2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Palijo. Lietus ištirpdė kakus ir viskas susiliejo vienoje spalvinėje gamoje. 

Mano raganosiukai gražėja. Ant nugaros auga šviesiai pilkas pūkelis. Ir galvytės didėja. Akytės kaip sagytės. Cypsi kaip viščiukai. O gal aš tiesiog aš jau juos matau pro rožinius akinius - beveik savi-gimti, aš juos dar kiaušiniuose atsimenu.
Bet vis gi įdomu - daugumos gyvūnų mažyliai gamtos sudizaininti taip, kad sukeltų uuuuummmm, utitititi ir panašius jausmus. Kad norėtųsi juos mylėti, globoti ir saugoti. Kačiukai, šuniukai, krokodiliukai ir netgi žmogiukai savo kvailom akytėm žiūri tiesiai į širdį. O balandžiukai priešingai - išsirito tokie nesuprasi kas - apipešioti, leizgyviai, tik imk pasibodėjęs atsargiai diem pirštais už sparno ir mesk į konteinerį - beeeeeu. Bet motinystė akla - šildė išperiukus savo kūnu, maitino, augino. Ir tie pagaliau pradėjo gražėti.
Nežinojau, kad balandžių tėvai (patinai) tokie rūpestingi. Kai mama perėjo kiaušinius - tas nenuilsdamas šakeles nešiojo. Nors, peržiūrėjus nuotraukas atidžiau, pamačiau, kad šakeles ir mama nešiojo - abi kojos sveikos. Reiškia, pas juos šeimoj lygiateisė partnerystė. Gražu.  Dabar tėvai mažylius dažnai palieka vienus. Dažnai matau, kaip tėvas atskrenda jų maitinti. Iš snapo į snapą.


Jau rašiau, kad jo viena koja ligota - piršai susirietę. Kartais eina stogu itin sunkiai, stengiasi nesiremti ligotais pirštais. Vos vos atsiremia ir šokteli. Matyt, skauda. Stovi ant vienos kojos ant stogo, stebi lizdą, savo mažylius.


Anksčiau aš nelabai mėgau balandžių. O ką čia mėgt? Bet dabar, stebėdama jų šeimos gyvenimą, pradėjau juos gerbti. Kaip gražiai jie rūpinasi savo vaikais. Galima numot ranka ir niekinančiai sakyti - čia tik instinktai. Kad jie daro tik tai, kas gamtos liepta. Bet tai, kad gamtos lieptas yra gražu - gėlės žydi, nes taip gamtos surėdyta, lapai skleidžiasi, žmonės įsimyli. Gražu. Gamtoje viskas gražu.