Neseniai skaičiau straipsnį NY Times  apie vienišą banginį. Mokslininkai jį stebėjo nuo 1992 metų. Jis visada plaukiojo vienas. Niekada neprisijungdavo prie banginių grupės ir neturėjo poros. O viskas dėl to, kad banginiai bendrauja maurojimu dainuodami savo banginiškas dainas. Normalūs banginiai dainuoja dažnyje nuo 12 iki 25 Hz, o vienišasis, dėl neišaiškintų priežaščių - 52 Hz. Ir jo tiesiog niekas negirdi.
Liūdna.
Būna, kad ir aš jaučiuosi, kaip tas banginis. Lyg bendravimas vyksta skirtingais dažniais. Ir vienas kito negirdime. Maurok nemaurojęs.
Ir esmė ne tame, kad kažkas iš Marso, kažkas iš Veneros ar Jupiterio. Per menki atstumai, vis tiek visi po viena Saule. Greičiau jau iš paralelinės visatos.
Apskritai, mane stebina žmogaus gebėjimas jaustis vienišu šioje šprotų skardinėje mažoje planetoje su 7 milijardais tapačių būtybių.
Manau, visi gi dažnai mūsų rūšies atstovai nesąmoningai mazochistiškai mėgaujasi dirbtinai susikurta vientatve. Kaifuoja nuo savo unikalios egzaltuotos vienatvės priešpastatytdami save socialių/komunikabilų banderlogų gentainių miniai. Nors iš tiesų pats lygiai toks pats banderlogas, tik žiūrėdamas į veidrodį mato save idėjinio vado pozoje (Leninas ranka rodantis kelią į šviesų rytojų).
Parašiau "dažnai", nes ne "visada". Būna, kad kitokiais ir gimsta. Bet tas kitokiškumas toks menkas.Pažiūrėkit į kalėdinės eglutės šaką. Ar labai skiriasi spygliai? Jiem atrodo, kad jie visi labai skirtingi. O koks vienas tai iš vis keistas ir "kitoks". O iš tiesų - spygliai kaip spygliai. Bet jie visi skriaus tą kitokį spyglį, kol tas neištvėręs nudžius nuo savo vientvės ir įsmigs į kilimą.
Kalėdos artėja, visi kalba apie kalėdinę dvasią. Kad nebūti visišku Grinču palinkėsiu visiems pasistengi išgirsti šalia esančius. Mūsų dažniai labai nedaug skiriasi.