2012 m. vasario 26 d., sekmadienis


Prabudau nuo balandiškų garsų balkone. Katės panašius garsus skleidžia, kai nori atverti kilimui savo sielos gelmes. Balandžių kalboje tai irgi pakankamai intymu, tik skirta pakerėti ne kilimą, o priešingą lytį. Pakėliau galvą patikrinti debesuotumo lygį - į mane įdėmiai žiūrėjo oranžinė akis. Tokio balandiško žvilgsnio dar nebuvau mačiusi. Įsmeigtas, būtent įsmeigtas. Mažas, oranžinis, nejudrus. Stebi per visą kambarį. Na ir kas,kad geriausiu atveju jis galėjo matyti tik mano kulną. Sužadintai karščiuojančiai vaizduotei ir tiek pakanka.  Ir nešvankias mintis galvoja. Bandžiau ignoruoti ir dar nusnausti. Bet negalėjau pamiršti to maniakiško žvilgsnio.  Per viengubas stiklines duris jis atrodė labai gėsmingai. Ar įsivaizduojate kaip morčiuojantis balandis žiūri į miegančią moterį?
Nereikia pamiršti, jie minta makdonaldine vištiena. Palyginus su McDonaldso virtuve - viengubas stiklas - lengvai virškinamas ekologiškas produktas. Kūdykių tyrelė.
Man pasidarė nejauku. Net pamiršau sapną, kuriame rinkau ametistus kopdama observatorijos laiptais.
Dabar, prie visų psichinių nestabilumų, būdingų postsovietinės terpės balzakiško amžiaus postmodernistinės visuomenės, žiūrkių lenktynių, banalios seksualinės orientacijos moteriai dar prisidėjo morčiuojančių balandžių baimė.


Vakar praignoravau horoskopo patarimą priimti visus pasiūlymus. Su beatodairiškai mandagia drąsa nenuėjau į parodos atidarymą, gimtadienio vakarėlį su stalo žaidimais ir į kvietimą šiaip prisijungti pasėdėti su. Turėčiau gailėtis visą gyvenimą. Šiandien horoskopas sako, kad aš turiu išsigasti pamačiusi save veidrodyje. Čia jisai padarė nedovanotiną klaidą. Už tokius žodžius neatleidžiama. Ypač mažai  pažįstamiems horoskopams. Tarp mūsų viskas baigta.