2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis


Iliustracija iš L. Kerolio knygos "Alisa stebuklų šalyje"

Viena didžiausių ir mylimiausių mano priklausomybių - nosies krapštymas arbata. Juoda, žalia, balta, pu erh...
Anglijoje "normali arbata" yra juoda arbata pakeliuose. Su pienu.
- Ar norėtum arbatos?
- Taip, prašau.
- Kokios?
- Normalios.
- Normalios?
- Juodos su pienu. Šaukštelis cukraus, prašau.
Iš to seka, kad kitos arbatos nenormalios.
Tą pakelinį plikalą geria su pienu, nes kokis gi ten skonis ir kvapas. Pienas ir cukrus kompensuoja.
Girdėjau porą versijų, kodėl angliška arbata geriama su pienu. Vieni sako, kad arbata atėjo iš Indijos, kur tradiciškai ruošiama su pienu. Bet indiška arbata su pienu (masala chai) ruošiama visai ne taip. Kita versija daug elegantiškesnė: seniai labai seniai, kai arbata atkeliavo į Angliją, ji buvo brangi ir tik turtingi žmonės ją galėjo sau leisti, o gerdavo jie arbatą iš porcelianinių puodelių. Kad puodelis nuo karščio nesutrūktų iš pradžių įpildavo šiek tiek pieno. O paskui ir proletarai pradėjo arbatą gerti iš pigių puodų. Bet pieną pila iš įpročio. Vis sočiau gi. Nors koks čia tas pienas, baltas skystis ir tiek.

Iliustracija iš T. Janson knygos "Knyga apie Muminuką, Miumlą ir Mažąją Miu"