Įdomus vis gi nepažįstamų žmonių virtimas pažįstamais. O pažįstamų - draugais.
Atsiranda žmogus iš niekur. Gyvenai gyvenai nieko neįtardama apie jo/jos egzistavimą. Ir vieną dieną ateina. Susižvalgom, pasilabinam, apsiklausinėjam. Apsikomplimentinam. Pasikeičiam kontaktais. 
Viskas, kaip priklauso. Toks žmogiškos pažinties ritualas. Šunys apsiuosto vienaip, žmonės - kitaip.
Kartais pirmas susitikimas būna juokingas. Kai kurie žmonės jaudinasi. Keistai juokiasi. Nervingai dairosi į šalis. Paskui atsipalaiduoja. Ir tampa savimi. Pradeda kūprintis, kasytis ir ražytis.
Pažintis vystosi. Atsiranda bendri juokai, suprantami tiek dviem žmonėm. Pasivaikščiojimų vietos, pasisėdėjimų vietelės.
Ir taip žmogus tampa draugu, gyvenimo dalimi.
Su miestu taip pat kaip ir su žmonėmis.
Atvažiavau. Apsidairiau. Aplankiau populiariausias vietas. Pradžioje tokia mandagiai turistinė pažintis. Apsikeitimas komplimentais ir kontaktais. Vaikštai po miestą ne viena, kažkas rodo, pasokoja, tarpininkauja.
O tada pradedi vaikščioti savarankiškai. Pradedi orientuotis gatvėse. Atrandi parduotuves, kavines, pabus. Ten skanu tai, o ten jauku. Atrandi nepopuliarias, mažai kam žinomas vietas. Pradedi pastebėti kaip miestas keičiasi. Kažkas užsidaro, vienos parduotuvės vietoje atsidaro kita. Pražįsta, nuvysta.
Eini gatve - netikėtai sutinki pažįstamą. Tai reiškia, kad jau miestas ne svetimas. O kai vietiniam mankuniečiui, čia gimusiam užaugusiuam parodai nežinomą vietelę - pasijauti tikrai sava. Atvažiuoja draugai iš kito miesto - ir jau pati vedžioji, pasakoji, pažindini.
Taip miesta po truputį iš nepažįstamo tampa pažįstamu. O paskui ir draugu.
Ir dar įdomiau, kad žmonės, tie, atėję iš niekur susilieja su miestu, gatvėmis, kavinėmis, pabais. Ir tampa viena didele draugiška būtybe.