2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Mitai apie atleidimą

Jau kažkada rašiau apie atleidimą. Dabar noriu pasidalinti psichologės Olgos Krasnikovos požiūriu šia tema.

Dažnai žmonėms kyla klausimas "kada jau laikas atleisti?" ir "ar viską galima atleisti?"
Atsakymas vienareikšmiškas: atleisti galima viską.
Bet iš karto iškyla mitai apie atleidimą, kuriuos dažnai girdime.

Mitas Nr.1: "Atleisti, reiškia pamiršti"


Kai kurie žmonės mano, kad atleisti - reiškia pripažinti, kad "nieko nebuvo". Kad nieko baisaus nenutiko, nieko blogo žmogus nepadarė.
O jeigu iš tikrųjų padarė? Mes jį kaip ir išteisiname, ir išbaliname, ir juodą vadiname baltu. Bet tai neturi nieko bendro su atleidimu. Nes atleisti - tai nereiškia nuvertinti poelgį.
Atleidimas neneša savyje nuvertinimo tos žalos, to blogio, kurį žmogus jums padarė. Atleidžiame žmogui, asmenybei, bet poelgis nenurašomas.
Mes neturime tam, kad įtikti žmogui ar dėl santykių išsaugojimo atsisakyti įvardinti netesingus poelgius. Labai svarbu atskirti atleidimą nuo išsiaiškinimo. Išaiškinant labai svarbu vadinti daiktus savo vardais. Jei tai ne subjektyvūs jausmai, o tikrai objektyvi, akivaizdi situacija, kai žmogus stipriai pavedė, išdavė ar apgavo.


Mitas Nr.2: "Neatleisiu, kol neatsiprašysi"

foto: Nina Leen

Dar vienas mitas: atleisti galima tik jei žmogus pats paprašo atleidimo. Nieko panašaus. Mes atleidžiame ne dėl kito žmogaus, o dėl savęs.
Kas yra nuoskauda? Tai aš nešioju pyktį ant kito žmogaus savyje. Ir tas pyktis, kaip fizinė įtampa kažkur viduje gyvena. Klausimas "kur - širdyje ar galvoje?" - retorinis klausimas, bet svarbiausia, kad tą pyktį aš nešioju savyje.
Atleidimas nepriklauso nuo to, ar kitas žmogus pripažįsta, kad tai, ką jis padarė - blogis, ir kad tą blogį padarė jis, ar nori jis, kad jam atleistų, o priklauso nuo to, ar noriu aš toliau nešioti tą pyktį. Beje, tas pyktis yra ne jo, o mano paties - tai, kad aš ant jo pykstu, tai, kad aš jį smerkiu, tai, kad aš jo nepriimu. Tai psicholigiškai sunki našta su savidistrukcijos elementais.
Žmonės saugo savo skriaudas dešimtmečiais, galvodami, kad tokiu būdu jie baudžia skriaudėją, bet visų pirma, jie baudžia patys save.


Mitas Nr.3: "Atleidžia tik silpnieji".


Kitas mitas, kad atleidimas - silpnybės požymis. Jei atleisi - būsi kaip skuduras. Bet iš tiesų, atleidimas reikalauja vidinės tvirtybės ir jėgos. Juk tam, kad atleisti reikia nemažai vidinių pastangų, kad atskirti tą skausmą, kurį mes patyrėme nuo mūsų santykių su žmogumi.
Skausdmas - gali likti. Ne visada įmanoma atleidus žmogui pamiršti tai, ką jis padarė. Skaudus pėdsakas gali šilikti visą gyvenimą, bet tai nereiškia, kad žmogus neatleido.
Mes neatsimename tos vinies, už kurios užsikabinome vaikystėje, bet randas liko visam gyvenimui. Mes nepykstame, nesmerkiame, mes jau seniai atleidome, bet traumos randas gali likti ir kartais priminti apie save.
Reikia turėti omenyje, kad ne visada atleidimas reiškia skausmo pabaigą. Jei žmogus prisimindamas įvykį jaučia skausmą, tai nereiškia, kad jis neatleido.
Atleidimas kaip "nusprendžiau ir atleidau" - neįmanomas. Be jausmų, be vidinių pastangų ir darbo joks atleidimas neįmanomas.


Mitas Nr.4: "Praeis savaime"



Taip pat ir atvirkščiai - "kai viduje visi jausmai praeis, tai kažkaip savaime atsileis, be mano valios" - irgi netiesa. Savaime neatsileidžia.
Atleidimas - tai valios ir jausmų derinys. Aš priimu sprendimą ir toliau emiciškai tą sprendimą kažkokiu būdu vykdau. Atleidimas - tai ne aktas, kad va taip "viens ir viskas", "nukirtau", o procesas. Ir kai kuriais atvejais tai ilgalaikis procesas, kuris priklauso nuo traumos gilumo, nuo patirtos žalos lygio.
Yra pasakymas, kad atleidimas - tai vienpusė atsakomybė ir vienpusis atvirumas. Atleidimas nesitiki abipusio atsako (idealiame variante). Ir atleidimas nereiškia automatinio susitaikymo: jei aš atleidau žmogui, tai aš ir toliau su juo puikiai bendrausiu. Žmogus gali pasielgti taip, kad tolimesnis bendravimas su juo tampa nebeįmanomu.
Tai yra, jei aš atleidau, tai dar nereiškia, kad aš ir toliau su juo draugausiu kaip ir anksčiau, kad mūsų santykiuose niekas nepasikeis. Kartais keičiasi, ir keičiasi kardinaliai.


Atledimas kaip dovana

 Foto: Ansel Adams

Atleidimas - tai mano laisva dovana kitam žmogui. Aš tai jam dovanoju nesitikėdamas nieko mainais.
O ko mes tikimės?
Mes tikimės, kad jis pasikeis, pasitaisys, suvoks savo klaidas, atgailaus... Ne, nebūtinai, neprivalo. Gali. Mes, savo atleidimu, kam kaip ir padedame, priimdami jį tokiu, koks yra. Bet tai ne garantija.
Atleidimas - vienu metu ir dosnumas, ir rizika.
Dosnumas - nes tai iš tiesų toks dvasios veiksmas, o rizika - nes nežinai, kur tu rezultate atsidursi. Mano atleidimo rezultatas nežinomas nei man, nei kitam žmogui.