2012 m. sausio 29 d., sekmadienis


Sapnavau sapną. (Gal ča neikam ir neįdomu, tik man pačiai įdomu paskui persakityti savo ryškiausius sapnus. Neįdomu - neskaitom, skaitom tadu delfi ir žavimes žodžio grakštumu, taiklumu ir gilia mintimi).
Tai va. Sapnavau sapną. Užpraitą naktį. Kas naktį sapnuoju. Šią naktį sapnavau tokį smagiai nepadorų sapną, bet tiek jau to. Nežadinsiu vaizduotės. O tas užpraitas sapnas buvo toks: vaikštau aš po tokį didelį pastatą. Viešos paskirties - nes laiptai platūs, erdvūs. Biblioteka, universitetas aš šiaip kažkas didelio, šviesaus, ramaus. Tik žinau - kad negaliu iš čia išeiti. Vaikštau aukštyn žemyn. O išėjimo nėra. Tada susitinku kažkokį bendramintį ir ieškom išėjimo kartu. Nusiledžiame į rūsį. Ten tamsu, bjauru, vamzdžiai, laidai, komunikacijos ir voratinkliai. Aptinkame kambarį išklotą ryškiai ryškiai mėlynom plytelėm. O viena plyta sienoje išsikišus. Pajudiname ją. Ir lubos taip indianadžonsiškai ima leistis žemyn. Labai baisu. Nesinori būti sutraiškytai ant ryškiai ryškiai mėlynų plytelių. O sienoje ankštas siauras praėjimas. Lendu ten. Iš jo du tuneliai. Žinau, kad rinkis galiu tik vieną ir negalėsiu grįžti. Pasirenku ir keberiojuos pirmyn. Netikėtai atsiduriu didelėj didelėj salėj. Labai aukštoj, šviesioj. Pilna žmonių ir šiuolaikinio meno kūrinių, instaliacijų įdomių. Vaikštau, dairausi. Žiūriu - berniukas pardavinėja šunį. Toks mielas mielas. Nors aš ne iš "mimimi pupuliukas utiutiu" serijos, bet širdį pakerėjo iš karto. Klausiu, kas per veislė tokia. Sako - laukinis taksas. O ne taksiškas visai. Daugiau toks užpernai-kioskelinis-surink-lipdukiškas. Dvi akys didelės, už dūšios griebiančios. Bet tai ne viskas - dar keturios akys palei nosį. Mažos, voriškos. Ir nors aš visai visai nė trupučio ne šunistė, bet užsigeidžiau to šešiakio laukinio takso. Kiek kainuoja, klausiu. 400 svarų. Oho, sakau. O pati galvoju - su tuo šunėku dar ir vaikščiot kasdieną reikia. Kakučius rinkti. O aš rytais padrybsoti mėgstu... O jis į dūšią žiūri ir tirpdo mano valią. Pagalvosiu, sakau. Rytoj ateisiu.
Ir prabudau.

Va tokios tos papildomos akys. Tik ant šuniško snukio. Ir nesistebėjau visai. Čia tik šiame pasaulyje, jei kažkas neįprasto - tai jau keista. O sapne viskas sueina net pečiais negūžtelėjus. Sapne įdomiau.