Va, radau tokį žodį "atelofobija" - netobulumo baimė. O aš vis nežinojau, kaip šį jausmą įvardinti. Kai nori padaryti kažką labai gerai ir labai gražiai. Taip gražiai ir taip gerai, kad tieisog rankos svyra dar nepradėjus. Nes kažkur kirba tokis mažas smailiauodegis kirminukas ir pyktibiškai šnabžda "nepadarysi che che che".
Froidas su barzdočių akiniuočių kompanija pasakytų, kad iš vaikystės čia viskas. Kalti visi aplinkui - tėvai, seneliai, 15 kartų atgal į amžių glūdumą, vaikų darželis, viešasis transportas ir be abejo - lietuvių kalbos mokytoja. Froidas to nežino, bet ji skatinimą suprato septintukais už rašinėlius.
38% vakarų Europos gyventojų turi psichinių sutrikimų. Aš su savo atelofobija ir kitais nagų kramtymais papuolu į statistiką.
Beje, išskaičiau, kad bitutė-darbštuolytė per visą savo gyvenimą surenka tik 2 arbatinius šaukštelius medaus. Šiandien aš surijau, tiksliau sugėriau su arbata jau kokių 3 bičių gyvenimo darbus. Va ir galvok - vienam viso gyvenimo triūsas kasdieninis, kitam... ech... Gerai, kad bitės to nežino.
Kaip Houmerio išmintis išmintis byloja: "Bandymas - pirasis žingsnis nesekmės link". Dzeno išmintis sako: "Kliūtis ir yra kelias". Kuo tikėti - tikriausiai bitėm.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą