Tęsiu balandžių stebėjimą. Šeimos galva visą dieną nešioja šakeles lizdui gerinti. Jau pagal balandiškus standartus visą trijų kambarių lizdą sukrovė. Mama kantriai sėdi su kiaušiniais. Panašu, kad jie nesikeičia, nes šakų nešiojimu užsiima tas pats balandis - kairės kojos pirštai susisukę. Šlubuoja pasiremdamas sužalota koja. Bet darbštus. Rūpestingas.
Perskaičiau, kad balandžiai kiaušinius peri apie 17-19 dienų. Laukiu.
Tai va. Kas apie batus, o aš vis apie balandžius.
Bet visi gi įdomiai gamtos surėdyta. Toj mažoj pilkoj galvelėj su apvaliom oranžinėm akytėm įrašyta programa - "tupėk ant kiaušinių". Ir tupi. O to, su susisukusiais pirštais - "nešiok šakeles". Ir nešioja. Ir tupės. Ir nešios. Nes taip reikia.
Ir pas žmones tas pats. Ne būtinai apie trijų kambarių lizdą ir du kiaušinius.
Šiaip. Apie viską. Daug visokių programų. Gamtos užprogramuotų. Tėvų. Knygų. Bažnyčios. Televizoriaus. Ir mūsų pačių. Prisiprograuojam ko reikia ir ko nereikia. Dantis rytais valyti. Gerai. Vakarais. Irgi gerai. Šypsotis praeiviams. Gražu. Nosį krapštyti. Negražu, bet gerai.
Bet dar ohoho kiek nereikalingų programų. Virusų visokių. Gal jie buvo kažkada geri ir paskui mutavo. O gal iš karto papuolė į galvą su savidistrukcijos tikslais. Ir verčia vietoj vertingų šakelių statyboms, užsiimti beprasmiško šlamšto nešiojimu. Ir tupėti ne ant kiaušinių, o ant švinkalo, iš kurio niekada nieko vertingo neišsiris. Ir žmonės net nesusimąsto. Tiesiog daro tai, kas užprogramuota. Nešioja šlamštą, ir tupi ant švinkalo. Ir nešios. Ir tupės. Nes taip reikia. Kartos tą patį ir stebėsis, kodėl rezultato nėra. Nėra ir nebus.
Galima ir persiprogramuoti. Bet tam reikia suvokti, kad esi užprogramuotas. Išanalizuoti. Rasti klaidą. Ją ištaisyti. Ir tikėtis, kad nauja programa veiks ir neužluš.
O aš vat nugarą pasitempiau. Bet vis tiek reikia tas savo šakeles nešioti.