O barsukai toliau kedena uodegas. Kad visai visai neišsiduoti po trečio pakartojimo aš užduodu klausimą naudodama raktinius žodžius. Kelioms sekundėms valios pastangomis pritildau muziką, nuraminu drugelius, avytes ir barsukus, primerkiu akis, suraukiu kaktą ir kažkąąąąąą kažkąąąą suprantu. Paprastai, tai reiškia, kad reikia dar vienos pažymos. Houmerizmo sindromas man dažniausiai pasireiškia valstybinėse įstaigose tvarkant dokumentus. Išeinu į gatvę, papurtau galvą - ir vėl viskas savo vietoje. Nei muzikos, nei avyčių, nei barsukų.
Tik vis tiek nesuprantu, kodėl tuo metu mano smegenys persijungia į kitą režimą. Matyt kažkokia apsauginė organizmo reakcija. Valstybinės įstaigos kenkia sveikatai.
Todėl aš tų vietų labai labai vengiu. Bet kartais nepavykstai. Reikia mažo mažo popierėlio. O pati nusipiešt negaliu. Vat ir tenka houmerėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą