2012 m. vasario 6 d., pirmadienis

Kur pažvelgsi - visur balta (arba kai per pūgą nesisėdi namuose)

Pagaliau ir į mūsų karalystę atėjo žiema. Aš jau net nesitikėjau. Girdėjau, kad žada sniegą. Bet meteorologais tikėti - kaip tv gido astrologine prognoze - galima tik iš nuobodulio.
Su mišria kompanija susiruošėme į žygį. Mišri kompanija žygiuoja kiekvieną pirmąjį mėnesio šeštadienį. Pasiūlymas, atsižvelgiant į prognozuojamą pūgą, ramiai žygiuoti aplink Holingowrth ežerą buvo atmestas. Mus gi  į kalnus traukia. Aukščiau, vikriau, drąsiau.  Na, angliški kalnai, gal ir ne Alpės. Bet netgi Wikipedija Peninus kalnais vadina. Nors kalvos ten, kalvos ir tiek, nors ir didelės. Puskalniai, trumpiau tariant.
Ežeras tikrai neatrodė patraukliai pilką apsiniaukusią dieną. Ne seksiseksi:


Būrio vadas, apsiginklavęs žemėlapiu nuramino mažiau ryžtingą kompanijos dalį, kad maršrutas tik 4,5 mylios, juokas, žodžiu. Ir mes juo patikėjome. Kaip galima netikėti žmogum su žemėlapiu? O pasirodo - galima. Ne tik galima - reikia. Juk žinojau, iš patirties žinojau - niekada negalima pasitikėti vyrais! Net ir su žemėlapiais!


Paskui klausiant "kiek dar liko?" vis girdėjau atsakymą "dar kokios 2 mylios".  Susumavus visas tas "dar 2 mylias"  gautųsi  kokios 7 mylios mažiausiai. Kas nėra taip jau baisiai daug, bet greitakojai Sedova vis teko laukti lėtosios grupės dalies. O laukti - šalta. Ypač per pūgą.

Viskas prasidėjo gražiai, žaliai, su sniego raibumu. Žiemos kvapas džiugino iškišus nosį iš miesto.



O tada pradėjo byrėti iš dangaus sušąlusio vandens molekulės. Mažos mažos. Kokia čia pūga, sakau. Juokas tokia jūsų angliška pūga. Aš gi, cho cho, iš Lietuvos. Manęs taip lengvai neišgąsdinsi, cho cho.
Bet ledo kristalai grupavosi į didesnes kompanijas ir greitai pūga netgi labai supūgėjo. Vėjas pakilo. Matomumas pradingo.



Ten kažkur turėjo atsiverti nuostabus vaizdas į apylinkes. Vaizdo nebuvo jokio.


Ten kažkur turėjo būti romėniško kelio fragmentas. Pro sniegą matėsi keli akmenys. Gal ir romėniški. Svarbu nepaslysti.
Nusileidus žemyn į civilizaciją akies kraštu pamačiau judančius kupstus. Apsnigtos avys. Myliu avytes.


Nesigilinant į detales, žygis pavyko. Niekam juk neįdomu, kad buvo šalta, pilna ausis vėjo, sniegu aplipę akiniai ir visi kiti šalti, šlapi ir nekomfortabilūs dalykai.
Bet juk tam ir eina sportsmenkos komsomolkos idijotai į žygius, kad paskui grįžti į šiltus namučius, griūti į karštą vonią, persirengti sausais drabužiais, įlįsti į jaukią lovą ir džiaugtis civilizacijos pasiekimais.