Puzlai

 aut. Dino Valls

Su vienu prieteliu kalbėjom apie vyrų-moterų santykius. Amžina tema. Labai tinka prie gero maisto ir gyvos muzikos.
Apie kodėl ir kaip. Apie tai, kad iš pradžių viskas gražu, o paskui nebegražu. Apie lūkesčius, reikalavimus, pastangas, toleranciją,  ... ir ... ir ...
Ir tokį palyginimą sugalvojau bekramsnodama ir begurkšnodama.
Nusiperki dėlionę (aka puzlą). Ilgai renkiesi parduotuvėj. Paprastos neįdomu. Išsirenki didelę, gražią, sudėtingą. Ir dėžė solidi, į maišą vos telpa. Einant barška taip maloniai. Parsineši namo. Ir dėlioji po truputį. Neskubant, kai yra laisvo laiko, su pasimėgavimu. Pradedi nuo lengvesnių vietų. Po kažkiek laiko pamatai, kad dalis detalių brokuotos, prastai atspausdintos, vaizdas kažkoks neryškus, neatitinka to - ant dėžės viršelio. Pradeda erzinti. Ir kai kurios vietos niekaip nesusideda. Kiši detales, netelpa, spaudi per jėgą, susilanksto... Vieni numoja ranka, sukiša viską atgal į dėžę ir atiduoda - gal kas kitas susidomės. Kiti atkakliai dėlioja toliau, tik jau be užsidegimo, iš pareigos - kad pradėjau, tai negi mesi. Dėlioja dėlioja... O paskui išaiškeja, kad dar ir kelių detalių trūksta. Ir ta delionė nesusidėlios niekada.
Ir ką daryt su tuo paveikslu?
Va. Tokį palyginimą sugalvojau.
O pianistas fone taip gražiai grojo.
Ir maistas skanus. Iranietiškas.