2012 m. sausio 17 d., antradienis



Jau kažkada rašiau, kad mano manymu, ne visada verta daužyti galvą į sieną, jei matai, kad stengies stengies - o gaunasi šūdas paprastasis. Gal ne visai šūds, bet panašios vertės produktas. Vėl gi nesupraskite mano žodžių per daug tiesmukai - jei iš pirmo karto gaunasi, pavadinkime gražiau - blynas, tai dar nereikia galvos pelenais barstyti. Bandome dar kartą, dar kartą ir dar kartą. Kaip sakoma, norint bėgti, pirma reikia išmokti eiti. Kantrybė ir praktika dažniausiai padeda.
Bet būna, kad ir ne. Nereikia perlenkti lazdos ir atkaklumo versti į savęs prievartavimą. Galima, aišku, kad galima ir mešką išmokyti dviračiu važiuoti, ir zuikį balalaika groti. Bet ar tai verta laiko ir pastangų?
Va kartais taip ir jaučiuosi - kaip zuikių balalaikininkų ansamblio vadovė ir meškų dviratininkių komandos vyr. trenerė. Vienoj rankoj dirigento lazdelė, kitoj botagas, o burnoj švilpukas. Balalaikos groja, meškos ratais važiuoja, o aš centre visos šitos kakafonijos stoviu ir atsigrožėti negaliu. Dairausi, kur čia pabėgus, bet baisu, kad visi zuikiai su balalaikom ir meškos ant triratukų puls iš paskos. Sunku nuo savęs pabėgti.
Nebėgsiu. Sugalvosiu ziuikiams ir mešom naują veiklą.
Birbynes ir šokdynes.